Vilkaviškio kraštas – lietuvių ir lenkų kultūrų sankirta

Liepos 1-oji – Liublino unijos diena, primenanti, kad 1569 m. liepos 1 d. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Lenkijos Karalystės sutartis sukūrė bendrą kaimyninių valstybių darinį – Abiejų Tautų Respubliką. Šioje istorijoje glūdi ir Vilkaviškio krašto lietuvių bei lenkų kultūrų susitikimo ištakos.

Pėdsakai per miestų ir miestelių istorijas

Mūsų rajonas – bendros Lietuvos ir Lenkijos istorijos, kultūros ir dvarų atminties erdvė. Kokius lenkų kultūros pėdsakus čia dar matome, o kuriuos galime tik atminti?

Lenkų kultūros pėdsakai Vilkaviškio rajone ryškiausiai atsiveria per Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės, Lenkijos valstybės ir Abiejų Tautų Respublikos paveldą: dvarus ir jų kultūrą, bendrus istorinius įvykius, abiejų tautų kultūroje ryškias asmenybes, vietovardžius, senus antkapių įrašus.

Miestų ir miestelių istorijos neatsiejamos nuo kelių giminių kultūrinio palikimo, formavusio regiono dvarų aplinką. Reikia turėti omenyje, kad Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Abiejų Tautų Respublikos pasaulyje persidengė lietuviškoji, lenkiškoji ir bajoriškoji tapatybės. Todėl mūsų krašte galime kalbėti apie bendros Lietuvos ir Lenkijos kultūros atminties pėdsakus.

Pažvelkime į šiuos miestus ir miestelius.

Sieja Pacų giminės vardas

Ryškiausias to meto ženklas – Pacų giminė, priklausanti Abiejų Tautų Respublikos didikų, herbinės ir katalikiškosios kultūros tradicijai. Su Pacais siejama ir Vilkaviškio herbo simbolika: jų herbe buvo dviguba sidabrinė lelija raudoname lauke, lenkiškai vadinama Gozdawa. Tai miesto heraldinis bei bajoriškosios kultūros pėdsakas.

Pacų vardas sujungia Vilkaviškį, Alvitą, Virbalį į heraldinę ir sakralinę senosios kultūros liniją. Juk pirmąją Vilkaviškio bažnyčią 1620 m. pastatė Steponas Pacas, o Kristupas Zigmantas Pacas siejamas ir su Alvito bei Virbalio religiniais pėdsakais – turima omenyje jo parama Alvitui ir Virbalio dominikonams.

1812 m. birželį Vilkaviškyje kartu su Napoleonu Bonapartu lankėsi ir lenkų kultūros įžymybė Jozefas Poniatovskis (Jozef Antoni Poniatowski), Lenkijos kunigaikštis, vėliau tapęs Prancūzijos maršalu. Šį kultūrinį sluoksnį mena Vilkaviškio senųjų kapinių lenkakalbiai antkapiai bei bajorijos ženklai. Čia tarp elegantiškų lenkų dvarininkų paminklų rasime ir tokių asmenybių, kaip karinis kapelmeisteris, dirigentas ir kompozitorius Janas Braunas (1856–1926), ir kitų atminimo ženklų.

Gavronskių giminės linija

Abiejų Tautų Respublikos bajorijos, reformų laikotarpio ir Kosciuškos sukilimo atmintis susipina į bajoriškosios dvarų kultūros liniją ir susieja daugelį rajono vietovių. Viena ryškesnių – Gavronskių (Gawroński) giminės linija, jungianti Vilkaviškį su Paežerių ir Šūklių dvarais, jų bibliotekomis, aristokratiniais ryšiais, o vėliau – ir su diplomatijos istorija.

Šioje linijoje Paežerių dvaras – klasicizmo dvarų perlas Sūduvoje – be galo svarbus lenkakalbės Abiejų Tautų Respublikos bajoriškos kultūros pėdsakas. Dvaro rūmai, statyti 1799 m. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kariuomenės generolo, 1794 m. sukilimo Lietuvoje dalyvio Simono Zabielos (Szymon Zabiełło) iniciatyva, atspindi anuometinės politinės kultūros aplinką. Jį projektavo irgi iš Lenkijos kilęs vokiečių architektas M. Knakfusas. XIX a. dvaras atiteko Gavronskių giminei.

Dvaro architektūra, menė, parkas ir bajoriškos gyvensenos ženklai pristato Lietuvos ir Lenkijos aristokratų kultūrą. Dvaro savininkas Zigmantas Gavronskis buvo vedęs M. K. Oginskio anūkę Nataliją, jų sūnus Vladimiras palaidotas po Alvito koplyčia. Čia koncertavo Anglijoje gyvenantis ir kuriantis Ivas Zaluškis, kilęs iš Amelijos ir Karolio Zaluškių giminės. Ivo Zaluškio prosenelė Amelija buvo Paežerių dvaro savininkės Natalijos Oginskytės-Gavronskienės teta.

Su ta pačia Gavronskių gimine sietinas ir Šūklių dvaras. Šūkliuose gimęs ir vaikystės atmintimi su šia vieta susijęs Janas Gavronskis – Lenkijos diplomatas bei atsiminimų autorius. Šūklių vardas pirmą kartą paminėtas 1595 m. Žygimanto III Vazos privilegijoje, o vėliau priklausė Gavronskiams. Jų aplinkoje plėtojosi kultūriniai, švietimo ir muzikiniai ryšiai. Apie 1903 m. Šūklių dvare surengtas pirmasis Užnemunėje simfoninis koncertas, kuriam dirigavo Kybartuose gimęs lenkų dirigentas, kompozitorius ir vienas Varšuvos filharmonijos steigėjų Emilis Mlynarskis.

Gavronskių giminės istorija atskleidžia dvarų ekonomikos, vietos švietimo, socialinės rūpybos palikimą Vilkaviškio krašte. Tai bajorijos, tarpukario diplomatijos ir memuaristikos atmintis.

Gižų sąsajos su Lenkija

Gižai – didikų Chmarų ir bajoriškosios dvarų kultūros vieta. Vienas svarbiausių – Abiejų Tautų Respublikos bajoriškosios kultūros atstovas, Gižų seniūnijos seniūnas nuo 1760 m. Adomas Chmara – Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės instigatorius, t. y. vyriausiasis prokuroras, ir Minsko vaivada. Būtent jo iniciatyva 1774 m. buvo pastatyta medinė bažnyčia. Lietuvių kultūrai tai reikšminga kaip vietos sakralinio ir dvarų paveldo dalis, lenkų kultūrai jis svarbus kaip Abiejų Tautų Respublikos politinio elito ir bajoriškų fundacijų tradicijos žmogus. Tikėtina, kad prie Gižų bažnyčios statybos ir įrengimo prisidėjo iš Lenkijos kilęs vokiečių architektas M. Knakfusas.

Vėliau iškilo dabartinė mūrinė Gižų bažnyčia. Ji pastatyta pagal žymaus Romoje gimusio italų kilmės architekto Henriko Markonio (Henryk Marconi, 1792–1863), nuo 1822 m. gyvenusio ir kūrusio Lenkijos Karalystėje, projektą. Tai vienas ryškiausių XIX a. pirmosios pusės architektų, dirbusių anuometinėje Lenkijos kultūros erdvėje. Todėl Gižai – dar vienas dvarų, bažnyčių fundacijų ir Abiejų Tautų Respublikos bajorijos kultūros pėdsakas Vilkaviškio rajone.

Čia esama ir kitų bendros kultūros pėdsakų. Tai – lietuvių ir lenkų kultūras artinęs Vladislovo Sirokomlės ir Adomo Mickevičiaus vertėjas Petras Arminas-Trupinėlis, Varšuvoje, vėliau Krokuvos dailės akademijoje studijavęs skulptorius Petras Rimša.

Taigi galime sakyti, kad Vilkaviškio krašto menininkai formavosi plačiuosiuose Europos, taip pat ir lenkiškuose meno centruose.

Sukilimo dalyvio paskyrimas į Pilviškius

Pilviškiai dažniausiai siejami su ilgą laiką čia gyvenusiais lenkų kilmės didikais Chreptavičiais. Tačiau ryškiausias vietovėje yra 1831 m. sukilimo pėdsakas. Jis susijęs su vienu iš 1831 m. sukilimo vadų – Antoniu Kajetonu Pušetu (Antoni Puszet, Puget-Puszet, 1782–1831). A. Pušetas, kaip ir tūkstančiai kitų patriotiškai nusiteikusiųjų, dalyvavo 1812 m. Napoleono žygyje į Rusiją. Už narsą mūšiuose jis apdovanotas Prancūzijos Garbės legiono ordinu, pasibaigus karams paskirtas Pilviškių girininkijos girininku. Lenkijos Karalystės senatas 1826 m. jam suteikė barono titulą. Prasidėjus 1830 m. sukilimui, A. Pušetas ėmė vadovauti sukilėlių būriui Marijampolės apylinkėse. Būrys laimėjo nedidelius mūšius prie Marijampolės ir Gudelių, tačiau 1831 m. balandžio 22 d. maištininkų antpuolis skaudžiai žlugo: apie 300 sukilėlių žuvo, 1 170 pateko į nelaisvę, nemažai nuskendo Šešupėje.

A. Pušetas pasitraukė už Nemuno, sugebėjo pasprukti į Punios girią, o rugpjūčio
3 d. prasiveržė į Varšuvą. Ten sukilimo vadovybė buvusiam Pilviškių girininkui suteikė pulkininko laipsnį ir apdovanojo Auksiniu kryžiumi „Virtuti Militari“. Varšuvai kapituliavus, 1831 m. spalio 5 d. jis pasitraukė į Prūsiją ir po poros savaičių – spalio 20 d. – mirė. Palaidotas Elbingo miesto kapinėse prie katalikų Šv. Mikalojaus bažnyčios.

Deja, narsiojo Pilviškių krašto girininko istorinė atmintis gerokai nublukusi tiek Lietuvos, tiek Lenkijos kultūroje. O jo asmenybė leidžia kalbėti ne tik apie Užnemunės dalyvavimą 1831 m. sukilime, bet ir apie senąją Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės politinę atmintį, pasipriešinimą carinei valdžiai, karinės tradicijos ir bajoriško patriotizmo atminimą.

Netoliese, anuometinės Pilviškių parapijos teritorijoje, Kriauniškės kaime (dabar Kazlų Rūdos savivaldybės Bagotosios seniūnaitija) gimė ir vyskupas Juozapas Olekas (Hollak), išleidęs pasaulinės reikšmės didžiulės apimties žodyną kurtiesiems „Słownik mimiczny dla głuchoniemych…“.

A. Tyzenhauzo veikla Alvite

Ne mažiau turtingas bendru Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės, Lenkijos Karalystės ir Abiejų Tautų Respublikos laikų religiniu bei kultūriniu paveldu ir Alvitas. Visų pirma, čia minėtinas dar XVII a. pradžioje išgarsėjęs maloningasis Marijos atvaizdas – Loreto Dievo Motinos kopija, susijusi su visoje Europoje plitusiu Loreto kultu. Jo garbinimą rėmė Vilkaviškio seniūnas ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didysis kancleris Kristupas Zigmantas Pacas. Savo testamente jis Alvitą minėjo greta Loreto Italijoje, Čenstachavos Lenkijoje ir Vilniaus Šv. Kazimiero koplyčios, taip įrašydamas Alvitą į platesnį Abiejų Tautų Respublikos bei Europos katalikiškosios kultūros žemėlapį. Alvito Šv. Onos bažnyčia ir Loreto Švč. Mergelės Marijos paveikslas liudija bendrą Lietuvos ir Lenkijos katalikiškosios kultūros paveldą.

Alvitas siejamas ir su ryškia XVIII a. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės bei Abiejų Tautų Respublikos Apšvietos epochos asmenybe Antanu Tyzenhauzu (Antoni Tyzenhauz, 1733–1785). A. Tyzenhauzas – Abiejų Tautų Respublikos Apšvietos epochos ekonomikos reformatorius, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės rūmų iždininkas ir karališkųjų ekonomijų valdytojas. XVIII a. antrojoje pusėje, administruodamas Alytaus ekonomiją, jis šalia Alvito įkūrė dvarą. Su lenkų kultūra A. Tyzenhauzą sieja ne bendra Lietuvos ir Lenkijos valstybės bei kultūros erdvė. Jo veikla Alvite sietina su manufaktūrų, švietimo, kultūros, amatų ir modernesnių ūkio formų plėtra, palivarkų steigimu, kelių tiesimu, laukų melioravimu. Taip Alvito dvaro istorija įsilieja į platesnį bendrą Lietuvos ir Lenkijos kultūros bei valstybingumo paveldą. XIX a. šį dvarą įsigijo grafai Gavronskiai, o apie 1937 m. jį nusipirko 1918 m. Nepriklausomybės Akto signataras Donatas Malinauskas.

Vilkaviškio krašto istorijoje lenkų kultūros pėdsakai nėra vien atskiri vardai, herbai, dvarų griuvėsiai ar senų kapinių įrašai. Liublino unija – irgi ne tik politinis 1569 m. sprendimas. Visa liudija ilgą bendros valstybės, bendros bajoriškosios kultūros, katalikiškos tradicijos, švietimo ir meno ryšių erdvę ir laiką, per šimtmečius sukurtą bendrą kultūros pasaulį.

Vilkaviškio turizmo ir verslo informacijos centro direktorius

Autorius: Vitas GIRDAUSKAS

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama