Dėl svarbios šventės – nepasitenkinimas

„Atvira Klaipėda“, remdamasi Lietuvos centriniame valstybės archyve dabar saugomais dokumentais ir kitais šaltiniais, toliau pasakoja, kas dėjosi Klaipėdos krašte prieš šimtą metų. 

Kariuomenė nepasiruošė paradui 

Iki 1929-ųjų tarpukario Lietuvoje keletą metų iškilmingai gegužės 15-ąją buvo minima Tautos šventė, taip pažyminti Steigiamojo Seimo susirinkimą į pirmąjį posėdį ir priimtą deklaraciją apie atstatytą „Nepriklausomą Lietuvos Valstybę, kaipo demokratinę respubliką, etnologinėm sienom ir laisvą nuo visų Valstybinių ryšių, kurie yra buvę su kitom Valstybėm“. 

Klaipėdos universiteto istorikas dr. Vasilijus Safronovas yra rašęs, kad valdančiuoju tapęs krikščionių demokratų blokas buvo užsimojęs net perkelti Vasario 16-osios minėjimą į gegužės 15 dieną. Oficialiai šis pasiūlymas buvo argumentuojamas prastais orais vasario mėnesį. Iniciatoriai teigė, esą būtent dėl to į Tautos šventę nesusirinkdavo tiek žmonių, kiek turėtų.  

„Iš pradžių Gegužės 15-ąją buvo norima įvesti vietoje Vasario 16-osios, pastarąją šventę tiesiog išbraukiant, o ne ieškant jai kitų minėjimo formų. Būtent toks sumanymas buvo pirmą kartą paviešintas Seime 1924 m. sausį. Tai signalizuotų jau gilesnius tikslus nei vien užtikrinti publikos buvimą Tautos šventėje. <…> Atrodo, kad Vasario 16-osios turėjo nebelikti būtent todėl, kad tai buvo liaudininkų, o ne krikščionių demokratų inicijuota Tautos šventė. <…> Susidūrę su liaudininkų opozicija, galop krikščionys demokratai palaimino kompromisinį variantą – 1925 m. Švenčių ir poilsio įstatyme atsirado abi dienos – ir Vasario 16-oji, ir Gegužės 15-oji. Bet antroji diena parlamentinėje Lietuvoje buvo švenčiama gerokai iškilmingiau. Matyt, tą lėmė ne vien geresni orai gegužę“, – rašė V. Safronovas.  

1925-ųjų gegužės 15-oji Klaipėdoje, anot krašto gubernatoriaus Jono Polovinsko-Budrio, praėjo su nesklandumais.  

„Skubus įsakymas švęsti 15 gegužės sutiko Klaipėdos įgulą nepasiruošusią prie parado, nes ji tik 1 gegužės tegavo naujokus. Taipogi dvi kanuolės buvo išsiųstos remontuoti. Išėjimui iš tos padėties, vieton parado įgula buvusi bažnyčioje, iškilmingose pamaldose, išsirikiavo be ginklų grįžimui į kareivines. Tokiu būdu buvau pasveikinti karius, o vėliau, žygiuojant jiems, sutikau Palangos gatvėje. „Klaipėdos Žinios“ tuomi nepatenkintos“, – gegužės 18-ąją savo dienoraštyje rašė gubernatorius.  

Kodėl jis manė, kad „Klaipėdos žinios“ nepatekintos, dabar jau sunku pasakyti, nes tiek gegužės 14-osios, tiek 15-osios numeriuose buvo pateikta tik neutrali informacija, be jokio vertinimo.  

„Tautos šventė, gegužės 15 d„ Klaipėdoje ypatingų viešų iškilmių neruošiama. Tebus laikomos 10 1/2 katalikų bažnyčioje iškilmingos pamaldos, kuriose atsilankys ponas Gubernatorius ir kurių klausys visa vietos kariuomenės įgula. Ta pačia proga p. Gubernatorius pasveikins kariuomenę, kurios parado tačiau nebus. Vakare 8 val. Šaulių salėje 7-jo pėst. Ž. K. Butegeidžio pulko švietimo komisija statoma drama „Litvomanai“, – šventės išvakarėse rašė laikraštis. 

Gegužės 15-ąją jis tik pakartojo, jog be iškilmingų pamaldų bažnyčioje tebus minėtasis pasirodymas „Litvomanai“, „režisuojant prityrusiam artistui kap. Moržuchinui, su koncertu, dalyvaujant konservatorijos mokytojų trio, ir su šokiais, griežiant pulko orkestrui, bei žaidimais“.  

Laikraštis buvo nurodęs, kad dėl Tautos šventės kitas jo numeris „teišeis šio mėn. 16 d. vakarą“, tačiau būtent šio numerio archyvuose nebėra…  

Ryžosi parsigabenti kalinius   

Dar 1925 m. vasarį J. Polovinskas-Budrys buvo rašęs, kad Vokietijos kalėjimuose tuo metu buvo 32 Klaipėdos krašto kaliniai, nuteisti iki gyvos galvos arba po 12-15 metų nelaisvės. Pastaruosius esą ketinta susigrąžinti, jog nereikėtų mokėti už jų laikymą Vokietijai.   

„Direktorija nutarė visus Klaipėdos Krašto kalinius, esančius Vokietijos kalėjimuose, pergabenti į Lietuvos kalėjimus. Tai įvykdinti pavesta Valstybės Gynėjui“, – gegužės 18-ąją rašė gubernatorius, dar 1924-ųjų uždraudęs vietos teismui siųsti kalinius į Vokietiją, kaip tai buvo priimta iki tol.  

Pačios Klaipėdos kalėjimas veikė po didžiojo gaisro dešiniajame Dangės krante, prie naujai nutiestos Malkų gatvės, buvusioje medienos sankrovos aikštėje suformuotame sklype 1862 m. pastatytame U raidės plano pastate, kuriame buvo ir Karališkosios apygardos teismas. 1889 m. ir 1915 m. kompleksas buvo praplėstas. V. Safronovas knygoje „Klaipėda. Architektūros gidas“ rašo, jog kalėjimas buvo įkurdintas šiauriniame komplekso tūryje.   

Dar vienas koziris vokiečiams 

Gegužės 9-ąją Lietuvių klube vykusio J. Budrio-Polovinsko iniciatyva sušaukto aktyvių vietos lietuvių susirinkimo dėl artėjančių pirmųjų krašto rinkimų metu jam pirmininkavęs Bruožaitis buvo pataręs lietuviams veikti labai atsargiai ir turėti omenyje, kad „kiekvienas žingsnis, kompromituojąs atskirą veikėją, kompromituoja ir visus lietuvius, ką plačiai išnaudoja Kulturbundas savo propagandai“.   

Kaip pavyzdį jis, anot gubernatoriaus, tada paminėjęs Viliaus Gaigalaičio paskolas su 10% mėnesinėmis palūkanomis vienai lietuviškai bendrovei, kuri bankrutavo. 

Dabar jau gubernatorius rašė, kad Jonas Vanagaitis ir jo draugai „išgavo iš Krašto Direktorijos koncesiją įtaisyti Juodkrantės maudyklėse loto-klubą“.  

„Vėl bus medžiagos Kulturbundui“, – pažymėjo J. Polovinskas-Budrys.  

„Vargu ar toks verslas galėjo pridėti populiarumo lietuviams protestantiškame krašte“, – rašo ir istorikai Vygantas Vareikis ir Arūnė Arbušauskaitė straipsnyje „Nauji duomenys apie padėtį Klaipėdos krašte: Jono Budrio dienoraštis“.  

Autorius: Martynas Vainorius

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama