Etnokultūra – gyvybė, jungianti kartas

Ar senieji lietuvių papročiai gali sudominti šiuolaikinį mokinį? Virbalio pagrindinės mokyklos lietuvių kalbos mokytoja Inga Kardauskienė atsakymą žino puikiai – savo meile etnokultūrai ji kasmet įkvepia mokinius.

Per pasakojimus – į protėvių pasaulį

Daugiau nei tris dešimtmečius Virbalio pagrindinės mokyklos lietuvių kalbos mokytoja Inga Kardauskienė jaunajai kartai perduoda lietuvių kalbos ir literatūros žinias. Tačiau ne mažiau nei kalbos taisyklės ją žavi lietuvių etnografinis paveldas. Pedagogė prisipažįsta, kad etnokultūra – viena artimiausių jos širdžiai sričių, kuria ji stengiasi sudominti ir savo mokinius.

„Mane žavi senoji kaimiškoji praeitis – ta, kurios nerasime istorijos vadovėliuose. Tai prieš mus gyvenusių kartų palikimas. Kaip jie gyveno, ką valgė, kaip šventė, dirbo ir linksminosi – visa tai saugo mūsų tautos atmintį. Būtent todėl etnokultūra man yra gyvybė. Tai mūsų identitetas“, – teigė I. Kardauskienė.

Kadangi mokytojai gali dalį ugdymo turinio pritaikyti savo nuožiūra, I. Kardauskienė šią galimybę išnaudoja prasmingai – pamokose daug dėmesio skiria lietuvių papročiams, tradicijoms ir protėvių gyvenimo būdui. Pedagogė pasakojo, kad mokinius sudominti ir žinias perteikti geriausiai padeda pasakojimai, todėl etnokultūros temas ji dažniausiai atskleidžia per gyvus liudijimus, įvairias istorijas ir konkrečius gyvenimiškus pavyzdžius. Ji stengiasi mokinius vežtis į edukacijas, muziejus, skatinti juos pažinti tradicijas gyvai, o pamokas paįvairina dokumentiniais ir pažintiniais filmais.

Pasak pedagogės, sudominti etnokultūra visus mokinius nėra lengva, tačiau kiekvienoje klasėje atsiranda bent keli vaikai, kuriems ši sritis tampa artima ir įdomi. Būtent tokius ji kasmet ruošia etnokultūros olimpiadai. Šiemet mokytoja į olimpiadą lydėjo dvi mokines – Kamilę Nešukaitytę ir Skaistę Sidaraitę.

Nuo suvalkietiškos tarmės iki vaistažolių paslapčių

Skaistė etninės kultūros olimpiadoje dalyvauja jau kelintus metus iš eilės. Pernai ji pristatė Šiaudiniškių dvaro istoriją, tačiau komisijos dėmesį labiausiai patraukė merginos kalba. Suvalkiečių tarme kalbėjusi moksleivė žavėjo aiškia tartimi, kalbos taisyklingumu ir gebėjimu perteikti savo krašto kalbinį paveldą.

Todėl nenuostabu, kad ir šiemet Skaistė vieną iš pristatymo dalių skyrė viešajam kalbėjimui, kuriame vėl išsiskyrė savo taisyklinga šnekta. Be to, septintokė pristatė ir pačios pagamintus šiaudinius žaisliukus. Skaistė neslėpė – kitąmet ji vėl planuoja dalyvauti etninės kultūros olimpiadoje.

Kamilė pasirinko temą apie vaistažoles. Rengdama darbą ji paprašė pagalbos ir savo močiutės, kuri jai papasakojo apie vaistažolių rinkimo bei vartojimo tradicijas. Moksleivė konkurse pristatė įvairius augalus, jų naudą ir panaudojimą kasdienybėje, o savo darbą papildė pačios darytomis nuotraukomis bei močiutės perduotomis žiniomis.

Testas apie tradicijas – ne iš lengvųjų

Be prisistatymo ir kūrybinių užduočių, olimpiados dalyvių laukė ir teorinių žinių patikrinimas. Jau kelerius metus iš eilės moksleiviai sprendžia testą, kuriame daugiausia dėmesio skiriama kalendorinėms šventėms, jų tradicijoms, papročiams ir simbolikai.

Skaistė ir Kamilė neslėpė, kad testas buvo nelengvas. Nors merginos daug ruošėsi, skaitė ir konsultavosi su mokytoja, kai kurie klausimai pareikalavo nemažai žinių. Kaip pasakojo Kamilė, daugiausia sunkumų sukėlė užduotys apie lietuvių liaudies muziką. Vis dėlto tai nesutrukdė jai sėkmingai pasirodyti ir iškovoti teisę dalyvauti respublikiniame etninės kultūros olimpiados etape.

Moksleivė džiaugėsi, kad olimpiada suteikė ne tik naujų žinių, bet ir daugiau drąsos. Ruošdamasi pristatymui bei kalbėdama prieš komisiją ji sustiprino pasitikėjimą savimi ir įveikė viešojo kalbėjimo baimę.

Savo šaknis pažinti verta kiekvienam

Mokytoja įsitikinusi, kad tokius pasiekimus lemia ne tik pačių mokinių pastangos, bet ir žmonės, kurie nuolat skatina domėtis etnine kultūra bei primena jos svarbą.

Vienas tokių – Suvalkijos (Sūduvos) kultūros centro-muziejaus etninės kultūros specialistas Andrius Milinkevičius. Pasak pedagogės, jis yra tarsi šios srities ambasadorius ir įkvėpėjas – nuolat skatina mokinius dalyvauti etninės kultūros renginiuose, primena apie tradicijų puoselėjimo svarbą ir motyvuoja giliau pažinti savo krašto paveldą.

„Smagu turėti bendraminčių, kurie padeda puoselėti etninę kultūrą ir ja sudominti jaunus žmones. Tačiau labiausiai džiugina tai, kad kasmet atsiranda mokinių, kurie nesišalina tautos tradicijų ir papročių, domisi savo krašto istorija, noriai dalyvauja įvairiose veiklose ir supranta, kokia svarbi yra mūsų kultūrinė atmintis. Norėtųsi, kad vaikai aktyviau įsitrauktų į etninės kultūros puoselėjimą ir nebijotų dalyvauti tokio pobūdžio renginiuose. Kuo daugiau jaunų žmonių domėsis tradicijomis ir papročiais, tuo gyvesnė išliks mūsų etnokultūra“, – sakė I. Kardauskienė.

Pasak mokytojos, etnokultūra nėra vien praeities reliktas – ji gali būti gyva, šiuolaikiška ir kūrybiškai pritaikoma įvairiose veiklose.

Pedagogę džiugina jaunimas, kuris tradicijas atranda per meną, rankdarbius ar kitus projektus, tačiau ji viliasi, kad etninės kultūros renginiuose ateityje bus dar daugiau jaunų žmonių, nes pažinti savo šaknis verta kiekvienam.

Autorius: Toma Birštonė

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama