Kunigas Linas Baltrušaitis: kurijos užduotis – rūpintis vyskupijos gyvenimu

Šįmet švenčiame Vilkaviškio vyskupijos 100 metų jubiliejų. Vyskupijos kurijos kancleris, Katechetikos centro vadovas, Parapijinės katechezės, tikybos mokymo ir religinio švietimo centro koordinatorius, Sasnavos klebonas kun. Linas Baltrušaitis sutiko pasidalinti mintimis apie Vilkaviškio vyskupijos kurijos virtuvę.

– Gerbiamas kunige Linai, mes, paprasti žmonės, vyskupijos kuriją įsivaizduojame kaip dangiškų reikalų tvarkytoją, tačiau egzistuoja ir žemiškas matmuo. Kuo užsiima vyskupijos kurija? Kokie jos uždaviniai?

– Kiekviena vyskupija turi kuriją, kurios pagrindinė užduotis – rūpintis vyskupijos gyvenimu, t. y. koordinuoti pastoracinę bei dvasinę visos vyskupijos ir atskirų parapijų veiklą. Todėl iškilus klausimams, kurie liečia parapijos ar kunigų gyvenimą, dažniausiai per kuriją yra kreipiamasi į vyskupą ir bandoma juos išspręsti.

– Kokie tarnautojai dalyvauja Vilkaviškio vyskupijos kurijos veikloje? Kokias funkcijas jie atlieka?

– Vyskupas – ganytojas, kuris yra vyskupijos vadovas ir atsako už vyskupijoje gyvenančių žmonių pastoraciją, t. y. dvasinį gyvenimą Katalikų Bažnyčioje.

Vyskupo generalvikaras – vyskupo dešinioji ranka. Šis dvasininkas padeda vyskupui atlikti jo funkcijas, atlieka vyskupo patikėtas užduotis bei yra atsakingas už jam patikėtas sritis, nes vyskupas vienas negali visko suspėti.

Kurijos kancleris – vyskupo kanceliarijos vadovas, atsakingas už visą korespondenciją. Sykiu jis – ir kurijos notaras, tvirtinantis kiekvieną vyskupo pasirašytą dokumentą.

Kaip ir kiekvienoje įstaigoje, kurijoje dirba techniniai darbuotojai: sekretorė, buhalterė, ūkvedys, valytoja, žmogus, atsakingas už vyskupijos techninę komunikaciją, ir t. t. Kuo didesnė vyskupija, tuo daugiau reikalų, tuo daugiau žmonių kurijoje dirba.

Vilkaviškio vyskupija šiuo metu apima 104 parapijas, jose darbuojasi 92 kunigai.

– Papasakokite plačiau apie vyskupo tarnystę, jam tenkančią atsakomybę?

– Vyskupas yra ganytojas, apaštalų įpėdinis, kuriam patikėti tam tikroje teritorijoje gyvenantys tikintieji. Jis rūpinasi, saugo ir stebi, kad nepasiklystų jam patikėtos avys – tikintieji.

Vyskupo tarnystė yra daug platesnė nei klebono. Klebonas rūpinasi tik savo parapijos žmonėmis, o vyskupas – visos vyskupijos. Taip pat vyskupas atsakingas už kunigų bendruomenę, kartu su artimiausiais bendradarbiais planuoja vyskupijos ateitį ir atsiliepia į iškylančius iššūkius. Jis mato ne tik konkrečios bendruomenės, bet ir bendrą visos vyskupijos vaizdą.

– Su kokiais klausimais žmonės dažniausiai kreipiasi į vyskupą?

– Kreipiasi įvairiausiais klausimais. Dažniausiai vyskupo ieškoma kaip ganytojo, kuris galėtų padėti, patarti ar paprasčiausiai išklausyti. Vyskupas mūsų visuomenėje vis dar yra tėvo figūra, į kurią kreipiamasi, kai, atrodo, visos kitos galimybės jau išsemtos.

– Kodėl Vilkaviškio vyskupijos globėju buvo pasirinktas šv. Antanas Paduvietis?

– Katalikų Bažnyčioje mes tikime šventųjų užtarimu ir bendravimu, tad visi turime savo šventąjį globėją. Jį žmogus gauna per krikštą, bažnyčia – konsekracijos dieną, parapija ir vyskupija – jos įsteigimo dieną. Mūsų vyskupija šv. Antaną Paduvietį gavo globėju pagal pirmąjį mūsų vyskupijos ganytoją Antaną Karosą.

– Šv. Antanas Paduvietis du kartus gyvenime pasirinko askezę: pirmą kartą – palikdamas pasiturinčių tėvų namus, kitą – iš prakilnaus augustiniečio tapdamas mažuoju broliu pranciškonu. Koks šiandien Bažnyčios požiūris į savęs marinimą?

– Pasninkas, malda, kažko atsisakymas dėl Dievo ir artimo yra pats gražiausias ir tikriausias tikėjimo kelio ir savęs atradimas. Kuo žmogaus gyvenime mažiau savanaudiškumo, tuo daugiau vietos Dievo ir artimo meilei. Bažnyčia visada kvietė ir kvies į maldą bei pasninką, svarbiausia – intencija: kodėl tai darai, kaip tai keičia į gera tavo ir šalia esančio žmogaus dvasinį bei fizinį gyvenimą.

– Atskleiskite, kokia yra vyskupijos kurijos kasdienybė?

– Vyskupijos kurija įsikūrusi P. Kriaučiūno g. 17, Marijampolėje, ir yra atvira kiekvieną darbo dieną, nuo 9 iki 13 val. Kaip ir dažnoje įstaigoje, mūsų diena prasideda nuo rytinės kavos su visais tuo metu kurijoje esančiaisiais aptariant svarbiausius reikalus ir aktualijas. Po kavos kiekvienas einame prie savo darbų.

Žmones, atvykusius ar paskambinusius į vyskupijos kuriją, sekretorė visuomet nukreipia pagal atitinkamą reikalą ir kompetenciją.

– Kaip kurijoje minimos metinės šventės? Ar švenčiate vieni kitų gimtadienius?

– Taip, kurijoje švenčiame gimtadienius, pasveikiname vieni kitus ir kitomis progomis. Prieš Kalėdas valgome Kūčių vakarienę vyskupijos pastoraciniame centre.

– Ar, Jūsų nuomone, gali kada nors nebelikti vyskupijų, o gal net ir pačios Bažnyčios?

– Bažnyčia neišnyks, nes ją įkūrė Jėzus Kristus, o struktūros keičiasi nuolatos. Parapijos gali būti įkurtos, sujungtos arba panaikintos. Tas gali atsitikti ir su vyskupijomis, nes struktūros sukuriamos tada, kai būna poreikis. Kai poreikio nebelieka, nebelieka ir struktūros.

– Ar pritartumėte italų režisieriaus Paolo Sorrentino minčiai, kad mūsų bažnyčia sensta? Ką daryti, kad taip nebūtų?

– Bažnyčia, mano supratimu, ne tiek sensta, kiek mažėja ir keičiasi. Mes, tai matydami, darome tam tikras išvadas, bet Bažnyčia visada turėjo pašaukimą būti ne gausi, bet aktyvi. Parapija tikrai bus gyvybingesnė su trisdešimčia aktyvių žmonių, kiekvieną sekmadienį kartu švenčiančių Eucharistiją, nei su trisdešimčia tūkstančių formalių tikinčiųjų. Tad manyčiau, kad Bažnyčios ateitis yra maža bendruomenė, kuri ne tik deklaruoja, bet ir gyvena tikėjimu kasdienybėje.

– Ar matote kokių trūkumų Vilkaviškio vyskupijos veikloje? Ką būtų galima keisti?

– Nėra tobulų žmonių, nėra tobulų ir struktūrų, yra tik galimybė kažką pagerinti tai darant kartu visai bendruomenei. Koks bus ateinantis mūsų vyskupijos šimtmetis, priklauso tik nuo mūsų, tikinčiųjų, bendruomeniškumo ir noro kartu eiti Viešpaties rodomu keliu.

– Ką tik gražiai paminėtas 100 metų jubiliejus. Ką tai reiškia vyskupijai?

– Jubiliejus vyskupijos gyvenime priverčia sustoti ir apsižvalgyti. Pažvelgti, iš kur atėjome, ką jau nuveikėme ir ką reikėtų atnaujinti. O šiaip jubiliejai tikriausiai reikalingi tam, kad įprasmintume tą akimirką, kad suprastume, jog gyvename konkrečiame laike, su konkrečiais žmonėmis, istoriniais įvykiais, ir toliau kartu kurtume vyskupijos ateitį.

– Ko palinkėtumėte vyskupijos žmonėms?

– Linkiu visiems tikėjimo, vilties ir paprasto džiaugsmo, nes šiandien dažnai pamirštame būti Dievui dėkingi už visa, ką turime ir kas esame. Ir dar linkiu niekuomet nesustoti žmogiškame ir tikėjimo pažinime, nes mūsų tikėjime glūdi dideli mūsų dar asmeniškai neatrasti turtai. Tad linkiu kiekvienam „išsikasti“ bent po vieną dvasinį lobį.

Autorius: Dangyra Apanavičienė

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama