Lietuvių kalbos koja

Antanas Arlauskas (II vieta)
Prienų „Žiburio“ gimnazija, I C klasė (mokytoja Nijolė Šervenikaitė)

Mano kalbų kelionė prasidėjo nuo lietuvių kalbos. Man ji visai patinka, tačiau labai nemėgstu vienos jos kojos – skyrybos. Nemėgstu todėl, kad ji mėgsta spardytis. Vienąkart taip man įspyrė, kad mažai nepasirodė. Atrodo, kad skyryba sukurta specialiai tam, kad spardytų mokiniams užpakalius. Taip sakau dėl to, nes pažįstu daug žmonių, kurie „šlubčioja“ po skyrybos smūgio. Iš pradžių kova su skyryba atrodo paprasta. Parašai sakinį, padedi vieną kitą skyrybos ženklą (dažniausiai ten, kur įkvėpdamas darai pauzę) ir gyveni ramiai. Bet ne. Skyryba nusprendžia, kad ji turi savo kovos taisykles ir ženklus. Sunkiausia įveikti jos padėjėjų – kablelių – galvosūkį. Reikia juos sudėlioti prie įterpinių, vienarūšių sakinio dalių ir visokių ten pažyminių po pažymimojo žodžio. Tačiau yra vienas supersudėtingas būdas, kaip galima skyrybai suduoti bent vieną smūgį. Tereikia rasti veiksnį ir tarinį, ir jokiu būdu jų neatskirti vieną nuo kito, nes kablelis, įsispraudęs į tarpą, juos erzina. O tada belieka perprasti skyrybos kovos taktikas, nes jos beveik nekinta. Kai jas perprasiu, būtinai įveiksiu kitame susidūrime.

Autorius: Antanas Arlauskas

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama