Moderni dovana signatarui mąstyti skatins visus
Santakos laikraštis
Turinį įkėlė
„Tam, kad šis renginys įvyktų, buvo sudėta tiek laiko, jėgų ir pastangų… Atvažiuokite kartu pasidžiaugti rezultatais“, – kviesdama į Ožkabalius rašė Jono Basanavičiaus gimtinės muziejininkė. Vienam žymiausių Lietuvos Jonų – Jonui Basanavičiui, nuo kurio gimimo šiemet eina 175-ieji, sukaktuvininko vardo dieną, birželio 24-ąją, buvo atidengta jam dedikuota Mykolo Saukos skulptūrinė kompozicija „Koplytstulpis“.
Šis įvykis neabejotinai atsidurs muziejaus istorijoje, tad teisybės dėlei reikėtų pasakyti, kad kol susirinkusiųjų dėmesys buvo skirtas aktoriaus Andriaus Bialobžeskio ir kompozitoriaus, altininko Jurgio Juozapaičio literatūros ir muzikos kompozicijai „Aušros pašauktasis“, skulptūra… atsidengė pati: baltas audeklas, pridengęs medinę nuogo berniuko figūrą, kažkuriuo momentu tiesiog nuslydo, tad skulptoriaus Mykolo Saukos darbas be jokios pompastikos, nejučiomis ir tarsi pats savaime įsiliejo į sodybos erdvę. O per Jonines gausiai susirinkę žmonės tuo metu klausėsi 1922 m. parašytų, 1936 m. knygoje publikuotų paties sukaktuvininko ir varduvininko prisiminimų apie krikšto dieną jam duotą vardą.
„Lapkričio 24 d. 4 val. po pietų buvau Bartininkų bažnyčioje klebono Jono Burdulio apkrikštytas, o kadangi tą dieną buvo Jono nuo Kryžiaus, tai ir man Jono vardą suteikta. Bet tai buvo, rodos, nelemtas to šventojo vardas, kursai mano gyvenime tarytum man daug nelaimių atgabeno“, – iš daktaro J. Basanavičiaus autobiografijos „Mano gyvenimo kronika ir nervų ligos istorija, 1851–1922“ citavo A. Bialobžeskis. Vėliau apibendrindamas jo atrinktas ir perskaitytas emociškai stiprias šios knygos ištraukas žurnalistas Rytis Zemkauskas akcentavo: „Andrius dar kartą parodė, kokį turtą mums paliko Jonas Basanavičius! Būtent dalykišką pasakojimą apie save. Basanavičiaus tekstas yra labai korektiškas, moksliškas, mokantis mus. Štai toks yra tikras gyvenimas – jokio maivymosi.“
Populiarindamas vertingus šaltinius ir primindamas J. Basanavičiaus biografijos faktus, sykiu pasitelkdamas šiuolaikinį meną atminčiai puoselėti, muziejus žengia žingsnį į ateitį.
„Norime ne tiktai saugoti ir puoselėti tradicijas, norime jau pradėti ir kurti. Todėl pasirinkome Mykolą Sauką, kaip menininką, puikiai išmanantį senąsias tradicijas, labai savitai jas perteikiantį. Mes, kaip muziejus, labiausiai akcentuojame Jono Basanavičiaus vaikystės laikotarpį, kada jis pradėjo formuotis kaip asmenybė. Seno ir naujo sintezė, idėja, kad nevaizduojame konkretaus personažo, kiekvienam lankytojui leis turėti savo idėją, – mintimis dalijosi Jono Basanavičiaus gimtinės direktorė Rūta Vasiliauskienė. – Reikia nepamiršti, kad Jonas Basanavičius ne tik skatino išmanyti savo istoriją, papročius. Jis domėjosi naujovėmis, mėgo savo gyvento laiko šiuolaikinį meną. Manau, jeigu gyventų dabar, būtų atviras ir mūsų gyvenamojo laikotarpio moderniajam menui.“
Naujasis kūrinys interpretuoja lietuvišką koplytstulpio tradiciją šiuolaikinės skulptūros kalba. „Sąsaja, kurią turėjau omenyje kurdamas skulptūrą, – tai ryšys su tradicija per koplytstulpio formą“, – kalbėjo skulptorius M. Sauka. Autorius akcentavo, kad „Koplytstulpis“ yra sekuliarus darbas, jis tiesiog nenorėjo, kad medinė skulptūra prie jaunojo vyšnyno stovėtų neapsaugota nuo kritulių. Dėl to barokinių bruožų putlus vaikas, rankoje laikantis kaukę, stovi koplytėlėje ir žiūri į stubos pusę.
Renginio dalyviai tikrai nekantravo pamatyti, tai ką gi Basanavičynei sukūrė tas Sauka, kurio skulptūra „Liudytoja“ Zarasuose patyrė ne vieną išpuolį. R. Zemkausko paklausti, koks pirmasis įspūdis, vieni sakė, jog labai rūpėjo, ar „autorius liko savo stiliuje“, kitiems dar reikės sugrįžti prie kūrinio ir prireiks laiko išgryninti įspūdį, daug kas kalbėjo apie vaikystę kaip visa ko pradžią, apie gyvenimo trapumą, kai kas susilaikė išsakyti savo vertinimą, buvo korektiškai pasakyta, jog nuogybė šiek tiek šokiravo, o mintis „mielas, minkštas vaikas, norisi paniurkyt“ emocingai palydėta plojimais.
Akivaizdu, kad skulptūra, neformaliuose pokalbiuose jau „pakrikštyta“ ir Basanavičiuku, ir Ožkabalių berniuku, išgyvena savo vaikystę ir dar tik pradeda savąją istoriją sodyboje. „Atvažiuokite kartu pasidžiaugti rezultatais. Jei ne rytoj, tai poryt, jei ne poryt, tai kada nors, ateikite į Jono Basanavičiaus gimtinę ir kurkite to koplytstulpyje apsigyvenusio berniuko istoriją kartu…“ – esame kviečiami į Ožkabalius.
Įgyvendindamas jubiliejiniams J. Basanavičiaus metams parengtą projektą „Atvertys“ muziejus tampa dar patrauklesnis: savo misiją tęsia anksčiau sukurti istorinės atminties ženklai, o naujieji liudija apie Lietuvos modernėjimą ir neišvengiamą kaitą – lietuvių kalbos, žmonių santykių dinamikos, meninės išraiškos formų. Vertinti reikėtų tai, kad vis dar randama būdų išlaikyti 21 amžiaus žmogaus susidomėjimą 19 amžiaus viduryje gimusia, 20 amžiaus pirmoje pusėje Lietuvą kūrusia asmenybe.
Autorius: Renata Vitkauskienė
Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama
