Rainių tragedijos metinės: byla Nr. 1258 (1 dalis)

1941 m. birželio 24–25 d. žudynės miškelyje greta Rainių (Telšių r.) – vienas tragiškiausių įvykių Lietuvoje sovietinės okupacijos metu. Tą naktį sovietų kareiviai, talkinami vietinių kolaborantų, kraupiai ir negailestingai nužudė 76 (73 nukankino miškelyje prie Rainių, 3 nušovė prie Džiuginėnų) Telšių kalėjimo politinius kalinius, kurių vienintelis „nusikaltimas“ buvo laisvės troškimas ir meilė Tėvynei. Nužudytieji buvo jauni krašto šviesuoliai, gimnazistai, mokytojai, tarnautojai, policininkai, ūkininkai, darbininkai, advokatas. Dauguma Rainių kankinių palaidoti bendrame kape Telšių senosiose kapinėse.

Okupacijos pradžia ir laisvės naikinimas

1940 m. birželio 15 d. Sovietų Sąjungos kariuomenė peržengė Lietuvos sieną ir pradėjo šalies okupaciją. Stebint išsigandusiems ir nustebusiems miestiečiams, birželio 17 d. Raudonosios armijos daliniai jau riedėjo Telšių miesto gatvėmis. Nuo pirmosios okupacijos dienos pradėtas nuoseklus Lietuvos valstybingumo pamatų griovimas: nacionalizuoti bankai, įmonės, gamyklos ir žemė, įvesti rusiški rubliai, uždraustos tautinės ir religinės organizacijos, draugijos, judėjimai, uždarytos religinių organizacijų išlaikomos mokyklos, nepriklausoma spauda ir visos politinės partijos, išskyrus komunistų. Taip pat buvo atleidžiami valstybės tarnautojai, ribojama asmens ir religijos laisvė, vykdoma agresyvi ateistinė propaganda. Prasidėjo taikių gyventojų persekiojimai ir areštai: nuo 1940 m. birželio 15 d. iki 1941 m. birželio 14 d. šalyje buvo suimti 3 434 žmonės. Įprastą gyvenimo ritmą Lietuvoje pakeitė įtampos ir nerimo dienos, greitai tuštėjančios parduotuvės ir smarkiai išaugusios kainos. Okupacinio režimo priešu laikytas kiekvienas nepriklausomoje Lietuvoje politinį ar visuomeninį aktyvumą rodęs pilietis.

Jaunimo pasipriešinimas ir „Saigūno“ idėja

Matydami nepriklausomos Lietuvos ir jos vertybių naikinimą jauni žmonės negalėjo su tuo susitaikyti. Užaugę laisvoje valstybėje, jie dar nebuvo išmokę prisitaikymo prie sovietinės sistemos meno. Pavyzdžiui, po vasaros atostogų į Telšių vyskupo M. Valančiaus gimnaziją grįžę moksleiviai klasėse neberado tautinės ir religinės simbolikos, o ir pati gimnazija jau buvo netekusi savo istorinio vardo. Mokiniai buvo verčiami giedoti „Internacionalą“ (tuometinį SSRS himną), šlovinti komunistų partiją ir okupacinį režimą. Giedoti viešai atsisakė ateitininkas, skautas ir šaulys Hermenehildas Žvirzdinas. Paklaustas, kodėl to nedaro, jis drąsiai pareiškė, kad dar toks negimė, kuris jį priverstų. H. Žvirzdinas pradėjo agituoti mokinius prieš bolševikų rengiamus mitingus, telkti draugus tautinei veiklai, kalbėjo tvirtai ir ryžtingai, nebijodamas viešai reikšti savo antipatijos bolševikams. Pamažu tarp jaunimo gimė mintis atsišaukimais kelti tautinį sąmoningumą ir skatinti pasipriešinimo režimui nuotaikas. Juo labiau kad sklandė gandai apie galimai netrukus kilsiantį karą tarp Sovietų Sąjungos ir nacistinės Vokietijos, kurio metu lietuviai tikėjosi vėl atkurti nepriklausomą valstybę. Zenonas Tarvainis ir pas jį kambarį nuomojęsis H. Žvirzdinas sutarė, kad reikia ne tik patiems išlaikyti lietuviškumo dvasią, bet ir padėti kitiems, skleidžiant antisovietinio turinio atsišaukimus. Šiam tikslui Z. Tarvainis įsigijo šapirografą.

Pasikeitusia situacija Lietuvoje ir Telšių vidurinėje amatų mokykloje nepatenkinti moksleiviai Antanas Čiužas, Kazys Puškorius, Kazys Baltrimaitis, Adolfas Kasperaitis, Adomas Rakas ir kiti rugsėjo pradžioje slapta susitiko Žaliajame kalnelyje šalia muziejaus. Jie nutarė suorganizuoti slaptą ratelį ir priešintis mokykloje vykdomai sovietizacijai ir ateizmo propagandai. Vaikinai iš gimnazijos ir amatų mokyklos vieni kitus pažinojo, nes buvo skautų ir šaulių organizacijų nariai. Jie buvo davę priesaiką būti ištikimi Dievui ir Tėvynei, kurią buvo pasiryžę įvykdyti net gyvybės kaina. 1940 m. rugsėjo mėnesį amatų mokyklos aktų salėje buvo nuimtas Stalino portretas, o jo vietoje pakabintas Lietuvos herbas Vytis su parašu „Saigūnas“. Ką reiškė šitoks pavadinimas – sunku pasakyti, nes tardytojams jis arba nerūpėjo, arba jie nenorėjo jo aprašyti tardymo protokoluose. Galbūt dėl šio žodžio reikšmės: „saitais įsipareigojęs ginti / saugoti“, jaunuoliams jis buvo kovos už Lietuvos laisvę šūkis. Pasirašyti šiuo vardu reiškė duoti slaptą priesaiką – likti susisaisčius ryšiais su Tėvyne ir ginti ją nuo okupantų. Simboliška: jie liko visada susisaistę su Tėvyne. Saigūnas – ir legendinis Žemaičių kunigaikštis, šį slapyvardį vėliau naudojo ir Lietuvos partizanai.

Autorius: Telšių ŽINIOS

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama