Norėjo tik žvilgtelėti į rašančią tokias labai jau netikėtas knygas (1 dalis)
Panevėžio rytas
Turinį įkėlė
Literatūros pasaulin kaip strėlė įsiveržusi kraštietė rašytoja Ieva Dumbrytė neslepia, kad ilgai leidėjų buvo tiesiog pravaroma. Naujausias jos romanas rauna stogą – magiškas tekstas, pilnas gėdingų atviravimų bei siaubo, tarsi nesuvokiamų dalykų. Bet autorė tvirtina, jog niekas neišgalvota, viskas sulipdyta iš kelių kartų giminių papasakotų istorijų – taip pat ir karstai, įkelti į medžius, egzistavo.
Vaizduotę smarkiai įaudrino.
Eidama į susitikimą su kraštiete rašytoja Ieva Dumbryte buvau ką tik užvertusi paskutinį jos naujojo romano „Negrįžtantieji“ puslapį.
Dar vis įaudrinta vaizduote, neatsigavusi nuo stulbinančio teksto poveikio ir per kraštus besiveržiančių emocijų.
Kelios bičiulės pasidalijo ir savais įspūdžiais: jautėsi dvejopai, skaitymo malonumą tarpais keitė sutrikimas, buvo šokiruotos, suerzintos, sukrėstos ir išmuštos iš vėžių, vietomis net pasibaisėjusios.
Knyga sujaukusi įprastus pojūčius. Kaip gali reaguoti, kai skaitai instrukciją, kaip reikia užraugti kūdikio embrioną, o vėliau iš jo pagaminti gydantį patiekalą? Kelis kartus bandė mesti skaičiusios, bet grįžo su dar didesniu goduliu.
Mistinėje belaikėje erdvėje, bet aiškiai atpažįstamame lietuviškame kaime gyvenantys personažai atrodė tokie tikri, jog manėsi juos kažkada sutikę tarp savųjų.
„Tarpais net galvojau – kam labiau, man ar rašytojai, stogas važiuoja“, – viena skaitytoja iliustravo, kaip labai susitapatino su tekstu.
Nužengusi iš savo romano.
Pasirodžius I.Dumbrytei, Bitės klubo skaitytojos net aiktelėjo: rašytoja – lyg nužengusi iš savo romano mergaitės Rygos, knygos puslapiuose užaugusios į moterį ir susilaukusios dukterų Marguolės bei Varvaros pavidalu.
Rašytoja – tarsi jos kurtos istorijos tęsinys, ji laukiasi, matyti, jog tuoj gimdys.
Akimirksniu užsimezgė šiltas ryšys. Viešnia paatvirauja, kad vaikelis ateis už pusantro mėnesio, pagal medicinines prognozes turėtų būti mergaitė. Vardą gaus paprastą – vieną kurį iš savos giminės moterų.
Prieš klausimų laviną susitikimo kuratorė Sandra Macijauskienė pateikė romano autorės dosjė: gimusi ir augusi Panevėžyje, mama – lietuvių kalbos mokytoja, tėtis irgi dirba mokykloje. Baigė taikomosios istorijos studijas. Dabar dirba banke. Į literatų gretas stulbinamai sėkmingai įsiveržė prieš 5 metus – geriausiu metų debiutu įvardytas romanas „Šaltienos bistro“ pelnė net tris nominacijas, išrinktas kūrybiškiausia metų knyga.
Antrasis kūrinys „Negrįžtantieji“ vėl pateko tarp karūnuotųjų, atsidūrė Metų knygos penketuke bei kūrybiškiausių knygų sąraše, autorei įteikta Jurgos Ivanauskaitės premija.
Belsk, kol bus atidaryta.
– Įdomus derinys: bankininkė rašytoja su istorikės diplomu. Greičiausiai išgyvenote paieškų metą?
– Kai tampi savarankiškas, manai, kad darysi, ką mėgsti, o kai to imiesi, supranti, jog pasaulis taip neveikia, nepavyks. Tada eini ten, kur priima.
Mano šūkis: belsk tol, kol bus atidaryta.
Aplinka, tėvai ir seneliai mane ugdė su ta mintimi, kad gali daryti tik tai, ką moki, ir negali daryti to, ko nemoki. Dabar suprantu, kad tai buvo klaidinga.
Po istorijos studijų galvojau, ką gi galiu daryti? Geriausiai moku virti valgį, tai ir ėjau dirbti į visokias virtuves.
Tuo metu turėjau draugą Beną, jis buvo kvailelis, bet labai mielas.
Kartą sako: „Žinai ką, aš dirbu banke ir man išeina.“
Galvoju, jei Benui išeina, gal ir man išeis?
Nuėjau ir priėmė, bet po trijų mėnesių išmetė. Bet aš gi nepasiduodu, karingas žmogus esu, vėl į tą pačią darbovietę pateikiau gyvenimo aprašymą.
Skambina iš banko, klausia, kodėl taip darau. Sakau: aš bandau. Atsakė, jog mane supranta, nes ir pats taip darė. Ir mane priėmė atgal. Ten dirbu jau 9 metai.
Pasirodo, gali daryti tai, ko, atrodė, visai nesugebi. Tai duoda drąsos, kai būni sutrikęs ir nežinai, ko nori.
Iš čia toks mano moralas: eik bet kur ir daryk bet ką. Tada gyvenimas nuneš ten, kur reikia.
Bet, aišku, yra dalykų, kuriuos tu nori daryti ir kurie lengvai nepasiseka.
Pasisekė ne iš pirmo karto.
– Literatūrinis debiutas – ir iš karto sėkmė. Antras bandymas – ir vėl skaitytojų numylėtinė. Mūsų bibliotekoje naujosios jūsų knygos negausi, reikia stoti į eilę. Ar iš tiesų knygų rašymas jums einasi lyg per sviestą?
– Mano rašymo pradžia nebuvo tada, kai išleidau pirmą knygą. Tuo keliu ėjau jau seniai, rašiau non stop. Prieš pirmą knygą buvo trys, tik jų neišleido.
Nusiunčiu vieną rankraštį įvairiems leidėjams, gaunu 20 neigiamų atsakymų, tada sakau: nieko tokio, parašysiu kitą, gal tada išleis.
Parašau antrą, nusiunčiu. Vėl 20 neigiamų atsakymų. Su trečia lygiai tas pats buvo, ir man pasidarė įdomu, kiek aš dar galiu tverti?
Neigiami atsakymai pradėjo nebe gniuždyti, o net kažkaip įkvėpti, sukilo azartas. Gal iki gyvenimo galo knygos neišleis, bet man nesvarbu, čia mano gyvenimo kova, vis tiek rašysiu.
Kartą net suklupusi meldžiausi: jei ir toliau nesiseks, kad Viešpats duotų stiprybės eiti iki galo.
Po kurio laiko ėmė ir pasisekė, viena leidykla parašė, kad nori leisti mano knygą.
Po eilinio neišleisto rankraščio paskambino vienos leidyklos vyriausiasis redaktorius ir pakvietė susitikti.
Nuėjus iš karto pareiškė, jog tos mano knygos neleis, norėję tik pasižiūrėti, kaip atrodo žmogus, rašantis tokias knygas.
Po to susitikimo jam, matyt, pagailo manęs ir jis atsiuntė ilgą laišką su rekomendacijom, ką man reikia daryti, kad kita mano knyga būtų išleista. Pirmas patarimas – nerašyti 500 puslapių romano. Gerai, nusileidžiu, parašysiu trumpesnį.
Praktiškai pagal tas rekomendacijas ir parašiau „Šaltienos bistro“.
Tėtis verkia ir juokiasi.
– Jus jau galima vadinti sėkminga rašytoja? O kaip su reakcijom, kai perskaitęs knygą žmogus prisipažįsta, jog patyrė ne vien malonumą, bet ir pasibjaurėjimą?
– Labai neaišku, kas yra pavykusi knyga. Ar kai žmonėms patinka, ar kai gauni premiją, ar kai mama pasako, jog gerai?
Žinau, kad daug žmonių, kurie skaitė „Negrįžtantieji“, ja šlykštėjosi, nesuprato, patyrė įvairių neigiamų jausmų, kuriems aš pati nejaučiu neigiamumo. Man visai patinka, kai skaitytojas jaučia neigiamas emocijas.
Visai savęs negraužiu, kai sako, kad nepatiko. Gal tai nenormalu? Bet man kartais patinka šitas jausmas, labai gerai jausti visokius jausmus, ypač kai kalbame apie meną.
– Kas pirmas perskaito rankraštį ir kieno nuomonė jums svarbiausia?
– Man svarbiausia, ką apie mane galvoja tėvai. Visų kitų nuomonės buvusios nebuvusios. Aš niekada ir niekam neduodu skaityti rankraščių, tik mamai. Nors žinau, kad ji niekad nepasakys, kad tai siaubinga knyga, sakys, kad tai nuostabiausia, bet man nesvarbu. Man svarbu, kaip ji jausis ją perskaičiusi.
Nežinau, ar tėtis mano knygas skaito, net nedrįstu klaust.
Mama yra sakiusi, kad kai tėtis garaže remontuoja automobilius, ji nueina ir jam skaito. Sako, jis verkia ir juokiasi. Nes tose knygose yra labai daug asmeniškų dalykų, šeimos istorijų...
– Kodėl lietuviškame kaime auganti mergaitė gauna vardą Ryga? Ir retkarčiais puslapiuose vis šmėkšteli latviški pavadinimai?
– Minimos Latvijos vietovės dėl to, kad tėčio tėvai gyveno But-niūnuose, kaime prie pat Latvijos sienos. Pasakojimai iš tėčio giminės: kaip važiavo Rygon turgun, važiavo Bauskėn pirkt to ar ano. Mano prosenelė gimusi Rygoje. Kai tą sužinojau, buvo įspūdinga, Ryga – užsienis ir didmiestis.
Kai buvau dešimtmetė, mano pirma kelionė buvo į Rygą, likau apkerėta, jie turi lakricos saldainių ir zoologijos sodą. Ir Bauskė man iki šiol atrodo egzotiška.
Tėčio pavardė sulatvinta – Dumbris, o lietuviškai būtų Dumbrys.
Tai ir mano tapatybės dalis, negalėjau rašant to išvengti.
Latviai tokie pat kaip mes, bet ir kitoniški. Tas kitoniškumas mano romane labai svarbus. Cirkas, mėnulis, čigonai – kitoniški dalykai šalia.
Autorius: Gailutė KUDIRKIENĖ
Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama
