Tarp karo ir kultūros: Joniškėlio apskrities žmonės 1915–1918 m.

Pirmasis pasaulinis karas dažniausiai prisimenamas per frontus, okupacijas ir griūvančias imperijas. Tačiau kraštotyrininkas ir istorijos tyrinėtojas Sigitas Kanišauskas, pernai išleidęs knygą „Didžiojo karo ženklai Joniškėlio apskrityje 1915–1918“, siūlo į tuos metus pažvelgti kitu kampu – iš paprasto žmogaus kiemo, iš parapijos, iš mokyklos, iš turgaus aikštės. Jo surinkta medžiaga leidžia pamatyti ano meto Joniškėlio apskritį ne kaip sausą statistinių duomenų rinkinį, o kaip gyvą žmonių pasaulį: su užgriuvusiais nepritekliais, itin griežta karinės vokiečių valdžios kontrole, išardytu kasdienybės ritmu, bet kartu ir su bendruomene, tikėjimu, mokykla, daina bei kultūriniu užsispyrimu.

Su S. Kanišausku kalbamės apie tai, kaip 1915–1918 metais gyveno Joniškėlio apskrities žmonės – tarp karo ir kultūros. 

– Knygos pavadinime skamba žodis „ženklai“. O koks buvo pirmasis karo ženklas paprastam žmogui Joniškėlio apskrityje? 

– Pirmasis pasikeitusio gyvenimo ženklas dažnai būdavo ne šūviai, o tuojau pat įvesta totali ūkinio ir viešojo gyvenimo kontrolė. Militarizuota valdžia pirmiausia ima skaičiuoti: kiek kas turi grūdų, kiek arklių, kiek karvių, kiek ūkio galima paimti už simbolinę kainą. Žmogui karas ateina ne tik su kareiviu, bet ir su apskaita. Staiga paaiškėja, kad tavo ūkis jau nebe vien tavo reikalas. Rytoj gali nelikti nei pašarų, nei maisto atsargų. Taip paprastas valstietis ir pajusdavo karo alsavimą.

– Skamba kaip gyvenimas pagal įsakymą. Kaip ta kontrolė atrodė kasdienybėje? 

– Ji reiškė nuolatinę tvarkos kalbą per vadinamuosius naujos valdžios Paliepimus – įsakymus, draudimus, leidimus, surašymus, bausmes. Joniškėlio apskritis priklausė Vokietijos Rytų fronto vadui pavaldaus teritorinio darinio Oberosto Lietuvos karinei sričiai. Apskrities valdžios piramidės viršūnėje stovėjo viršininkai – Kreishauptmannai. Jais dažniausiai būdavo skiriami į atsargą išėję karininkai. Viršininkams talkino apskričių valdybos tarnautojai, žandarai, valsčių viršaičiai, kaimų seniūnai. Tai buvo karinė administracija, ir žmogus ją jautė labai konkrečiai. Be asmens dokumento – paso – ar apskrities viršininko leidimo buvo galima keliauti tik savo seniūnijos ribose. Uždrausta namuose gaminti muilą, auginti ir laikyti karvelius, laisvai prekiauti, sumažintas turgaus dienų skaičius ir kt. Už pažeidimus grėsė baudos ir laisvės atėmimas. 

Tokioje sistemoje net laiškas tampa istorijos dokumentu. Beveik per visą okupacijos laikotarpį cenzorių tikrinamus laiškus buvo galima siųsti tik vokiečių kalba.

– O ką visa tai reiškė valstiečiui, kurio gyvenimas sukosi apie gyvulius ir žemę? 

– Reiškė, kad valstiečio ūkis virto okupacinės valdžios interesu. Ten, kur nebuvo didelių griuvėsių, karo ekonomika veikė visu smarkumu su rekvizicijomis, prekybos suvaržymais, muitais, monopoliais. Taigi, vokiečių valdžia itin smarkiai suvaržė prekinius-piniginius ryšius. 

Todėl karas žmogui reiškė ne tik baimę, bet ir įprasto gyvenimo ritmo išbalansavimą. Ūkyje iš pažiūros viskas liko taip pat – reikia sėti, pjauti, šerti gyvulius, rūpintis šeima, bet kartu viskas jau buvo kitaip, nes virš žmogaus galvos nuolat tvyrojo griežtos kontrolė vėzdas.

– Ar Joniškėlio apskrities žmogus jautė ir didįjį karo judėjimą – mobilizaciją, pabėgėlius, ligas? 

– Be abejo. Net jei fronto linija nėjo per tavo kiemą, karas vis tiek palikdavo tuštumas. 

Per pirmąjį pasaulinį karą Lietuva apskritai išgyveno milžinišką žmonių judėjimą: šimtai tūkstančių pasitraukė į Rusiją, dešimtys tūkstančių buvo paimti į kariuomenę, daug žmonių išvežta priverstiniams darbams. Joniškėlio apskritis buvo šio didžiojo istorinio sujudimo dalis. Net jeigu konkrečiame kaime nevyko mūšiai, žmonių gyvenime vis tiek atsirasdavo praradimo ir nežinios ženklų.

– Koks buvo Joniškėlio apskrities žemėlapis? 

– Tai buvo nemažas ir savitas Šiaurės Lietuvos krašto administracinis darinys. 1917 metais Joniškėlio apskričiai priklausė 14 valsčių: Daujėnų, Joniškėlio, Klovainių, Krinčino, Kriukų, Linkuvos, Pakruojo, Pasvalio, Pašvitinio, Pušaloto, Pumpėnų, Saločių, Vaškų ir Žeimelio. 

Paprastam žmogui apskritis reiškė ne žemėlapio brūkšnį, o labai praktinius dalykus: kur galima važiuoti be leidimo, kur laiku pristatyti pyliavas. Joniškėlis tapo ne tik turgaus vieta, bet ir centru, kuriame žmogus vis dažniau susidurdavo su vokiečių valdžia gyvai. Vienas iš išlikusių to meto skelbimų – Apgarsinimo – byloja, kad apskrities valdininkai Karpių dvare gyventojus priėminėdavo penktadieniais ir šeštadieniais.

– Kuo ši apskritis išsiskyrė? 

– Kiekvienoje ataskaitoje Joniškėlio apskrities viršininkas pažymėdavo, kad jo valdomoje teritorijoje nėra nė vieno miesto. Taigi, apskritis buvo išimtinai agrarinė. Per visą vokiečių okupacijos laikotarpį apskričių ribos keitėsi. 1917 m. Joniškėlio apskritis tiek plotu, tiek gyventojų skaičiumi tapo viena didžiausių iš 34-ių Oberosto Lietuvos karinei sričiai priklausiusių apskričių. Joje priskaičiuota net per 60 tūkst. gyventojų. Joniškėlio apskritis išsiskyrė didžiausiu latvių skaičiumi. Tų pačių metų vokiečių surinktais duomenimis, apskrityje gyveno per 4 tūkst. broliškos tautos atstovų. 

Joniškėlio apskritis nebuvo pilka provincija. Tai buvo gyvas parapijų, valsčių, miestelių, mokyklų ir dvarų tinklas.

– O kaip laikėsi bendruomenė? Kas žmones siejo, kai viskas aplink buvo nestabilu? 

– Labiausiai siejo parapija, kaimynystė, giminystė, bendras darbas. Kai trūko maisto, kai iš ūkio buvo atimami gyvuliai, kai žmones slėgė nežinia, vienam žmogui išsilaikyti buvo labai sunku. Tačiau nereikia idealizuoti – bendruomenė patyrė ir įtampą. Nepritekliai, viešojo ir ūkinio gyvenimo suvaržymai visada sukelia konfl iktus, įtarumą, pavydą. Vis dėlto bendruomenė liko svarbiausias išlikimo pagrindas.

– Mūsų pokalbio tema veda prie labai stipraus paradokso: karas ir kultūra. Ar tikrai kultūra tokiu metu neišnyko? 

– Neišnyko. Ir čia slypi viena svarbiausių to meto tiesų. Karo metais kultūra dažnai tampa ne prabanga, o išlikimo forma. Vienas svarbiausių dalykų buvo kalba ir mokykla. Administracija leido steigti mokyklas gimtąja kalba, bet kartu stengėsi plėsti vokiečių kalbos mokymą ir švietimą kontroliuoti. Vadinasi, mokykla buvo ir galimybė, ir spaudimo priemonė. 1918 m. kovo mėn. duomenimis, Joniškėlio apskrityje veikė 35 mokyklos, jas lankė apie 2 tūkst. 400 vaikų. Tų pačių metų balandžio pabaigoje Linkuvoje surengtas steigiamasis Joniškėlio apskrities mokytojų sąjungos suvažiavimas. 

Taigi, žmonės, stengdamiesi išgyventi rūsčiomis karo sąlygomis, galvojo apie ateitį, rūpinosi, kad vaikai gautų bent minimalų išsilavinimą.

– O spauda? Laikraštis provincijoje visada buvo langas į pasaulį. 

– Taip, bet karo metais tas langas dažnai būdavo su grotomis. Iki 1916 m. birželio lietuvių kalba leistas vienintelis laikraštis „Dabartis“. Jis buvo Oberosto ofi ciozas, atspindėjęs vadžios politiką. Be žinių iš fronto, „Dabartyje“ būdavo publikuojama daug naudingų ūkinių patarimų. Tačiau „Dabartis“ nebuvo populiarus leidinys. Pavyzdžiui, 1916 m. nemažam Kriklinių miesteliui teko tik vienas laikraščio egzempliorius. Kur kas populiaresni tapo „Ateitis“, „Tėvynės sargas“, „Lietuvos aidas“ ir kiti lietuviški leidiniai. Nors vokiečių valdžia kontroliavo leidybą, vis dėlto karo meto spauda nešė žinią, kūrė viešąją erdvę, padėjo žmonėms suvokti, kad jie yra platesnio istorinio vyksmo dalis.

– Bet ar buvo vietos gyvai kultūrai – dainai, vakarui, susibūrimui? 

– Būtent čia ir atsiskleidžia krašto gyvybė. Kai ūkinės rekvizicijos spaudžia, valdžia kontroliuoja viešąjį gyvenimą, žmonės vis tiek ieško, kur susitikti. Kartais tai būna bažnyčia, kartais mokykla, kartais kaimynų troba. Ir ta kultūra nebūtinai yra didžioji. Ji gali būti mažoji – malda, giesmė, pasakojimas, labdaros vakaras, bendras darbas, knygos skaitymas. 

Tokie dalykai palaiko savimonę, kai aplinkui viskas primena, kad nebesi savo likimo šeimininkas. Linkuvoje, Pašvitinyje, Pakruojyje kūrėsi savišvietos, labdaros draugijos, bibliotekėlės, chorai. Šviesiausi miestelių, didesnių kaimų žmonės organizuodavo labdaros vakarus, dramos būrelius. Ypač populiarūs būdavo didaktinio turinio spektakliai, kuriuose išjuokiami tinginiai, sukčiai, vagišiai. Beje, kultūriniuose lietuvių susibūrimuose dažnai lankydavosi vokiečių valdžios atstovai. Visa ši marga kultūrinio gyvenimo paletė byloja, kad kultūra buvo gyvas bendruomenės nervas.

– Vadinasi, kultūra buvo susijusi ir su labdara, ir su tikėjimu? 

– Labai dažnai. Karo metais bendruomenės pastangos remti vieniems kitus buvo ne mažiau svarbios nei pats kultūrinis veiksmas. Vakaruose rinktos lėšos vargingesniems, draugijos rūpinosi nukentėjusiaisiais nuo karo, kunigai ir mokytojai telkė žmones. Ypač svarus vaidmuo labdarinėje veikloje teko dvasininkams. Tai rodo, kad kultūra čia nebuvo atskiras pasaulis – ji buvo bendruomenės išlikimo būdas. Ji padėjo išlaikyti orumą. 

– Amžinas klausimas – iš kur žmogus sėmėsi stiprybės? 

– Dažniausiai iš labai paprastų šaltinių: iš tikėjimo, pareigos, darbo ritmo, artimųjų. Tačiau karo metais atsiranda dar vienas svarbus dalykas – moralės išbandymas. Gabrielė Petkevičaitė-Bitė „Karo metų dienoraštyje“ labai taikliai rašė, kad karas naikina žmonių doros pajautimą. Tai itin stipri mintis, nes ji kalba apie būseną, kai žmogus nebežino, kur baigiasi tvarka ir kur prasideda smurtas. 

Karo metų žmogus nuolat gyveno įtampoje tarp būtinybės prisitaikyti ir noro išlikti doru.

– Kokia tikėjimo reikšmė? 

– Tikėjimas tada tampa ne vien papročiu, o atrama. Bažnyčia buvo viena iš nedaugelio vietų, kur žmogus dar galėjo jaustis bendruomenės dalimi, o ne tik apskaitos vienetu. Žmonėms tikėjimas teikė prasmę, viltį, vidinę tvarką. Kai gyvenimas aplink byra, žmogus ypač stipriai laikosi to, kas jam atrodo nekintama. Vokiečiai, žinodami, kokią didelę įtaką turi Bažnyčia, stengėsi su dvasininkais nekonfliktuoti.

– Ar nesaugumo jausmas anuomet buvo susijęs tik su valdžia? 

– Ne. Jis buvo daug platesnis. Karo žmogų slėgė ne tik rekvizicijos ar draudimai, bet ir kriminalinis nesaugumas. Joniškėlio apskrityje siautėjo plėšikų, vadinamųjų plienčikų, būriai, puldinėję gyventojus ir kėlę didžiulę baimę. Taigi žmogus jautėsi spaudžiamas iš kelių pusių: iš viršaus – valdžios, iš šalies – karo sujauktos aplinkos, iš apačios – kriminalinio smurto.

– Ką visa tai pasako apie Joniškėlio apskrities žmonių charakterį? 

– Tai buvo tvirti žmonės. Jie galėjo būti išgąsdinti, nuskurdę, bet vis tiek ieškojo, kaip išsaugoti savo gyvenimo branduolį. Dirbo, derėjosi, slėpė, meldėsi, augino vaikus, leido juos į mokyklą, dainavo, dalyvavo draugijose. Net karo sąlygomis žmogus stengėsi išlaikyti tai, kas jį daro žmogumi – kalbą, tikėjimą, bendrystę, atmintį. 

O kultūra tokiu metu buvo ne priedas, o paskutinė gija, sulaikanti bendruomenę nuo suirimo.

– Ir pabaigai: kodėl apie 1915– 1918 metus verta kalbėti dabar? 

– Todėl, kad tai pasakojimas apie mūsų krašto stuburą. Istorija vyksta ne vien sostinėje. Ji vyksta ten, kur stovi bažnyčia, mokykla, senas kelias į turgų, kur žmonės vieni kitus vadina vardais ir pavardėmis. Joniškėlio apskrities istorija svarbi todėl, kad ji leidžia pamatyti, kaip didieji pasaulio sukrėtimai paliečia paprastą žmogų. 

O kartu ji primena, kad net labai sunkiu metu žmogus vis tiek ieško, kaip likti žmogumi. Būtent todėl ši istorija tokia paveiki ir šiandien: ji pasakoja ne tik apie kentėjimą, bet ir apie ištvermę. Tarp karo ir kultūros čia atsiveria svarbiausia tiesa – krašto žmogų išlaiko ne vien duona, bet ir atmintis, tikėjimas, kalba bei bendrystė. Svarbu priminti ir tai, kad karo metais šviesiausi krašto protai, tarp jų ir Joniškėlio apskrities, rengė dirvą Nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimui.

Projektą „Gyvybės gija“ iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas. 2026 m. skirta 7 000 eurų.

Autorius: Viktoras Stanislovaitis

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama