Angelė Andrikonienė

Angelė Andrikonienė. Brandi meilė Tu lydėjai mane į pavasarį Baltu nuometu, rankon įdėtu, Dovanojai gyvenimo prasmę, Išaugintą ir daug ko išmokytą. Tu lydėjai mane į saulėtekį, Į saulėlydžio gaisrą liepsnojantį. Tu lydėjai į šniokščiantį lietų, Meilės glėbį, Tavim alsuojantį... Aš prisimenu viską lyg vakar, Baltą nuometą, tąkart uždėtą. Aš jį saugosiu visą gyvenimą, Kaip ir priesaką, Viešpačiui duotą: Ir varge ir džiaugsme, ir nelaimėj Ar laimėj – visada mes drauge, V I S A D A. Nesvarbu, kokia kaina... Palydėk mane ir į rudenį, Į gyvenimo rudenį brandų. Meilė vertina ramų užutėkį Ir rytus... meilės bučiniu ir Kava su cinamonu gardintus. Lietuva Mano Lietuva, Tavo kelias – lyg ilgas eilėraštis, Nuo pirmosios raidės iki šiandien dienos. Tave degino, šaudė, į Sibirą trėmė, Išlikai nesuklupus, Išdidi ir stipri visados. Tavo vėliavos spalvos man gražiausios Pasaulyje. Šilko purpuras vėjyje plazda gyvai. Kur bebūtų lietuvis, išsiblaškęs po visą Pasaulį, – Giesmę Tautišką gieda drąsiai ir išdidžiai. Su švente, mano Lietuva! Noriu Tau nusilenkti Ir kartu su Tavim apkabinti kiekvieną Šiltai. Kurk toliau Tavo kelią atliepiantį Ilgą eilėraštį Su padange taikia ir gyva atmintim Širdyje... Žilvičio ašarom Žilvičio ašarom Tave nuglostysiu Medaus saldumo lūpas man pripildysi Tavo dienas pavasariu nuspalvinsiu Ir metų ilgesį paslėpsiu savyje Net jei tylėsi, savimi kalbėsiu Jei Tu suklupsi, aš Tave pakelsiu Aš būsiu ta, kuri be žodžių laukia Žilvičio ašaras paslėpus savyje Ir jei kada naktis Tau per ilgai užtruktų Aš būsiu ženklas, kad aušra sugrįžta Vilties žvaigžde laukimą Tau paversiu Ir lauksiu ženklo... KAD MANE GIRDI Linkėjimas... Išliki Moterim, Kai meilė ir kai džiaugsmas, Kai praradimo liūdesys ir skausmas, Kada aušra nudažo ryto dangų Ir pirmas spindulys prabėga langu... Išliki Moterim, Saulėlydžiai kada liepsnoja, Žiemos speigai gėles languose dovanoja, Ruduo visus vaišina pienių vynu, O mylimasis pečius žaismingai apkabina... Išliki Moterim, Su šypsena ir ašara, kai reikia, Su išmintim ir su pagalba savo vaikui, Jaukiais namais, svetingumu, gėlynais prižiūrėtais     Ir su kaimynais, prie arbatos „pamylėtais“... Išliki Moterim Dabar ir visada, Nes tokia misija šioj žemėj Tau duota!!! *** Aš noriu dovanoti Jums gėles Ir... šypseną, kuri man nieko Nekainuoja... Aš noriu dovanoti Jums... eiles, Kurios... atleiskit – Kartais net... nesirimuoja! Aš noriu dovanoti apkabinimą, Ir šilumą širdies dažnam... Gal nereikšmingą... Aš noriu dovanoti žmogiškumą, Šio jausmo man... Labai dažnai pristinga... O Jums dėkinga būčiau Už labai mažai... Prasmingą vienišą  širdelę... kavos puodelį... Ir žodžius... Kad „Tu žinotum... kaip man gyventi GERA“... PADĖKA MAMAI... Tu tarsi praeitis, Kur išminties sparnu Siunti, kad Angelas Mane apsaugotų... Tu tarsi dabartis, Tavos širdies balsu Man žmones padedi prakalbinti! Tu lyg lopšinės posmai, Kur sapnuos Dažnai lyg maldą Aš kartoju... O Tavo veidas Nuotraukoj senoj Man atmintim Gyva pulsuoja... Kurioj gyvybė ir mirtis, Gyvenimas, Audra ir lietūs, Tačiau krūtinėj mano Tavo širdis Gyvenimui ir meilei Kelią tiesia! Dėkinga, Mama, Tau esu, kad leidai Kelią šį lyg dovaną Su meile Mano vaikuose Nutiesti... *** Laimingi būkit... Kai pirmas saulės spindulys Suvirpina blakstienas Pažadindamas naujai dienai! Kai langu ritas ašara Tokia skausminga ir skaidri, Tarsi praradus gerą draugą... Laimingi būkit... Kada pavasaris kvatoklis, Apsikabinęs beržą žalią, Sula lyg sveikata dalintis ima... O vasara su žemuogėm ištepta suknele Kiekvienas lūpas Strazdanotu bučiniu Dabina... Laimingi būkit... Kada ruduo, surinkęs  paskutinį pėdą, Dar spėja orą pagardint Vynu, Kvepiančių medum.... Na, o žiema, tarsi  sena bičiulė, Pečius apgaubia kailiniais Ir židiny ugnelę užkuria, Sušildydama širdis Ir namus... Laimingi būkit... Dabar ir visada, Kol toks gražus  Gyvenimas! Keliu per Gyvenimą... Prabėgau per Gyvenimą Lyg per nutiestą kelią... Susirinkau metus, draugus, Mintis ir šypsenas...  Sudėjau juos visus Į nuostabią spalvotą skarą, Kad bėgant metams Mokėčiau apkabinti. Ir padėkot... Už gerą knygą, Už kavos puodelį, Už klausimą: „Na, kaip Tu... Ar dabar gerai?..“ Už saulės spindulį, Už vienišą širdelę, Kurią atsiųsdavot Be atsako, tiesiog tik taip... O aš labai norėjau Su visais dalintis Jausmais, šviesa Ir šiluma širdies... Ir Jus visus dar kartą apkabinti Tam, kad Gyvenimui Suteikt prasmės... MAMAI Aš atminimą Tavo saugau tarsi maldą, Plaukuos ugnelė žaidžia kuriama... O sapnuose šaukiuosi Tavo vardą, Nors jau seniai pati esu mama. Mums Tavo meilės keturiems užteko. Mezgei, siuvai, pamokymus davei... Ir visada lydėdama į kelią Sakei – vaikeli, nepamiršk, Kad čia tėvų namai! Atleiski, Mama, per vėlai supratom, Kiek daug Tu mums išdalinai... O kai visi šeimas sukūrėm, Anūkus savo mums užauginai! Seniai nebėra namo, pievos, kelio, upės, Nebėr vaikystės žiburio lange... Tik topolis vaikystėj pasodintas Man primena, kad čia pradžių pradžia... Aš atminimą Tavo Saugau tarsi maldą Ir mintyse dažnai, Kad myliu, Tau sakau...

Autorius: Ukmergės žinios

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama