Jei nuogo nenupieš, tai ir apsirengusio nesugebės (2 dalis)
Panevėžio rytas
Turinį įkėlė
Palikuonys atstatė griuveną.
Pašnekovė tikino, kad norintys apžiūrėti muziejų įleidžiami visada, nors ji pati sodyboje būna tik keturias dienas per savaitę. Moteris gyvena Zarasuose, ten dirba geografijos mokytoja.
Sodyboje, tame pačiame name, kur ekspozicijos, nuolat gyvena jos sūnus Petras Šiaučiūnas su žmona, jiedu ūkininkauja, augina avis. Šios laisvai vaikšto po kiemą, leidžiasi glostomos, o svečiams tai labai patinka.
N.Šiaučiūnienė priminė, kad muziejus duris atvėrė prieš 15 metų. Pagrindinis jo kūrimo entuziastas buvo J.Vienožinskio kūrybos gerbėjas, Dailės akademijos dekanas Arvydas Šaltenis.
Sovietmečiu nacionalizuotą J.Vienožinskio sodybą palikuonys atgavo 1988 metais. Tiksliau, ne atgavo, o nusipirko iš kolūkio. Tuo metu joje gyveno septynios šeimos, pastatas buvo avarinės būklės. Valdžiai geriausia išeitis buvo iškelti gyventojus ir parduoti griuveną.
„Mano tėvai Aldona ir Vincas Vienožinskiai metė darbus Vilniuje ir persikėlė čia, nes iškart prasidėjo plėšikavimai, sodybą reikėjo saugoti. Namą tėvai remontavo 20 metų iš savų pensijų“, – pasakojo pašnekovė.
Ji apgailestavo, kad sodybą apiplėšė prieš pat muziejaus atidarymą. Ji prisiminė, kaip tuomet įskaudintas ir nusivylęs tėvas sakė, kad muziejaus nebereikia.
Ne sau naudos žiūrėjo.
N.Šiaučiūnienė nežino, kam pirmam šovė mintis kurti muziejų – jos tėvams ar A.Šalteniui.
Ji pamena, kad A.Šaltenis dažnai atvažiuodavo į sodybą, senelio baldus iš buto Vilniuje pats nuvežė restauratoriams į Telšius, pats kalė vinis į sienas ir kabino paveikslus bei istorines nuotraukas ekspozicijai ir visaip palaikė šeimą.
„Kam man reikia šito muziejaus? Aš čia esu dėl idėjos. Smagu, kai sodyba gyva, kai yra lankytojų“, – paaiškino ji.
Čia vėl priminė senelį, kad jis niekad nesiekė sau naudos, o žiūrėjo, kad būtų naudinga šalies švietimo sistemai. Kiti dailininkai garsino save ir savo kūrinius, o jis ieškojo galimybių, kaip kokybiškiau ugdyti jaunąją kartą. Nežiūrėjo, kaip pačiam į užsienį išvažiuoti, o ieškojo, kur gauti pinigų, kad būtų už ką išsiųsti studentus tobulintis.
„Kiti gali priekaištauti, kad Lietuvai jis paliko nedaug, ne tūkstantį, o tik kelias dešimtis kūrinių. Bet jis paliko meno mokyklą“, – didžiavosi protėviu.
Audėjoms staklių neužtenka.
N.Šiaučiūnienė tikisi, kad muziejaus erdvėse nuolat virs kultūrinis gyvenimas.
Šis pavasaris Audronyse prasidėjo gausiu jaunimo susibūrimu. Į muziejų suvažiavo 40 mokinių iš Rokiškio, Kamajų ir Obelių gimnazijų. Vaikai išsibarstė po teritoriją, išsirinko patinkančias vietas ir ten atsisėdę tapė peizažus.
Liepos mėnesį iš jų darbų bus sudėliota paroda.
Muziejaus šeimininkė gegužės pabaigoj, o paskui ir birželį priims menininkus į kūrybinius plenerus.
Vasaros viduryje klojime sutaukšės staklės. Net penkias savaites tekstilės menus kurs audėjos.
N.Šiaučiūnienė turi nupirkusi aštuonias mokomąsias audimo stakles, o dar dvejas gavusi dovanų iš garsiausios šalies audėjos, dabar jau 92 metų Palmyros Domijonaitienės.
Ji vilnietė, bet gimusi gretimame kaime, o jos mama draugavo su J.Vienožinskio seserimi.
Muziejininkei didelis džiaugsmas, kad norinčių austi ieškoti nereikia, jų yra daugiau, nei gali priimti. Pernai audėjos čia gyveno visą mėnesį, dirbo keturiomis pamainomis, keitėsi kas savaitę. Šiemet numatyta užsiėmimus pratęsti iki penkių savaičių.
Nuopelnai meno raidai didžiuliai.
Justinas Vienožinskis (1886–1960) – lietuvių tapytojas bei dailėtyrininkas, palikęs ryškų pėdsaką mūsų šalies meno raidoje. Jo kūrybai būdingas formos struktūrizavimas ir dekoratyvumas, subtili spalvinė gama, vibruojantis potėpis. Jis laikomas vienu stipriausių lietuvių XX amžiaus moderniosios dailės kūrėjų.
Jaunystėje jis buvo kalinamas už anticarinę veiklą.
Baigė Krokuvos dailės akademiją. Po studijų trumpai ūkininkavo tėvų ūkyje Dačiūnuose (dabar Audronys).
Buvo Rokiškio ir Zarasų gimnazijų direktorius, vedė piešimo ir šokių pamokas.
1920–1939 metais gyveno Kaune. Vadovavo M.K.Čiurlionio galerijos meno komisijai, prisidėdamas prie Kauno dailės muziejaus įkūrimo.
1922 metais įsteigė Kauno meno mokyklą ir kurį laiką jai vadovavo, vėliau dirbo tapybos mokytoju.
Buvo meno tarėjas prie Švietimo ministerijos, paskirtas knygų ir vadovėlių leidybos tikrinimo komisijos pirmininku, Kaune įkūrė aukštesniuosius piešimo kursus.
Pirmą kartą savo darbus eksponavo 1928 metais Kaune surengtoje parodoje.
1939–1960 m. gyveno Vilniuje, dėstė Vilniaus dailės akademijoje.
Tapytojo kūriniai saugomi įvairiuose muziejuose: Lietuvos dailės, Lietuvos nacionaliniame, Nacionaliniame M.K.Čiurlionio dailės, Vytauto Didžiojo karo, Maironio lietuvių literatūros, Rokiškio kraštotyros, Vinco Mykolaičio-Putino memorialiniame, Balio Sruogos memorialiniame, Antano Baranausko ir Antano Vienuolio-Žukausko memorialiniame muziejuje, Adelės ir Pauliaus Galaunių namuose.
Autorius: Gailutė KUDIRKIENĖ
Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama
