Kai kamera iškalbingesnė už žodžius

Vilniaus trumpųjų filmų festivalis, vienintelis „Oskarų“ ir Europos kino apdovanojimų kvalifikacijas turintis tarptautinis kino festivalis Lietuvoje ir vienas didžiausių išskirtinai tik trumpametražius filmus rodančių festivalių Baltijos šalyse, Birštono kultūros centre pristatė programą „Per gyvenimą su kamera: operatoriaus Audriaus Kemežio kūryba“. Eladijaus Kirijanovo iniciatyva vieno žymiausių ir iškiliausių lietuvių kino operatorių, Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureato Audriaus Kemežio (1973–2018) gimtojo miesto gyventojai ir kurorto svečiai turėjo progą pamatyti keturis dokumentinius ir vieną vaidybinį filmą: „Ūkų ūkai“ (rež. Audrius Stonys, 2006 m.), „Specialistė“ (rež. Giedrė Beinoriūtė, 2012 m.), „Minios“ (rež. Ramunė Rakauskaitė, 1997 m.), „Šarka2“ (rež. Mykolas Vildžiūnas, 2010 m.), „Menestreliai maksi paltais“ (rež. Agnė Marcinkevičiūtė, 1999 m.).

Jei imtum atpasakoti filmų turinį, Audrius turbūt sakytų: žiūrėjai, bet nepamatei, nepajutai. Tik jautrus žvilgsnis gali taip subtiliai perduoti žmogaus jauseną senstant, regint kūno trapumą („Ūkų ūkai“) ar atkaklų tikslo siekimą, savo kelią baksnojant neregio lazdele ir nuolat kartojant, jog dirbti reikia „kiekvieną dieną, kiekvieną dieną, kiekvieną dieną“ („Specialistė“). O ar susimąstome, kaip minioje ištirpsta žmogaus individualumas, kaip jis tampa tik minios linija, jos rašto dalele („Minios“).
Avangardisto Beno Šarkos, žmogaus paukščio, pats gyvenimas – kūryba. Menininko, į klausimą, kas jis, atsakančio V. Šekspyro žodžiais: „Esu mirtingas mišinys vandens ir molio“, portretas sudėliotas iš įspūdingų, net sukrečiančių vaizdų („Šarka2“).
Vaidybinis filmas „Menestreliai maksi paltais“ nukėlė į XX a. 8 dešimtmečio Vilniaus Užupį. Trumpoje, ir graudulį, ir juoką keliančioje meilės istorijoje (talentingo rašytojo Jurgio Kunčino novelė), nepaisant sovietų okupacijos reglamentuotos tikrovės, šmėkščioja lietuvių laisvės dvasia ir klaidžioja menestreliai maksi paltais.
Po filmų peržiūros Eladijus Kirijanovas pakalbino renginio svečius: prodiuserę Jurgą Gluskinienę, režisierių Mykolą Vildžiūną, Audriaus Kemežio mamą Mikaliną Kemežienę, Birštono kultūros centro „Varpas“ fotostudijos vadovą Povilą Veterį, buvusią klasės auklėtoją, mokytoją Nijolę Juozaitienę. Jų atmintyje: nepamirštamas Audriaus smalsumas, kruopštumas, atidumas – jis įsižiūrėdavo į tai, pro ką kiti praeidavo. Dėl gero kadro Audrius dažnai rizikuodavo: lipo ant stogo, ant geležinkelio tilto turėklų, neišsigando pametęs kelią Sacharos dykumoje ar Platelių ežero dugne. Net baisu pagalvoti, kiek nerimo Audriaus (kaip jam tiko vardas) mamai sukeldavo jo bebaimiškumas, pramuštgalviški nuotykiai vaikystėje, kaip sustingdavo filmų kūrėjai operatorių išvydę netikėčiausiose, gyvybei pavojingose vietose. Režisierius Mykolas Vildžiūnas susitikime pabrėžė, kad Audrius nebuvo „kitoks“, jis tik nuolatos ieškojo, nuolatos kūrė ir, mėgęs istorijas (tą mena ir mama), filmavo jausmą, jis buvo jausmų operatorius.
Pažintis su Audriaus Kemežio kūryba, prisiminimai apie jį sukėlė daugybę minčių apskritai apie žmogų, apie jo likimą – gal toks ir yra talentingų kūrėjų tikslas. Audriaus tėvai susipažino važinėdami po kaimus ir rodydami filmus. Ar galėjo jie pagalvoti, jog jų sūnus taps talentingu kino operatoriumi, ir jo filmai keliaus ne tik po Lietuvą, bet ir į svečias šalis? O jei Povilas Veteris nebūtų dirstelėjęs į pravertą senosios Birštono mokyklos langą, nepamatęs prie aviamodelio palinkusio berniuko ir nepakvietęs jo į fotografų būrelį? Gal Audrių Kemežį šiandieną žinotume kaip dailininką (vaikystėje jam tekdavo įrodinėti, jog nupiešė pats, ne mama) ar lėktuvų konstruktorių. Pasvarstyti galima, bet lieka tik padėkoti, kad Audrius pasirinko filmavimo kamerą, o gal ji pasirinko Audrių.
Vakaro viešnia prodiuserė Jurga Gluskinienė, klausydamasi atsiminimų, dalindamasi savo įžvalgomis, priminė 2022 metais išleistą režisierės Giedrės Beinoriūtės knygą „Kino operatorius Audrius Kemežys: akimirksnis spalvoms suderinti“. Ne vienas birštoniškis ją jau skaitė, norintys ras bibliotekoje.
Įdomu paklausyti prisiminimų, apie talentingą žmogų smalsu skaityt, bet sakyti, jog bent šiek tiek žinai, kas ir koks buvo Audrius Kemežys, gali tik pamatęs jo filmus.
Ačiū Vilniaus trumpųjų filmų festivaliui, ačiū Eladijui Kirijanovui už sumanymą festivalį pakviesti į Birštoną – įspūdingas Audriaus Kemežio sugrįžimas namo. Ten, kur ir prasidėjo nuolatos kuriančio žmogaus kelias – trumpas, bet labai prasmingas ir turiningas.
Genovaitė

Onutės Valkauskienės nuotrauka

Autorius: Genovaitė

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama