Ramunė žmones kviečia atrasti sveikesnį gyvenimą

Kadaise gyvybingas Deglėnų kaimas nyksta – uždaryta mokykla, kultūros namai, tuštėjančios sodybos. Čia gyvenantys žmonės vis dar stengiasi burti bendruomenę ir nepasiduoti kasdienybei. Viena jų – Ramunė Morkevičienė. Deglėnų bendruomenės pirmininkė, sveikos gyvensenos entuziastė, hidrolatų gamintoja, nuolat ieškanti naujų būdų gyventi sveikiau. Ji tiki, kad pokyčiai prasideda nuo paties žmogaus noro rūpintis savimi, atrasti vidinę ramybę ir neprarasti smalsumo gyvenimui.

Virė gyvenimas 

Į Deglėnus Ramunė su tėvais atsikraustė iš Panevėžio rajono Upytės, kai mokėsi antroje klasėje. Čia jai gera gyventi, Deglėnuose ji skaičiuoja jau beveik penkis dešimtmečius. Ramunė niekada nesvajojo apie didmiestį ir net neįsivaizduoja savo gyvenimo daugiabutyje. Ji puikiai prisimena, kaip kaimas atrodė vaikystėje, nes šiandien jis jau visai kitoks.

Anuomet Deglėnuose veikė aštuonmetė mokykla, kurią Ramunė ir baigė, klasėse netrūko mokinių. Klestėjo kultūros namai, didelis kolūkis, buvo net valgykla. 

„Gyvenimas virė. Namai buvo pilni žmonių. Kultūros namuose vyko intensyvus kultūrinis gyvenimas – buvo rodomi spektakliai, kino filmai, jaunimas rinkdavosi į šokius. Pasibaigus kolūkio laikams, kaimas po truputį pradėjo nykti. Nebeliko darbų, todėl žmonės išsikraustė gyventi kitur“, – prisimena Ramunė. Jau trečius metus ji yra Deglėnų kaimo bendruomenės pirmininkė. Kodėl būtent ji? Daugiau paprasčiausiai neatsirado kam imtis šios atsakomybės, priešingu atveju bendruomenės veiklą būtų tekę nutraukti. Šiandien Deglėnuose gyvena apie 70 žmonių, dauguma jų – garbaus amžiaus. Yra kelios jaunesnės šeimos, kaime auga tik keturi vaikai. Jaunam žmogui čia trūksta veiklos, todėl daugelis išvyksta kurtis į miestus ar užsienį.

Nemažai namų stovi tušti, o netoliese esančiame aštuonių butų daugiabutyje gyvena tik vienas žmogus. Prastos būklės ir į Deglėnus vedantys vieškeliai, vietiniams jau tapo įprasta kasdien zigzagais laviruoti tarp nesibaigiančių duobių. 

Šiandien kaime likę tik du dar gyvybę palaikantys taškai – biblioteka ir parduotuvė. Tačiau ir jų ateitis neaiški, ypač parduotuvės, nes gyventojų kasmet vis mažėja. Kelias sodybas įsigijo didmiesčių gyventojai. Jie į Deglėnus atvyksta tik retkarčiais, dažniausiai savaitgaliais arba šiltuoju metų laiku.

Nelengva sukviesti žmones 

R. Morkevičienė stengiasi deglėniečiams pasiūlyti kuo įvairesnių ir įdomesnių veiklų. Įgyvendinant projektą bendruomenė įsigijo šiaurietiško ėjimo lazdų, iš Panevėžio pasikvietė instruktorių, kuris supažindino su taisyklinga ėjimo technika ir šios veiklos nauda sveikatai. 

Tačiau parašyti projektą dažnai būna daug lengviau nei surasti edukacijų dalyvių. Nors kaime yra keletas aktyvių žmonių, daugumą tenka kviesti asmeniškai, vien paskelbti socialiniuose tinkluose neužtenka. 

Didelė problema ir gyventojų amžius, daugelis jau fi ziškai nebepajėgia leistis į žygius ar net trumpus pasivaikščiojimus. Be to, vyresnius žmones sunku sudominti ir įtikinti šiaurietiško ėjimo nauda sveikatai. 

Ramunė dažnai vaikšto savo pamėgtu maršrutu po netoliese esantį mišką – taip ji pailsi ir atgauna jėgas. Neseniai praūžusi audra išvartė nemažai medžių, todėl jos mėgstami takai dabar tapo sunkiai praeinami.

Dvylika dienų be maisto 

Aktyvi moteris nuolat ieško prasmingos veiklos ir įvairovės. „Manau, kad gyvenime neturi būti vien rutinos – atsikėlei, kažką padirbėjai, vakare nuėjai miegoti. Ir taip kasdien, tarsi užburtame rate. Toks modelis man netinka“, – sako ji. 

Pamažu jos gyvenime atsirado vaikščiojimas, o vėliau – noras išbandyti badavimą. Per metus Ramunė ilgiau badauja kelis kartus. Pirmieji bandymai prasidėjo prieš maždaug dvidešimt metų, tuomet ji po vieną dieną nevalgydavo, gerdama tik vandenį. „Labai daug tuo domėjausi, perskaičiau daugybę knygų, dalyvaudavau ir dabar dalyvauju specialiose stovyklose. Pirmiausia reikia pasiruošti psichologiškai, tarsi pasikalbėti su savimi ir iš anksto nuteikti organizmą“, – pasakoja Ramunė. 

Ilgainiui jos nevalgymo periodai tapo gerokai ilgesni. Pastaruoju metu keletą kartų yra badavusi vienuolika parų iš eilės, o neseniai išbuvo nieko nevalgiusi net dvylika dienų. 

Nors tai gali atrodyti paradoksalu, Ramunė sako, kad tuo metu organizmas būna kupinas energijos, o pati jaučiasi žvali ir pailsėjusi, gali lengvai atsikelti net trečią valandą ryto. Tik reikėtų vengti sunkių fi zinių darbų. 

Pasak jos, sunkiausios būna pirmosios trys dienos, kol organizmas persiorientuoja ir prisitaiko – krečia šaltis, nes kūnas patiria savotišką šoką. Tačiau vėliau savijauta stabilizuojasi, dingsta alkio jausmas, o geriausiu draugu tampa vanduo. Net ir badavimo metu jai nesunku namiškiams gaminti gardžiai kvepiančius pietus. 

„Jaučiu, kaip viskas pamažu nuskaidrėja, net mintys tampa šviesesnės. Atsiranda daug vidinio pakylėjimo ir energijos. Aišku, pirmus kartus truputį skaudėdavo galvą, rytais norėdavosi kavos, tačiau dabar tokių pojūčių nebėra. Sugrįžimas prie maisto taip pat turi vykti pamažu. Dažniausiai badavimą baigiu tada, kai namiškiai pradeda pernelyg dažnai klausinėti, kada vėl pradėsiu valgyti“, – šypsosi Ramunė. 

Ji sako, kad nevalgyti galėtų dar ilgiau. Teigiamai vertina ir 16 valandų protarpinį badavimą, kuris, jos nuomone, padeda organizmui apsivalyti ir geriau jaustis.

Deglėnuose trūksta ne veiklų, o dalyvių 

Dauguma jos bendraminčių badavimą renkasi ne dėl išvaizdos pokyčių, o siekdami pagerinti sveikatą. Neradę kitų būdų pasveikti, vieni džiaugiasi sumažėjusiu kraujospūdžiu, kiti jaučiasi atsinaujinę ar atsikratę ilgai kamavusių negalavimų. 

Ramunė Deglėnų bendruomenėje badavimo temos plačiau nepropaguoja, tačiau yra organizavusi edukaciją apie eterinių aliejų naudą. Jai svarbu, kad žmonės sužinotų kuo daugiau naujų, sveikatai naudingų dalykų ir atrastų veiklų, padedančių geriau jaustis. 

Kurį laiką ji Deglėnuose vedė „Body fl ex“ treniruotes. Vis dėlto pagrindinė problema išliko ta pati – kaime beveik nebėra kam į jas ateiti. Todėl aktyvesnes deglėnietes susisodinusi į savo automobilį, veždavosi į aplinkiniuose kaimuose jos vestas treniruotes. Šie užsiėmimai tebevyksta, neseniai baigėsi programos Švobiškyje, Jurgėnuose, Pušalote, Mikoliškyje ir Joniškėlyje.

Ramunės alchemija

Iš sveikos gyvensenos stovyklų ji parsiveža vis naujų idėjų, kurias nori išbandyti pati. Ypač daug apie aromaterapiją sužinojo badavimo stovykloje pas detoksikacijos specialistę Iloną Ugintę. 

Prieš keletą metų Ramunė pradėjo gaminti hidrolatus. Iš Portugalijos atsisiuntė alembiką – specialų žalvarinį, rankų darbo distiliavimo aparatą, skirtą hidrolatų ir eterinių aliejų gamybai namuose. Žaliavas hidrolatams ji kruopščiai renka pati – važiuoja į švarias pievas ir miškus. Svarbu, kad diena būtų saulėta, o augalų žiedai sausi ir gražiai prasiskleidę. 

„Populiariausi – ką tik prasiskleidusių beržų lapelių hidrolatai. Jie puikiai drėkina odą ir švelniai kvepia. Taip pat gaminu ugniažolių, mėtų, citrinžolių, pelynų, serenčių, kiaulpienių, levandų, obelų, ievų žiedų hidrolatus. Jie skirti veido, kūno odai ir plaukams drėkinti. Įvairovė tokia didelė, kad lengviau būtų pasakyti, ko negaminu… Daugelis jų turi gydomųjų savybių, išgėrus nedidelį kiekį padeda sutrikus virškinimui. Aš savo dienos jau nebepradedu be hidrolato“, – pasakoja Ramunė. 

Pasak jos, tai savotiška alchemija – reikia tiksliai žinoti žaliavų proporcijas ir neperkaitinti augalų. Į hidrolatus įlašinus kelis lašus eterinio aliejaus, jie puikiai pakeičia cheminius namų gaiviklius, kurių Ramunė kategoriškai vengia. Natūralios priemonės jų šeimoje dažnai tampa alternatyva ir cheminiams vaistams.

Žmogus turi norėti keistis 

Prekybos centruose daugelis į savo pirkinių krepšelius dedasi maistą, neskaitydami produktų sudėties. „Net baisu žiūrėti, ką žmonės taip gausiai perka“, – prisipažįsta ji. 

Vienerius metus Ramunė buvo visiškai atsisakiusi mėsos. Šeima ypač džiaugiasi, kad kaime dar laikomos dvi karvės – galima nusipirkti šviežio pieno, iš kurio ji pati gamina varškę, sūrį ar sviestą. 

Pagal išsilavinimą Ramunė yra konditerė, tačiau ši profesija jos taip ir nesužavėjo. Be to, miltinių produktų ji beveik nevartoja. Pagrindinė jos veikla – baldų valymas. Ramunė važinėja pas klientus ir naujam gyvenimui prikelia tiek naujesnius, tiek gerokai „pagyvenusius“ baldus. Pasak jos, beveik nėra neišvalomų dėmių, tam reikia žinių, profesionalios įrangos ir kokybiškų valymo priemonių. 

Ramunė stengiasi maitintis sveikai ir maistą dažniausiai gaminasi namuose. Nuėjusi į prekybos centrą ji sako vis sunkiau randanti, ką galėtų nusipirkti „be chemijos“, jų namuose pirktinio maisto labai nedaug. 

Stebina ir pastaruoju metu itin išpopuliarėjusios karšto oro gruzdintuvės. Jos nuomone, tai beveik tas pats, kas mikrobangų krosnelė. „Juk viską galima pasigaminti ar pasišildyti orkaitėje, tik tam reikia daugiau laiko“, – sako ji. 

Pokyčių pirmiausia turi norėti pats žmogus. „Aš niekam neperšu savo nuomonės. Kiekvienas turime nuspręsti, kaip norime maitintis ir jaustis“, – įsitikinusi moteris.

Projektą „Gyvybės gija“ iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas. 2026 m. skirta 7 000 eurų.

Autorius: Kristina Balčiūnaitienė

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama