"Atgimstanti istorija"
Laluna
Turinį įkėlė
Atgimstanti istorija - Klaipėdos Karališkoji mokytojų seminarija
Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas.
Šiandieną mūsų laidoje pasakosime apie Klaipėdos Karališkąją mokytojų seminariją. Joje dabar įsikūręs Klaipėdos universiteto Socialinių ir humanitarinių mokslų fakultetas. Šis raudonų plytų keturių korpusų kompleksas šalia tuometinės geležinkelio stoties buvo pastatytas 1908 metais. Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto direktorius Vasilijus Safronovas pasakoja, kad mokytojų seminarija iš pradžių buvo įkurta kitoje vietoje, prieglaudos pastate, dabartinėje Herkaus Manto gatvėje.
Vasilijus Safronovas: „ Mokytojų seminarija Klaipėdoje formaliai buvo įsteigta, iš tikrųjų, kaip įstaiga jau 1902 metais. Pirmas pastatas, kuriame jinai veikė, iš tikrųjų, yra, jeigu įsivaizduojat dabar, buvęs „Lūjos“ restoranas – ten buvo įkurdinta iš pradžių. Bet kadangi iš pradžių tai buvo labai nedidelė įstaiga, viena klasė, aišku, užteko, bet galvojant apie plėtrą buvo mąstoma, kur reikia padėti šitą įstaigą naujai. Ir kadangi šita įstaiga buvo ne Klaipėdos miesto dispozicijoje, o vyriausybės, tai Prūsijos valdžia nusprendė, kad reikia pastatyti seminarijai naują kompleksą, kuriam miestas skyrė žemę, ir 1905–1908 metais šitas kompleksas už Prūsijos vyriausybės pinigus buvo pastatytas Klaipėdoje prie tuometinės geležinkelio stoties.
Pastatas vadinosi Karališkoji mokytojų seminarija. Šitas žodis „karališkoji“ pabrėžia tai, kad įstaiga priklauso valstybei – Prūsijos karalystei, kitaip sakant, o ne miestu. Vėliau, aišku, tas pavadinimas keitėsi, nes Prūsija po Pirmo pasaulinio karo nebetapo karalyste, tai buvo tiesiog Prūsijos valstybė, ir tada buvo pervadinta Valstybine mokytojų seminarija, na ir panašiai.“
Šiame pastatų komplekse buvo ne tik mokomi būsimieji mokytojai, bet čia taip pat buvo ir gyvenamosios patalpos dėstytojams ir seminaristams. Taip pat čia buvo valgykla, virtuvė, gimnastikos salė, biblioteka, taip pat seminarija turėjo savo daržą, sodą bei sporto aikštyną.
Vasilijus Safronovas: „ Buvo sudurtinis toksai kompleksas iš kelių dalių: viena dalis buvo mokomoji, kita dalis buvo ūkinė, trečioji dalis buvo gyvenamoji, ir ta gyvenamoji dalis dar skilo į dvi dalis, nes vienoje dalyje gyveno mokytojai, o kitoje dalyje gyveno seminaristai. Dar buvo kiemas, kuris irgi buvo naudojamas ūkinei, vadinkime tai, paskirčiai ir sportui. Kas buvo irgi pakankamai nauja tuo metu, nes ne visos mokyklos tikrai turėjo laukus, kurie buvo pritaikyti auginimui, pavyzdžiui, daržovių ar dar kažko tai. Tai va čia jau buvo šitas dalykas praktikuojamas šitoje mokykloje nuo pat to laiko, kada ji buvo pastatyta, nes iš tikrųjų, na, mokykla gavo tikrai didžiulį sklypą, apie 2,6 hektarus, kuris tuo metu dar nebuvo ten nieko užstatyta, realiai tai buvo dykoje, tuščioje vietoje.
Dabartinė Salomėjos Nėries gatvė atsirado 1904 metais tiktai, jinai buvo nutiesta į stotį nuo tuometinės Simono Dacho, dabartinės Simono Daukanto gatvės. Ir realiai pirmieji pastatai du, kurie buvo pastatyti, tai buvo viena prieglauda, kuri yra dabartinės Daukanto gatvės ir Nėries gatvės kampe, ir štai šita mokytojų seminarija, kuri tikrai užėmė labai didžiulį plotą, beveik ketvirtadalį visos gatvės apimties. Tai, be abejo, tapo ir Klaipėdos atpažinimo ženklu, nes pirmas objektas, kurį tu pamatai atvažiavus į Klaipėdą, ir, na, pakankamai reprezentatyviu architektūrišku objektu.“
Šis statinys – labai svarbus istorinės švietimo architektūros pavyzdys Klaipėdoje.
Vasilijus Safronovas: „ Yra labai dažnai sakoma, kad jis yra neogotikinis, kame yra tiesos, bet yra ir netiesos, nes iš tikrųjų jis nėra joks neogotikinis. Neogotika ten yra imituojama tam tikrose architektūros detalėse, bet tai yra jau XX amžiaus pradžios pastatas, kuriame pinasi kelios architektūrinės tradicijos. Viena yra senoji istoristinė su neogotikos elementais, kurie yra imituojami, bet ten yra labai daug tame komplekse, kaip ir kareivinių komplekse, kuris yra tuo pačiu metu statomas Klaipėdoje, yra labai daug reformistinės architektūros detalių, kurios yra jau pirmieji laipteliai į modernizmo architektūrą, kuri suklesti jau po Pirmo pasaulinio karo. Ir mes matome ir tokių jugendo elementų visokiausių. Žodžiu, tai yra tokia sampina architektūros stilių.“
Na, o apie tai, kokie specialistai buvo ruošiami Karališkojoje mokytojų seminarijoje, pasakojimą tęsime netrukus.
Atgimstanti istorija
Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas.
Klaipėdos Karališkoji mokytojų seminarija buvo atidaryta 1908 metais. Šiame komplekse buvo mokomosios bei dvi gyvenamosios patalpos. Tuo metu pagalbiniame korpuse buvo valgykla, virtuvė, gimnastikos salė bei biblioteka. Seminarija turėjo savo daržą, sodą bei sporto aikštyną. Teigiama, kad tuo metu tai buvo moderniausia Prūsijoje seminarija. Pasakoja Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto direktorius Vasilijus Safronovas.
Vasilijus Safronovas: „ Modernus čia turima omeny naujas. Tai, kai objektas yra pastatomas, jis yra kurį laiką naujas ir naujausias, bet po kurio laiko pastatomas kitas objektas, kuris tampa nauju ir naujausiu. Tai aš čia to modernumo labai nesureikšminčiau. Jeigu mes žiūrime į pastato funkcijas ir panašiai, tai tokių seminarijų buvo daug Prūsijoje. Vien Rytų Prūsijoje jų buvo keliasdešimt. Jos buvo skirtingos: vienos buvo išlaikomos ir skirtos katalikiškoms mokykloms, kitos buvo skirtos jau valstybinėms arba Prūsijos mokykloms, reiškia, kur pagrindinė tikyba buvo liuteronų. Ir pagal funkcijas, iš tikrųjų, tai, na, ta seminarija, ji turėjo tai, kas tuo metu buvo būdinga Prūsijos mokykloms. Nes tie reikalavimai labai keitėsi: nuo pastatų, kurie tiesiog buvo klasės ir dalykai, kur skirti moksleiviams ir mokytojams, iki tokių, na, pakankamai naujų dalykų, kaip vieta, kur moksleiviai gyvena. Nes tai buvo ir internatas, reiškia, kad moksleiviai čia atvažiuoja iš viso Klaipėdos krašto, mokosi, gyvena, žodžiu, leidžia visą laiką šitoje mokykloje, kas buvo, nu, neįprasta pakankamai, ar ne. Ir taipogi reikia pasakyti, kad tie reikalavimai Prūsijos mokykloms keitėsi. Tai va čia patenkama į tam tikrą laikotarpį, kada yra tokie reikalavimai mokykloms taikomi, dėl to tuo metu, taip, tai yra, na, atitinka tuos reikalavimus, yra modernu, bet vėliau tie reikalavimai irgi keičiasi.“
Klaipėdos Karališkojoje mokytojų seminarijoje iš pradžių mokėsi tik vaikinai, kurie paskui dirbdavo vadinamosiose liaudies mokyklose.
Vasilijus Safronovas: „ Tuo metu, kada šita mokykla buvo pastatyta, Prūsijoje tuo metu buvo tokios vadinamosios liaudies mokyklos. Tai yra tokios mokyklos, kurios nėra pradinės, jos suteikia vadinamąjį privalomąjį išsilavinimą, kuris nuo XVIII amžiaus Prūsijoje buvo įvestas, kad tuo nuo penkių, septynių iki trylikos, keturiolikos metų visi vaikai privalo lankyti mokyklą. Ir tiems vaikams buvo suplanuotas toks aštuonmetis kursas, kuris vadinosi vokiškai Volksschule arba liaudies mokykla. Tai va tokioms mokykloms, kurios daugiausia buvo kaimo vietovėse, buvo ruošiami mokytojai būtent tokiose mokytojų seminarijose. Jeigu mes jau kalbame, pavyzdžiui, apie gimnazijas arba apie mokyklas vidurines, kurios veikia miestuose, tai joms jau čia nebebuvo ruošiami – tai buvo kito tipo įstaigos. O šitos seminarijos būtent ruošia liaudies mokykloms.
Tai moksleiviai, kurie dažniausiai baigdavo patys tokias liaudies mokyklas, jie atvykdavo čia į Klaipėdą iš viso regiono, studijuodavo kelerius metus, buvo pasiunčiami atlikti praktikos. Tada po tos praktikos jie įgydavo jau mokytojo statusą galiausiai ir tapdavo tais liaudies mokyklų mokytojais. Tai va toks buvo principas. Ta mokykla, kitaip sakant, aprūpino vietinį regioną, tai yra Klaipėdos apskritį, šiek tiek, galbūt, Šilutės apskritį, mokytojais.“
Istorikas Vasilijus Safronovas sako, kad Klaipėdos kraštą prijungus prie Lietuvos, iš pradžių didesnių pokyčių mokytojų seminarijoje nebuvo.
Vasilijus Safronovas: „ Po to, kai Lietuva prijungė Klaipėdos kraštą 23-aisiais metais, šita sistema toliau funkcionuoja, nes švietimas Klaipėdos krašte lieka autonominiu, autonomijos dispozicijoje. Lietuvos valstybė nesikiša į švietimą labai smarkiai, neturi to tokios teisės pagal Klaipėdos krašto perdavimo dokumentus. Ir dėl to šitą seminariją toliau finansuoja Klaipėdos krašto valdžia, o ne Lietuvos Respublika. Jinai toliau aprūpina Klaipėdos krašto mokyklas.“
Visgi Lietuvos valdžiai nusprendus čia įsteigti Pedagoginį institutą, vienu metu šiame komplekse veikė net dvi skirtingos mokytojų ruošimo įstaigos. Bet apie tai – jau kitoje laidos dalyje.
Atgimstanti istorija
Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas.
Tęsiame pasakojimą apie Klaipėdos Karališkąją mokytojų seminariją. Nuo įkūrimo joje buvo ruošiami mokytojai Prūsijos aštuonmetėms liaudies mokykloms. 1915 metais seminarijos veikla buvo laikinai nutraukta dėl prasidėjusio Pirmojo pasaulinio karo. Dauguma seminaristų buvo pašaukti į kariuomenę, o čia karo metu buvo įkurta ligoninė. Po Pirmojo pasaulinio karo šiame pastate veikė Statybos bei socialinės rūpybos valdybos, taip pat Klaipėdos krašto policija. 1919 metais vėl buvo atkurta seminarija, kuri išlaikė savo autonomiją ir Klaipėdos kraštą prijungus prie Lietuvos. Istorikas Vasilijus Safronovas pasakoja, kad situacija pasikeitė 1935 metais, kai šiame pastate nuspręsta įkurti lietuvišką Pedagoginį institutą.
Vasilijus Safronovas: „35-ais metais gimsta idėja, kad reikia Lietuvoje kurti naujo tipo pedagoginį institutą. Ir buvo ilgai neapsispręsta, kur tą mokyklą Lietuvoje apskritai kurti. Bet tada Lietuvos valstybė susidūrė su iššūkiu Klaipėdos krašte: po Hitlerio atėjimo į valdžią Vokietijoje, vietos gyventojai pradėjo labai smarkiai gravituoti į nacistinę Vokietiją, ir Lietuva pajuto, kad Klaipėda slysta jai iš rankų. Tai va dėl to buvo imtasi įvairiausių priemonių. Viena iš tų priemonių buvo būtent Klaipėdoje įsteigti tokį naujo tipo pedagoginį institutą, kuris šiuo atveju buvo jau finansuojamas Lietuvos valstybės ir rengė mokytojus Lietuvos mokykloms, kur buvo visiškai kitokia situacija. Nes jeigu Prūsijos valstybėje privalomas aštuonių metų mokymas buvo įvestas XVIII amžiuje, tai Lietuvos valstybėje privalomas keturių metų pradinis mokymas buvo įvestas 1922 metais. Tai, įsivaizduokite, yra 150 metų skirtumas. Raštingumo prasme Vokietija jau XIX amžiaus pabaigoje viena raštingiausių visuomenių Europoje. Tuo tarpu Lietuvoje 23-ių metų surašymas parodo, kad didelė gyventojų dalis tiktai moka savo vardą ir pavardę parašyti geriausiu atveju. Tai va, buvo dvi skirtingos visuomenės, sistemos.“
Beje, vienu metu šiame komplekse veikė tiek vokiškas Klaipėdos krašto, tiek lietuviškas pedagoginis institutai.
Vasilijus Safronovas: „Tarpukariu jame veikė du institutai, nes kai Lietuvos valstybė 35-ais nusprendė, kad reikia čia kurti Klaipėdos pedagoginį institutą, kuris finansuojamas bus Lietuvos Respublikos švietimo ministerijos, tai Klaipėdos krašto valdžia nusprendė, kad jinai tą buvusią mokytojų seminariją reorganizuoja į Klaipėdos krašto pedagoginį institutą. Ir du institutai veikė po tuo pačiu stogu iki 39-ų metų. Tada Lietuvos Respublikos pedagoginis institutas turi išsikelti dėl Klaipėdos krašto aneksijos į Panevėžį, o Klaipėdos krašto pedagoginis institutas yra reorganizuojamas, įgauna tiesiog pavadinimą Pedagogikos mokykla. Ten dar veikė tokia spartesnioji mokykla. Mokiniai, kurie nebuvo baigę tam tikro mokymo lygio, galėjo į tą spartesnę mokyklą ateiti ir čia užbaigti.“
Antrojo pasaulinio karo metu čia dar kurį laiką veikė Pedagogikos mokykla, o karo pabaigoje buvo įkurtas karinis štabas. Pokariu čia dirbo įvairios švietimo įstaigos – nuo pradinės mokyklos iki mokytojų seminarijos.
Vasilijus Safronovas: „Pastatas yra įdomus tuo, kad jisai per visą savo istoriją labai nedaug yra pakitęs, iš tikrųjų, nes ir per Antrąjį pasaulinį karą jis nebuvo nukentėjęs labai smarkiai. Antrojo pasaulinio karo pabaigoje, jau kai Raudonoji armija buvo apsupusi Klaipėdą tris mėnesius, tai šitame pastate buvo karinis štabas. Tai mokykla jau nebeveikė, buvo naudojama kariuomenės poreikiams, kaip ir daugybė kitų švietimo įstaigų pastatų Klaipėdoje. Pavyzdžiui, Vytauto Didžiojo gimnazija po 39-ų metų – ten įsikelia Vokietijos kariuomenės dalinys ir jinai tampa kareivinėm. Tai, žodžiu, čia nebuvo neįprasta praktika.
Bet po 45-ų metų į šitą pastatą vėl išsikelia švietimo paskirties pastatai. Ten keičiasi tos švietimo įstaigos, bet pastatas lieka. Jis remontuojamas, va apie 52-us metus vyksta remontas, vėliau dar viena rekonstrukcija vyksta, bet, iš esmės, pastatas, jis yra toliau naudojamas. Ir dėl to, kai buvo paskutinė restauracija atliekama pastato, tai tikrai restauratoriams pavyko ten nemažai autentiškų detalių atkurti ir tikrai pastatas yra, na, pakankamai neblogai išlikęs. Vienintelis dalykas, kuris neišlikęs tame korpuse, yra toks ūkinis priestatas, kuris buvo nugriautas sovietmečiu ir jo vietoje pastatyta sporto salė nauja, 86-ais metais.“
Dabar šis kompleksas priklauso Klaipėdos universitetui, bet apie tai – jau paskutinėje laidos dalyje.
Atgimstanti istorija
Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas.
Sovietmečiu Karališkajame mokytojų seminarijos pastate dirbo įvairios švietimo įstaigos – nuo pradinės mokyklos, gimnazijos iki mokytojų seminarijos. Čia nuo 1975 metų veikė ir Šiaulių Kazio Preikšo pedagoginio instituto Ikimokyklinio ugdymo fakultetas. Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, šis kompleksas buvo perduotas įkurtam Klaipėdos universitetui. Pasakoja šio universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto direktorius Vasilijus Safronovas:
Vasilijus Safronovas: „Ir šitame pastate sovietmečiu veikė pedagoginė mokykla, kuri turėjo pavadinimą nuo 72 metų Antano Venclovos, bet 75-ais metais taipogi buvo įkurdintas greta ir Šiaulių pedagoginio instituto ikimokyklinio auklėjimo fakultetas. Ir šito fakulteto pagrindu 91-ais metais buvo Klaipėdos universitete įkurtas Pedagogikos fakultetas. Tai universitetas šitą pastatą perėmė iš karto. Pedagoginį profilį šitas pastatas išlaikė iki 2015 metų – jame veikė Klaipėdos universiteto Pedagogikos fakultetas, kuris buvo reorganizuotas, dėl to ten yra kitų pavadinimų veikiantis fakultetas, nors pedagogai ten toliau taipogi yra tame fakultete greta visų kitų. Dabar jis vadinasi Socialinių ir humanitarinių mokslų fakultetas. Tai yra didžiausias universiteto fakultetas, apie 40 turbūt procentų visų studentų universiteto yra jame.“
2016 metais buvo užbaigti beveik dešimtmetį užtrukę pastato fasado atnaujinimo darbai. Čia pritvirtintos atminimo lentos, tiek pastate veikusioms įstaigoms, tiek čia dirbusioms bei studijavusioms asmenybėms atminti.
Vasilijus Safronovas: „Vos ne į kiekvieną angą tarp langų yra įdėta kokia nors atminimo lenta: pedagoginiam institutui, žmonėms, kurie yra susiję su šituo institutu, pavyzdžiui, Adolfas Ramanauskas-Vanagas – vienas iš žmonių, kuris mokėsi šitame institute tarpukariu. Tai, žodžiu, tikrai yra visokiausių ženklų, kurie susiję su tuo, kad šitas pastatas turi turtingą istoriją.“
Prieš 118 metų pastatytas Karališkasis mokytojų seminarijos pastatas, be vokiškosios neogotikos ir istorizmo elementų architektūros, išsaugojo ir autentiškus interjero elementus.
Vasilijus Safronovas: „Išlikusios arba renovuotos, rekonstruotos, tai aš norėčiau labai išskirti pirmiausia tai, ką mes dabar vadiname Vitražine mene. Šiaip tai buvo autentiškai mokytojų seminarijos aula, na, aktų salė, kurioje buvo vargonai, kurioje vykdavo pagrindinės visos ceremonijos, įskaitant mokymo metų užbaigimo ceremonijos. Yra daugybė nuotraukų. Tai va, kada prieš kelerius metus buvo baigta šitos buvusios aulos, kurią mes dabar vadiname Vitražine mene, restauravimo darbai, tai jinai buvo ne tik atkurta, padaryta tikrai gražiai, puikiai atrodanti erdvė, bet ir vargonai yra atkurti. Šita salė, ji tikrai tampa viena iš tokių naujų Klaipėdos kultūrinių erdvių, nes yra puiki akustika ir, vos atidaryta, iš karto patraukė dėmesį – ir Klaipėdos kamerinis orkestras ten yra koncertavęs, ir kitų yra koncertų buvę. Tai štai yra tikrai daug autentiškų detalių, aš jau nekalbu, aišku, apie duris, durų rankenas, ten koridorių sistemą, laiptinę ir daugybę kitų dalykų, kurie yra šitam pastate autentiški išlikę.“
Tai bene seniausias pastatas ir institucija Lietuvoje, iš esmės nepakeitusi savo paskirties nuo pat įkūrimo.
Vasilijus Safronovas: „Šitas objektas yra įdomus tuo, kad, kada Klaipėdoje yra kuriamas pedagoginis institutas 35-ais metais Lietuvos valstybės valdžios, tai yra pirmoji valstybinė aukštoji mokykla Klaipėdoje. Šitas pastatas turi tokią simbolinę vertę: vienas dalykas, jisai jau virš 100 metų tarnauja edukacijai, pedagoginei paskirčiai, o kitas dalykas – jis yra svarbus ta prasme, kad jisai reprezentuoja tą Klaipėdos virsmą, apie kurį mes dažnai nesusimąstome, kad Klaipėda ilgą laiką buvo traktuojama kaip tvirtovė, kaip prekybos, pramonės miestas, o tarpukariu atsiranda pirmą kartą ir yra įgyvendinama idėja, kad šitas miestas gali tapti aukšto mokslo židiniu. Ir šitas pedagoginis institutas yra pirmas veiksmas tą įgyvendinant. Paskui tiktai bus universitetas ir šitas pastatas irgi tuo svarbus, kad jisai tą Klaipėdos transformaciją reprezentuoja.“
Tuo ir baigiame pasakojimą apie Karališkąją mokytojų seminariją, kurioje dabar įsikūręs Klaipėdos universiteto Socialinių ir humanitarinių mokslų fakultetas.
Laidą rengė Žydrūnas Naujokas.
P.S. Pašnekovų kalba neredaguota.
Autorius: Žydrūnas Naujokas
Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama
