Ant Sarmačinų kaimo kryžiaus – besišypsantis Kristus

Liepos 6 d., 15.30 val., bus šventinamas naujasis Sarmačinų kaimo (Pilviškių sen.) kryžius. Jis pastatytas vietos žmonių iniciatyva ir rūpesčiu.

Pats Sarmačinų kaimas istoriniuose šaltiniuose minimas nuo 1896 m., nors kaimo atsiradimo istorija, pasak vietinių padavimų, siekia Vytauto laikus. 94-uosius einanti kaimo gyventoja Bronė Vizgirdienė pasakojo visą jos gyvenimą toje vietoje buvus kryžių. Sklando ir gandas, kad toje vietoje kažkada stovėjusi žydo užeiga, nors Bronė to patvirtinti negali.

Senais laikais kryžių vadino Giraičių kryžiumi, nes jis stovėjęs ant Giraičių žemės (Giraičiai turėję jovarais apaugusią sodybą netoliese). Vienu metu Bronė netgi prižiūrėjo gėles prie kryžiaus.

Maždaug prieš 25 metus toje pat vietoje jį pakeitė kitas. Šįmet vėl teko spręsti – atnaujinti senąjį ar statyti naują. Buvo nuspręsta pastatyti naują, kurį finansavo du Sarmačinų kaimo bendruomenės nariai – Bronės sūnus Eimondas Pastarnokas ir Gintas Burba. Nors Sarmačinų kaime II pasaulinio karo metais vyko susišaudymas, per kurį žuvo keturi žmonės ir sudegė kelios sodybos (Bronės tėvų taip pat), o 1949 m. Paežerių miške buvo nukauti keturi partizanai, priklausę Tauro apygardos Kęstučio rinktinei, prie kelio stovinčio kryžiaus su tais skaudžiais įvykiais vietos gyventojai nesieja. Tačiau kryžius vieningu sutarimu turi būti!

Šiuo tikslu buvo kreiptasi į Pilviškiuose gyvenantį meistrą Kęstutį Lazauską, dirbantį su medžiu. Ąžuolo medieną parūpino patys fundatoriai. Mažakalbis meistras pasakojo medžio skulptūra pradėjęs rimčiau užsiimti maždaug prieš 20 metų, nors mažas figūrėles, pasiėmęs peiliuką, droždavo dar vaikystėje. Drožyba – genuose, jo tėtė drožė langus, duris… Meistrui Kęstučiui patinka drožti figūras – pasakų šalį primenančioje jo sodyboje gausu įvairiausių atvaizdų: žvėrių, paukščių, žmonių figūrų. Yra išdrožęs rūpintojėlių, nedidelį kryželį kapams, Bebrininkuose stovi didžiulė, jo darbo 3 metrų aukščio šv. Jurgio skulptūra.

Prieš imdamasis darbo su medžiaga, meistras nusipiešia eskizą. Nors dirba be griežtos dienotvarkės, produktyvumu nesiskundžia. Šiuo metu prabangioje rezidencijoje „Grįžulo ratai“ Sasnavoje eksponuojama jo medžio skulptūrų paroda, o kone visi meniniai drožiniai Pilviškių miestelyje, taip pat ir riboženklis yra Kęstučio kūriniai. Tačiau Sarmačinų kaimo kryžius yra pirmasis didelis kryžius Kęstučio kūrybos kelyje.

Šis kryžius aukštas (3 m), platus, skersinis pridėtas atskirai. Nukryžiuotojo figūra – masyvi, išraiškinga, liaudiškai stilizuota. Kristaus kūnas neišsekęs, gražiai aptakus, optiškai sutrumpintas. Būtent šią figūrą išdrožti užtruko ilgiausiai. Apačioje – ąžuolo lapų motyvas, kurio prašė patys užsakovai „dėl lietuviškumo“, bei datos „1392–2026“.

1392 m. ženklina Astravos sutartį, kuria Vytautas buvo pripažintas Jogailos vietininku Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje, įgavo Lietuvos didžiojo kunigaikščio valdžią ir titulą. Tai – didžiausios Lietuvos galybės simbolis. K. Lazauskas parinko šį skaičių dėl ore sklandančių legendų apie kaimo kilmę, nors turi dėl jo kai kurių abejonių.

Iš šonų kryžius dekoruotas lietuviškais verpstės motyvais, o iš kitos pusės – koplyčios raižiniu su metais „1828“. Tai Paežerių Šv. Antano koplyčios pastatymo data, su kuria kryžius tarsi išpažįsta vidinį ryšį. Gėlių šalia jau nenumatyta sodinti – stovi didžiulis lauko akmuo, planuojama pastatyti suoliuką prisėsti, pamąstyti, pailsėti.

Reikia manyti, tikrai atsiras ryšys ir tarp naujojo kryžiaus, Sarmačinų kaimo gyventojų ir pakeleivių. Juk Kristus ant kryžiaus, anot šventųjų, kentėdamas už mus didžiausią įmanomą kančią, šypsosi, kaip ir daugelis meistro Kęstučio figūrų.

Vilkaviškio viešosios bibliotekos bibliotekininkė

Autorius: Sau­le­nė PU­ČI­LIAUS­KAI­TĖ

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama