Muzika, įveikusi negalią: vaikinas prie didžėjaus pulto jaučiasi kaip žuvis vandenyje

Vilkaviškietį Daivą Mickevičių vietiniai geriausiai pažįsta iš rajono švenčių ir sporto renginių – jį čia dažniausiai galima sutikti stovintį prie didžėjaus pulto. Pastaruoju metu jaunas vyras atranda ir kitą prasmingą veiklą – jis darbuojasi Vilkaviškio LIONS klubo įkurtoje organizacijoje „Palikime pėdsaką“.

Pats pasisiūlė

D. Mickevičius nuo mažens domėjosi muzika, jį nuolat traukė viskas, kas su ja susiję. Vilkaviškietis tiesiog degė noru suprasti, kaip muzika gimsta ir sklinda, todėl jo akys visada krypdavo į garso kolonėles, laidų raizgalynes ir sudėtingas aparatūros jungtis. Vos tik apsilankydavo kokioje nors šventėje, jis mėgdavo stebėti, kaip dirba profesionalūs renginių įgarsintojai, didžėjai.

„Mano paties debiutas buvo 2014 metais. Tuomet Vilkaviškio miesto stadione vyko veteranų futbolo varžybos. Atsimenu, kaip priėjau prie tuomet rajono sporto reikalus kuravusio, šiuo metu Anapilin jau pasitraukusio Rolando Lipino ir paklausiau, ar nereikia pagalbos. Pasakiau, kad domiuosi muzika, todėl labai norėčiau įgarsinti varžybas. Jis pasiūlė pabandyti. Po keleto mėnesių jau gavau kvietimą padirbėti rajono krepšinio pirmenybėse, o dar po kurio laiko – ir „Perlo“ krepšinio klubo namų rungtynėse“, – pradžią prie didžėjaus pulto prisiminė D. Mickevičius.

Šeimos palaikymo nesulaukė

Kurį laiką Daivas darbavosi su Vilkaviškio rajono Savivaldybės administracijos įranga, tačiau pamažu pradėjo pirkti nuosavą aparatūrą. Iš pradžių jaunas vyras įsigijo porą garso kolonėlių, o vėliau kone kasmet kuo nors papildydavo savo profesionalios muzikos technikos bazę. Šiandien D. Mickevičius gali drąsiai sakyti, kad turi viską, ko reikia geram vakarėliui ar renginiui, – jo arsenale yra visiškai paruošta tiek garso, tiek šviesų technika.

„Atsimenu, kai pradėjau pirkti garso aparatūrą, namiškiai tik kraipė galvas ir nesuprato, kam man to reikia. Sakydavo, kad vėjais švaistau pinigus, nes manęs vis tiek niekas niekur nekvies. Bet aš žinojau, kad jei neturėsiu ko pasiūlyti, tai ir kvietimų nesulauksiu. Labai džiaugiuosi, kad tuomet užsispyriau ir jų neklausiau“, – prisiminė pašnekovas.

Jis sakė, jog į turimą įrangą teko investuoti ne vieną tūkstantį eurų. Išleista suma kol kas dar tikrai neatsipirko, tačiau pats Daivas dėl to nesuka galvos ir neabejoja, kad vieną dieną jo mėgstama veikla taps pelninga.

Neįsivaizduoja geresnio darbo

Sukaupta muzikos įranga naudojasi ne tik pats vilkaviškietis. Retsykiais turimą profesionalią aparatūrą jis nuomoja kitiems didžėjams ar renginių įgarsintojams. Pats Daivas taip pat kartais yra kviečiamas įgarsinti profesionalių grupių ar atlikėjų koncertus. Jis gali pasigirti, kad jau teko darbuotis su tokiais žinomais atlikėjais, kaip dainininkas Mino, grupė „2 Karolis ir Donatas“ ar gyvos muzikos grupė „Diksai“.

Viena didžiausių vilkaviškiečio svajonių – reguliariai groti kokioje nors jaukioje kavinėje ar bare, kur niekada netrūksta lankytojų. Panašią atmosferą jam jau ir dabar kartais tenka pajusti privačiuose vakarėliuose. Į savo darbą jaunas vyras stengiasi žiūrėti labai atsakingai, todėl visada su šventės šeimininkais iš anksto aptaria, kokią muziką leisti, atsižvelgia į jų norus. Jei nėra specifinių pageidavimų, D. Mickevičius tuomet dažniausiai leidžia populiarią lietuvišką muziką, į grojaraštį įterpdamas vieną kitą anglišką kūrinį.

„Pats dažniausiai klausau tokios muzikos ir matau, kad vakarėlių metu ji labiausiai patinka svečiams. Labai myliu savo darbą. Turbūt nėra geresnio jausmo, nei stovėti prie didžėjaus pulto ir leidžiamomis dainomis linksminti publiką“, – svarstė vilkaviškietis.

Sukasi socialinėse dirbtuvėse

Muzika D. Mickevičiui tapo tikru išsigelbėjimu ir savirealizacijos forma. Dėl turimos negalios, kurios stovint prie didžėjaus pulto aplinkiniai dažniausiai net nepastebi, jam būtų buvę sunku susirasti standartinį darbą. Dėl šios priežasties pomėgis didžėjauti vilkaviškiečiui yra kur kas daugiau nei laisvalaikis – tai galimybė jaustis visaverčiu visuomenės nariu, dalytis savo talentu ir daryti tai, ką moka geriausiai, kartu dovanojant geras emocijas kitiems.

„Tie, kurie pastebi, kad turiu negalią, nustemba ir net žavisi, kad nesėdžiu vietoje. Esu sulaukęs labai daug gražių žodžių“, – sakė pašnekovas.

Jau keletą mėnesių jis kone kasdien lanko Vilkaviškio LIONS klubo įsteigtą viešąją įstaigą „Palikime pėdsaką“, dirbančią su asmenimis, turinčiais intelekto ar psichikos negalią. Prisijungti prie šios organizacijos Daivą pakvietė dabartinis LIONS klubo prezidentas Žilvinas Gelgota.

„Iš pradžių šiek tiek dvejojau, tačiau apsisprendęs pabandyti niekada to nesigailėjau. Ypač susidraugavome su vadovėmis Kristina Radzevičiene ir Vilija Botyriene. Kasdien užsiėmimus lanko daugiau nei 10 asmenų. Galiu drąsiai pasakyti, kad visi esame tarsi viena didelė šeima. Kartu dalyvaujame įvairiose mugėse, liejame žvakes, atnaujiname senus gėlių vazonus, užsiimame kitais panašiais rankdarbiais. Neseniai pradėjome suktis atnaujintoje „Kiškio kupolo“ kavinėje. Yra netgi minčių, jog vieną dieną stovint prie didžėjaus pulto ten galėčiau surengti savo muzikinį pasirodymą“, – sakė D. Mickevičius.

Jaunas vilkaviškietis yra puikus pavyzdys to, kaip atkaklumas, aistra savo veiklai ir noras kurti gali sugriauti bet kokius stereotipus ar fizinius barjerus. Daivo istorija įrodo, kad kai randi savo tikrąjį kelią, jokios kliūtys nebėra baisios.

„Visiems norėčiau palinkėti nebijoti siekti savo svajonių. Patariu pradėti nuo visai mažų žingsnelių – juk eidami į priekį nieko neprarandame, galime tik laimėti. Kas žino, jei daugiau nei prieš dešimtmetį nebūčiau išdrįsęs pasisiūlyti įgarsinti sporto varžybų, gal šiandien gyvenčiau pilką ir nuobodų gyvenimą. O dabar – tiesiog mėgaujuosi savo kasdienybe“, – šypsojosi pašnekovas.

Autorius: Andrius Grygelaitis

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama