Ąžuolo istorija – garsios giminės istorija

Darydami remontą Nereikonių kaimo gyventojai po grindimis aptiko plūktinę aslą ir kamino liekanas. Tai buvo žinia, kad čia carinės imperijos laikais stovėjo šviesuolių Sketerių namas. Po jų pirmagimio Adomo garbei pasodintu ąžuolu ne kartą sėdėjo garsūs lietuvybės puoselėtojai, o giminės medyje rasime Jono Jablonskio ir Vytauto Landsbergio šeimų atšakas.

Šviesuolių tėviškę žymi ąžuolas

Važiuojant iš Pasvalio į Linkuvą, žvyrkelis veda per nedidelį Nereikonių kaimą. Jame vos kelios, bet labai tvarkingos sodybos.

Prie vienos tų sodybų stovi kruopščiai išpuoselėtas, šakas dangopi keliantis galingas ąžuolas. Jis turi vardą. Tai prieš daugiau nei šimtmetį čia gyvenusio šviesuolio Adomo Sketerio ąžuolas.

A.Sketeris buvo gydytojas, knygnešys, literatas ir visuomenės veikėjas, bičiuliavęsis su iškiliausiais to meto lietuvybės skleidėjais. Tokių pat pažiūrų buvo jo tėvai, broliai bei seserys.

Svetingi šeimininkai Odeta ir Algirdas Rapkevičiai kviečia pasižvalgyti jų valdose ir prisėsti ant drožinėto suolo medžio pavėsy.

A.Rapkevičius – šviesios Sketerių giminės palikuonis.

Kiek bedi, tiek nelenda

„Šiaip vyro proprosenelių ir šios vietos istoriją jau ir anksčiau žinojom, bet netikėtos radybos ją iš naujo priminė. Dar paaiškėjo, ant ko pastatytas mūsų namas“, – intriguoja šių valdų savininkė.

Pernai, kai šeima ėmėsi remontuoti namą, dar pokariu statytą A.Rapkevičiaus tėvų, kone pirmiausia išardė grindis. Po jomis netikėtai išvydo plūktinę aslą.

„Pradžioj nesupratom, kas čia darosi, kiek bedi lopetą, nelenda, atsimuša lyg į kokį akmenį“, – pasakojo moteris.

Patyrinėję galop suprato, jog tai plūktinė molio asla. Ir greičiausiai tą aslą ne viena karta mynė. Aslos neardė, tik užliejo cementu.

Sumanę prie namo perkloti trinkeles, irgi rado šio to įdomaus – suodžių sluoksnius. O tai reiškė, kad šioje vietoje stovėjo kaminas.

Taip visai atsitiktinai išaiškėjo, kur tiksliai stovėjo senųjų Sketerių troba. Kada ji buvo nugriauta, šeima žinių neturi.

Namą nupirko Rygoje

O.Rapkevičienė rodo į kitapus žvyrkelio esantį žalią dviejų galų namą – ten gyveno vyro seneliai. Juos 1949 metais išvežė į Sibirą, o grįžusių į savus namus nebeįleido, davė tik belangį koridorių – jame turėjo glaustis keturiese.

„Ir gyveno, ką darysi, kai nėra kur“, – atsidūsta pasakotoja.

Tada kažkas iš likusių Sketerių giminaičių pasiūlė statytis namuką po ąžuolu, vieta juk laisva, ankstesnio namo nelikę nė žymės.

Tada vyro tėvai nusipirko mažą namuką Rygoje, jį išardė ir parsigabenę rąstus netoli ąžuolo pastatė. Taigi, patys nė nežinodami, tą namelį užtupdė ant čia stovėjusios senosios gryčios.

Dabar būstas ne toks ir mažas, nes Rapkevičiai jį praplėtė.

Visas inteligentijos žiedas

Rapkevičiai net neabejoja, kad vieta, kur stovi jų sodyba, iki dabar tebėra ypatinga.

„Aš tą tiesiog jaučiu, atrodo, tarsi lietuvybės dvasia niekada čia neišsisklaidė“, – tikino šeimininkė.

Carinės imperijos laikais čia buvo saugi tautiškumo puoselėtojų priebėga, į atokius Nereikonis suvažiuodavo garsiausi ano meto lietuviško žodžio skleidėjai, čia jų nei kas matė, nei girdėjo – galėjo laisvai šnekėtis ir spręsti svarbius reikalus. Sakoma, kad čia ne kartą lankėsi ir būsimas prezidentas Kazys Grinius. Buvo labai maža tikimybės, kad caro prievaizdai, gaudę knygnešius ir lietuviškos spaudos platintojus, užklys į toli nuo pagrindinių kelių esantį užkampį.

„Kai kas A.Sketerio ąžuolą pavadina kalbininko Jono Jablonskio ąžuolu, mat jis dažnai čia lankydavosi, juk buvo Sketerių žentas, vedęs Adomo seserį Konstanciją“, – tikslina šeimininkė.

„Pasakojama, kad žmonos dairęsis J.Jablonskis nenorėjo išpaikintos miesčionės, jam labiau tiko apsišvietusi kaimietė, žinanti, kas yra lietuviškas žodis. Jį sužavėjo draugo Adomo sesuo Konstancija, vėliau tapusi žinoma literate ir vertėja“, – įstabiais giminės kelių vingiais veda pašnekovė.

Pora susituokė Švobiškio bažnyčioje 1890 metais.

Tuo nepaprasta istorija nesibaigia. J.Jablonskis ir Konstancija Sketerytė (Jablonskienė), pasirodo, yra Vytauto Landsbergio seneliai. Jo tėvas, inžinierius bei architektas Vytautas Landsbergis-Žemkalnis vedė kalbininko dukterį Oną.

Ištrėmė, bet grįžęs nenurimo

O.Rapkevičienė toliau pasakoja didžiojo jų medžio ir šviesuolių šeimos istoriją.

Anuometinės sodybos šeimininkai Sketeriai ąžuolą pasodino 1860 metų pavasarį, pirmagimio sūnaus Adomo, pasaulį išvydusio 1859-ųjų gruodį, garbei.

Adomas gydytojo profesijos mokėsi Maskvos universitete, ten susipažino su J.Jablonskiu ir kitais lietuviais studentais, dalyvavo Maskvos lietuvių slaptos draugijos veikloje.

Dirbti jis grįžo į gimtinę, įsitraukė į nacionalinį išsivadavimo judėjimą, tapo lietuviškų laikraščių bendradarbiu ir rėmėju, rašė į „Aušrą“, „Varpą“, „Ūkininką“. Dar- gi buvo išrinktas į Literatiškąją komisiją, atrinkdavusią medžiagą lietuviškai spaudai.

Vienu metu imperijos letena A.Sketerį pasiekė, už caro santvarkai priešiškos literatūros platinimą vyrą nuteisė ir dvejiems metams ištrėmė į Pskovą.

Grįžęs didžiavyris vėl darė tą patį. Tuo užkrėtė ir savo brolį Lauryną.

Susitikimuose – vis po dovaną

Šviesuoliams, tautinio atgimimo skatintojams Adomui, Laurynui ir Konstancijai Sketeriams atminti Rapkevičių sodyboje šalia ąžuolo pastatytas koplytstulpis.

Jis atsirado 2013 metais per sodyboje vykusį kraštiečių susitikimą.

Antrojo iš Nereikonių kilusių žmonių susibėgimo metu buvo pastatytas atmino ženklas kraštietei muzikologei bei operos solistei Salomėjai Vaidžiūnaitei-Aleksandravičienei.

Per 2023 metų susitikimą kaimas pastatė sumažintą medinio Šalkauskų malūno kopiją. Jis XIX amžiaus pabaigoje – XX amžiaus pradžioje čia ir stovėjo.

Pastarojo kraštiečių susibėgimo Rapkevičių kieme proga Joniškėlio seniūnija padovanojo menišką suoliuką, jis labai pritiko stovėti po plačiašakiu šimtamečiu ąžuolu.

„Kad jau likimas atvedė į tokią vietą, jos šviesumą turime ir išlaikyti“, – šypsosi O.Rapkevičienė.

Autorius: Gailutė KUDIRKIENĖ

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama