Daryk šiek tiek daugiau nei kiti… ("Aukštaitiškas formatas" Nr.106)

Mažas Utenos rajono miestelis – Leliūnai – turi tiek meno, kiek neturi ir kai kurie rajonų centrai.
Keramikos ir medžio dirbiniais bei paveikslais užpildytas visas buvusios miestelio vidurinės mokyklos pastatas.
Į Leliūnus važiuoja užsienio turistai, menus studijuojantis jaunimas ir profesionalūs keramikai. Vardiniame Vytauto Valiušio keramikos muziejuje – per 5000 eksponatų bei didžiulė knygų apie menus biblioteka.
O Leliūnams kultūrinė kryptis iš esmės buvo parinkta per… vienas geras muštynes Kauno šokiuose.

Muziejuje dirba… Valiušiu

Žymiausias Lietuvos puodžius V. Valiušis sako, kad reikia daryti tai, ką geriausiai moki ir dirbti šiek tiek daugiau nei kiti. Vytautas dėstė, kad jis pats yra ambicingas. „Sako, svarbu ne laimėti, o dalyvauti. Aš į parodas važiuoju laimėti. Tik laimėti. Kitų tikslų neturiu. Man labai nepatinka, kai žmonės sako: „Aš dirbu sau“. Jei dirbi sau, tai ir turėk sau. Rodyk sau… Buvom mokomi – būk kuklus, melskis ir tau Dievas padės. Nieko nebus. Daryk ir melskis. Bet jeigu tu tik norėsi ir melsies, bet nedarysi, tai Dievas tau nepadės“, – savo požiūrį dėstė keramikas.

Nuo 1980-ųjų Utenos rajone, Leliūnuose gyvenantis V. Valiušis ilgus metus supirkinėjo meno kūrinius ir savo kolekciją galų gale padovanojo Utenos savivaldybei.
Kolekcija liko Leliūnuose. Buvusios mokyklos pastate įkurtas Utenos kraštotyros muziejaus padalinys – V. Valiušio keramikos muziejus. Oficialiai Vytautas savo vardo muziejuje yra muziejininkas–fondų saugotojas. O realybėje jis dirba… Valiušiu. Ir dar neaišku, kas labiau lankytojus traukia – ar meno kūriniai, ar pats Lietuvos puodžių karalius, Lietuvos Respublikos Vyriausybės kultūros ir meno premijos, daugelio tarptautinių konkursų laureatas V. Valiušis.

Iš alkoholiko tapo darboholiku

V. Valiušis augo Utenoje. Puodžiaus amato jis mokėsi jau vaikystėje, nes ir tėvas, ir tėvo patėvis buvo puodžiai. Jaunystėje Vytautas gyveno Kaune, dirbo keramikos gamykloje „Jiesia“. Paklaustas, kodėl iš Kauno persikėlė į Leliūnus, V. Valiušis kalbėjo, kad sovietmečiu į kaimą niekas savo valia nesikraustė.
„Dabar turtingi važiuoja. Prie ežerų statosi namus. O tarybiniais laikais kraustymasis iš miesto į kaimą buvo tremtis. Aš buvau prasigėręs. Dirbau „Jiesioje“ ir dar vakarais restoranuose grojau saksofonu. Tais laikais, 1970–1980 metais, „Inkaro“ šokiuose grojau. Susimušėme. Ten visada mušdavomės… Gavau į ausį ir apkurtau. Išvažiavau į Leliūnus. Dar keletą metų pagėriau. Tada išsigandau ir iš alkoholiko tapau darboholiku. Dabar beveik 38 metus nei gramo negeriu“, – savo istoriją pasakojo V. Valiušis.
Pasak Vytauto, sovietmečiu jis, gyvendamas Leliūnuose, žiedė puodus ir juos pardavinėjo. Veikla buvo legali, jis turėjo patentą.
„Dariau ir darau funkcionalius indus. Trisdešimt metų dirbau po 70–90 valandų per savaitę. Ir po trisdešimties metų man pasisekė. Yra ir pavydo. Bet jeigu man pavydi – reiškia einu į priekį, reiškia viskas tvarkoje. Mokiausi iš visų, kurie gerai dirba. Kažką lyg ir išmokau“, – kalbėjo meistras.

„Geriausias metas“

V. Valiušis AF sakė, kad dabar gyvena geriausius laikus. „Pagrindinis mano darbas – ryte savo moterims išvirti kavą“, – juokavo keramikas. Pasak V. Valiušio, jam pagaliau pavyko suformuoti darnų kolektyvą – kartu su Vytautu muziejuje dirba Skaistė Diškevičienė ir Ugnė Misiūnienė.
Abi Vytauto kolegės dar naujokės – Skaistė muziejuje dirba tik kiek daugiau nei metus, o Ugnė vos kelis mėnesius.
„Dabar, po 25 veiklos metų, muziejus yra saugus. Jos saugo ir muziejų, ir mane. Aš ne muziejuje, aš rojuje. Man gera ir linksma dabar… Kai į muziejų atėjo merginos ir lankytojų anšlagas prasidėjo. Jos man pažadėjo 30 metų dirbti muziejuje, po 30 metų patikrinsiu“, – šypsojosi keramikas.
Žmogui senstant, regis, laikas bėga greičiau ir jo nuolat trūksta. O 76-uosius gyvenimo metus skaičiuojantis V. Valiušis tikino, kad „laiko neturi tik tinginiai“.
„Turiu laiko ir paskaityti, ir pasportuoti. Aš dar noriu, planuoju… Nereikia dirbti, reikia mėgautis. Bet reikia būti ir šiek tiek išprotėjusiam, ir daryti šiek tiek daugiau, nei daro kiti. Ir viskas“, – gyvenimo filosofiją dėstė keramikas.
Daugelio tarptautinių keramikos parodų nugalėtojo, Lietuvos Vyriausybės kultūros ir meno premijos laureato V. Valiušio tekste sąmoningai nevadinu menininku. Jis, kalbėdamas su AF sakė, kad menininko sąvoka jį erzina, o gal net ir žeidžia. Pasak Vytauto, jeigu žmogus piešia paveikslus – jis yra dailininkas, jeigu groja, yra muzikantas, jei žiedžia puodus, yra puodžius, keramikas. O menininkas, pasak V. Valiušio, tai žmogus, kuris lyg ir kažką kuria, bet nelabai aišku, ką…
Pirko, nes norėjo dalintis

Meno kūrinių kolekciją, kurią perdavė Utenos rajono savivaldybei, V. Valiušis vertina mažiausiai puse milijono eurų. Keramikas sakė neabejojantis, kad jo sprendimas buvo teisingas – muziejumi tapęs mokyklos pastatas, atlikus Europinį projektą, buvo renovuotas, ekspozicija traukia lankytojus, kaip jau minėjome, yra skirti darbuotojų etatai.
Vytautas kalbėjo, kad kai pradėjo supirkinėti kitų keramikų darbus, paveikslus, medžio skulptūras, jį tarytum vedė alkoholiko dvasia.
„Pijokai“ yra dviejų rūšių. Aš iš tų, kur vienas negeria. Man reikia „chebros“. Aš dalinuosi. Ir kai man pasiseka, aš dalinuosi. Kai gavau valstybinę premiją, iškart parėmiau skulptorius ir dailininkus – už 3000 eurų užsakiau jų darbų. O kolekcionuoti pradėjau todėl, kad buvau šiek tiek narcizas, šiek tiek erelis. Važinėdavau po muges, po turgus, supirkdavau. Daviau kolegoms uždirbti. Pradėjau rinkti prieš 35 metus. Aš, būdavo, įdedu į puodą su dangteliu 500 ar 1000 litų ir sakau: perku visą kolekciją. Supirkinėjau ir XIX–XX amžiaus puodus, ir šiuolaikinius darbus, kurie vertingi. Prieš 10 metų pradėjau supirkinėti dailininkų profesionalų darbus. Gal tik po 15 metų žmonės suprato, kad aš kuriu muziejų. Pradžioje permokėdavau bent du kartus, nes visi manė, kad Valiušis išprotėjęs, vis tiek nupirks. Dabar taip nebėra. Jeigu darbas kainuoja 20–30 eurų, už tiek man ir parduoda. Anksčiau, jei kainavo 30–40 litų, tai iš manęs prašydavo 60–80 litų. Viską, ką dabar perku, perduodu muziejui“, – pasakojo V. Valiušis. Keramikas sakė, kad jis, kaip muziejininkas, gauna 900–1000 eurų algą, bet šių pinigų jis namo neparsineša, toliau investuoja į muziejų – perka meno kūrinius ir juos perduoda muziejui.

Muziejus neturi virsti sandėliu

Nemažos dalies iš turimų darbų – 500–600 – V. Valiušis muziejuje neeksponuoja. Pasak keramiko, muziejus neturėtų virsti sandėliu, į kurį sukrauta viskas, ką turi.
„Bariau Anykščių Angelų muziejų: ką gauna, tą eksponuoja. O dažnai žmonės dovanoja ne geriausius darbus, o tai, ko neturi kur dėti. Bet dabar jau gera angelų ekspozicija“, – sakė V. Valiušis.
V. Valiušio muziejuje yra anykštėnų Levo ir Linos Bekerų keramikos darbų stendai. Su amžiną atilsį L. Bekeru V. Valiušis sakė buvę ne tik kolegos, bet ir draugai. „Jo senelis buvo žydas ir mano mamos tėvas buvo žydas. Gal ir iš tų šaknų ėjo mūsų artumas“, – kalbėjo Vytautas.

Bobelės nužiestas puodasnėra keramika

Pasak V. Valiušio, stebėtina, jog Lietuvos radijui ir krepšiniui – jau daugiau nei 100 metų, o profesionaliai keramikai – vos 95-eri.
„Kiekviena kaimo bobelytė iš biednystės buvo keramikė, todėl Lietuva puodininkystės tradicijų neturi. Tie kaimo bobelių bliūdeliai – ne senovės Romos ąsočiai, ir ne Anglija, ne Olandija, kur jau nuo XV amžiaus tradicijos… Mūsų tradicijos yra medis“, – aiškino keramikas.
Pasak V. Valiušio, dekoruoti moliniai indai atsirado šiaurės Lietuvoje, aludarių krašte. „Biržai, Pasvalys, Kupiškis gamino alų. Alaus ąsotis statomas ant stalo. Puodžiaus žmona dekoravo sau, tada atsitiktinai toks puodas atsirado turguje. Visi nedekoruoti, o šitas jau kitoks… Gražus ąsotis kas dieną nebuvo naudojamas. Jis brangus. Indų puošimai atsiranda tik tada, kai tavo pilvas sotus ir kai grindys nebe molinės“, – pasakojo puodžius.
Jis, žurnalistus vedžiodamas po muziejaus ekspoziciją ir rodydamas senąją puodžių įrangą sakė, kad meistras, kojomis sukdamas puodų žiedimo ratą, turėjo būtinai dėvėti klumpes, kad girdėtų garsą ir taip jaustų taktą.
„Degdavo duonkepyje ir paskui merkdavo į duonos ar burokų raugą. Ir ne tam, kad indai būtų gražūs, o kad pasidengtų plėvele ir nepraleistų vandens“, – apie senąsias technologijas pasakojo V. Valiušis.
Rodydamas paprastus, sovietmečiu gamintus molinius dubenėlius, meistras sakė, kad jie kainavo 6–9 kapeikas, puodžiui nuo kiekvieno gaminio likdavo viena kapeika.
„Reikėjo daryti greit ir pigiai. Nori nenori per dieną turėdavai padaryti 500 bliūdelių. Meistrai žiesdavo ąsočius, o tokius bliūdelius gamino gizeliai“, – kalbėjo keramikas.
Vytautas pagal senąją technologiją ąsočius vyniojo į beržo tošį ir pats juokėsi iš šio meistravimo.
„Beržo tošimi vyniodavo iš biednystės, o aš iš mandrystės. Įtrūkusį puodą apipindavo – juk mokėjo pinti vyžas, kašikus ir taip gelbėjo puodą. Ką kažkada darė iš vargo, aš žmonėms bandau parduoti už 100 eurų. Tu padaryk bulvių kašiką, kad ir iš aukso, jis vis tiek bus bulvių kašiku“, – apibendrino keramikas.

Reikia keisti meilužes, o ne žmoną

V. Valiušis sakė, kad dirba tik su lietuvišku moliu. Keramikas kalbėjo, kad jo kolegos naujų sprendimų bando ieškoti keisdami žaliavą, naudodami importinį molį. Vytauto įsitikinu, jeigu gamyba nesiklosto taip, kaip kūrėjas nori – priežastis ne žaliavoje.
„Sakoma, kad reikia keisti meilužes, o ne žmoną. Žmona iki grabo lentos tegul būna ta pati“, – ironizavo keramikas.
Vytautas retoriškai klausė, nuo ko priklauso keramikos gaminio kaina. „Nuo meistro pavardės? Taip, šiek tiek. Bet didžiąją kainos dalį sudaro atsitiktinės detalės. Jos yra vertybė, už jas pirkėjas moka. O geras meistras valdo tą atsitiktinumą“, – aiškino V. Valiušis.
„Kai tu jaunas, tu pilnas energijos, bet tavo energija kitokia. Po trisdešimties metų susišneki su medžiaga, darai ne kas išeina, o ką nori. Tu medžiagą valdai. Yra tavo vidinė ramybė, aura, bet esi šiek tiek išprotėjęs… Kai tu pasieki tam tikrą ribą, tada labai gerai dirbi. Dešimt metų. Ir sustoji. Kaip ir sporte. Dabar aš gerai žiedžiu, bet nebėra aistros. Turi dirbti aistringai, turi būti išprotėjęs. 25 valandas tuo gyventi. Ir dabar gerai darau, bet kažko trūksta… Per televizorių matau: žmogus, 60–65 metų, sako, aš tiek daug turiu idėjų, aš padarysiu… Nebepadarysi. Jau viskas…“ – apie aistrą kalbėjo keramikas.
Paklaustas, ar būdamas savo kūrybinių galių viršūnėje pats V. Valiušis suprato, kad yra viršūnėje, jis šyptelėjo, kad tai supranti, tik kai geriausias laikotarpis jau būna praėjęs.

„Aš visada draugavau su geriausiais. Turėjau gerus pagrindus, gerą geną. Žinau vieną gerą taisyklę – mūzos ir moterys tinginių nemyli. Dirbk ir moteris ar mūza pati ateis. Daryk šiek tiek daugiau, nei tau gyvenimas liepia“, – apibendrino Vytautas.
Apdovanojimais ir pripažinimu lepintas V. Valiušis tikino, kad didžiausias jo darbo įvertinimas buvo viena Kaziuko mugė.
„Atėjo moteris su vyru. Moteris rankomis lietė indus, ilgai rinkosi. Sako, pirkim šitą – tobula forma. Paaiškėjo, kad ji nuo gimimo akla… Pinigų iš jos, aišku, neėmiau, susigraudinau. Pro šalį ėjo Zita Kelmickaitė. Klausia: „Na ko čia žliumbi?“ Atsakiau, jog todėl, kad šiandien pati laimingiausia mano gyvenimo diena“, – sakė Lietuvos Respublikos Vyriausybės kultūros ir meno premijos laureatas V. Valiušis.

Autorius: Vidmantas ŠMIGELSKAS

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama