Vincas Abramavičius. „Gyvenimo užrašai“
Merkio kraštas
Turinį įkėlė
Vincas Abramavičius. „Gyvenimo užrašai“...„Gyvenimo užrašai“ – tai politinio kalinio Vinco Abramavičiaus (1918–1992) atsiminimai apie 1940–1941 ir 1944–1954 metų įvykius, išgyvenimus ir vargus Lietuvos kariuomenėje, vokiečių nelaisvėje, Raudonojoje armijoje, kalėjime bei lageryje. Užrašus sudaro du didelio formato sąsiuviniai, kurie pavadinti: „Užrašai iš karo ir belaisvės“ ir „Stalino kulto aukoms atminti“. Rankraštinio teksto – 160 puslapių Pasižiūriu į Alytaus pusę: vien sprogimai ir gaisrai, o saulėlydyje, jo spinduliuose – raudoni dūmai. Dieve! Nors Tu saugok juos! Aš nieko negaliu jiems padėti. Man lieka tik savęs ir savo draugų žiūrėti. Ne tik savo draugų, bet ir Tėvynės, savo tėviškės laukų. Ir vėl mano mintys negali atsikratyti visų baisybių ir galvojimų. Ir vėl prieš akis vaizduotėje namai, tėvai ir visi artimieji... Atrodo, baisūs priešai, kurių nesame matę. Baisu, kad nepakliūtume į vokiečių rankas, kad neišžudytų. Nors mes dar nematėme, kaip jie atrodo, bet įsivaizduojame baisius ginkluotus mūsų priešus. Pasiųsčiau apsaugą už miškelio, bet gali priešai tą vieną kareivį apeiti arba pasmaugti ir visus mus užpulti. Darosi nedrąsu, nejauku. Iš eilės po vieną budėjome, vis saugodami draugus besiilsinčius. Bet koks ten poilsis? O kai atėjo eilė tam azijiečiui budėti, vos jį nuvedus į budėjimo postą ir man grįžus, žiūriu – jis irgi pareina, kulkosvaidį užsidėjęs ant pečių. Ir juokas, ir pyktis ima iš tokio kario. Perlojoje jau buvo vokiečiai ir reikėjo žiūrėti, ar jie neslenka link mūsų. Taip laukėme nakties. Nežinia, ką ši naktis mums duos, ką nulems? Aplink mus nakties ramumą drumsčia sprogimai, šūviai, gaisrai. O naktis vis darosi tamsesnė. Visiškai sutemus, į postą pasiunčiau Aleksandrovą ir Voronovą mus saugoti. Mes apsistoję pas ūkininką kieme. Jaučiu alkį, nuovargį. Labai norėtųsi miego, bet užmigti negaliu. Sėdime visi prie klojimo ir tyliai, tyliai kalbame. Su mumis sėdi ir ūkininkas. Ir tam miego nėra. Kalbamės apie baisius karo įvykius. Neramios mintys lenda į galvą. Nežinau, kas manyje darosi. O aplink visur dreba žemė nuo sviedinių sprogimo. Aplink matosi gaisrų pašvaistės. Ir nežinome, ar jau čia vokiečiai, ar dar „savieji“ rusai? Apmąstau apie savuosius, pažįstamus ir kuo daugiau galvoju, tuo blogiau jaučiuosi. Sėdžiu prie klojimo kertės, o mintys vėl apie namus, apie mergaitę, kuri pasilikusi viena ir gal net neprisimena manęs. Ji gal net nežino, kur aš randuosi, ir ar gyvas esu. O gal ji jau nebegyva? Jei karas, tai visur karas, ne vien tik čionai – Varėnoje. Vėliau nutariau apie nieką negalvoti, gal tuomet bus geriau. Visas mintis sukaupiau – tik kaip išsaugoti savo ir draugų gyvybes. Taip praleidome pirmąją karo dieną. Niekas pas mus nei iš vadų, nei iš priešų nepasirodė. Sėdime ir nežinome, dėl ko mes čia esame, ir ar ilgai reikės sėdėti? Gal jau pasilikę apsupti toli priešo užnugaryje? 23 valandą ūkininkas atnešė mums išalkusiems šviežio pieno. Šiek tiek užvalgėme. Laikas būtų gulti, bet ne dabar, kai aplink siaučia mirtis. Niekas mums čionai nepaklojo nei minkštos lovelės, niekas nepaprašė eiti pailsėti, reikia budriai budėti. Aš priguliau ant žemės, bet vasaros naktis šaltoka, o dar tokia nerami. Gal ir užsnūdau kokį pusvalandį. O link Alytaus girdėjosi lyg perkūnija – sprogimai. Aišku, kad Alytų bombardavo. Link Varėnos, buvusio mūsų poligono, girdėjosi kulkosvaidžių kalenimas ir retkarčiais sprogdavo kokia granata. Mūsų fronte buvo ramu, nors už pusantro kilometro jau buvo vokiečiai. Mes jų nematėme ir neįsivaizdavome, kaip jie atrodo. Nors priešai netoli buvo, bet į mus nė vieno šūvio nepaleido. Pulko teritorijoje išsidėsčius kariams, nuo persigandusių politrukų daug mūsų pulko vyrų žuvo, kurie jiems atrodė nepatikimi. Bijojo politrukai vokiečių, bijojo ir lietuvių. Ramybė tiems, kurie jau žuvę ilsisi nuo pirmųjų šūvių, priešų paleistų!
Autorius: Gintaras Lučinskas, Alytus
Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama
