Pas mus kiaušinius ridena, kitur – slepia

Ar kada susimąstote apie Velykų reikšmę – ar ta šventė tik katalikams, ar visiems pasauliečiams? Kiek Velykose yra išsaugota ir pagonybės, tautos tradicijų, papročių? Kokių tradicijų laikotės? O kaip dėl margučių – patys dažote, natūraliais dažais? Gal kuriate meną – skutinėjate, vaškuojate? Ar ši šventė suveda tik šeimą, ar net visą giminę prie vieno stalo? Ar nuo jo pakylate, einate į gamtą? To klausėme praeivių Panevėžio gatvėse.

JANĖ.

Pagrindinė išsaugota Velykų tradicija – tai margučiai. Juos dažome tik natūraliomis priemonėmis. Toks paprotys iš tėvų atėjo, vaikystėje matydavome, kaip jie dažydavo. Naudojame svogūnų lukštus, dažų neperkame. Anksčiau kiaušinius skutinėdavau, dabar jau nebe. Tai daug kruopštumo reikalaujantis darbas, o ir sveikata jau nebe ta.

Tokios šventės suveda visus prie bendro stalo, bet Vilniuje su šeima gyvenantis sūnus tik kas antrus metus atvažiuoja pas mane Velykų švęsti, nes turi aplankyti ir marčios tėvus. Tad skaičiuoja, kuriais metais katruos aplankyti, kad nė vieno nenuskriaustų. Kiaušinius dažyti padeda ir anūkai – 7 metų mergaitė ir 10-metis berniukas. Jie margučius margina savaip – žolytėmis ir kruopomis apdeda. Bet nesipykstame, pasidaliname, kaip kuris kiaušinius dažysime.

Pagal tradicijas pirmą Velykų dieną reikia namuose sėdėti ir svečių laukti, tik kitą dieną galima išeit į kiemą pasivaikščioti, pasigrožėti gamta.

VITALIJA

Velykos yra visuotinė šventė, jos skirtos tiek pasauliečiams, tiek katalikams. Dabar viskas susimaišę – tiek kultūra, tiek papročiai, kad nebeatskirsi, kur dvasiniai dalykai, o kur nebe. Likau viena, tad gal jau dvejus trejus metus nebešvenčiu Velykų. Be to, ir sveikata nebe ta.

Anksčiau kiaušinius dažydavome arba apdėdavome žolytėmis, gėlytėmis, tada apvyniodavome popieriumi, dėdavome į kojines ir į verdantį vandenį – labai gražūs būdavo. Amžinatilsis brolis mokėjo margučius išskutinėti, o koks ornamentų dailumas ir gražumas!

Tokios šventės sutraukdavo visą giminę. Taip gausiai švęsdavo prieškariu, o sovietiniais laikais viskas sumenko. Būdavo tik darbas ir nebelikdavo laiko šventėms. Dabar dauguma išsibarstę kas kur, todėl sunku suburti visus į krūvą.

TAUTVYDAS

Manau, kad Velykos skirtos visiems, nors ir kuo tikėtum. Papročiai perduodami iš kartos į kartą, tad visą patirtį turi sukaupę vyresni žmonės.

Mūsų giminėje viena pagrindinių tradicijų yra margučių ridenimas. Įsitraukia visi artimieji. Paprastai kiaušinius dažo giminės vyresnieji, jaunimas tik padeda. Bet mokomės, matome, kaip jie daro, tad atėjus laikui tikrai mokėsime ir mes viską atlikti taip, kaip reikia. Kiaušinius dažome natūraliomis priemonėmis – su burokėliais, vynu. Labai gražios raudonos spalvos margučiai būna. Šventėje paprastai būna pats artimiausias būrys. Kadangi šeimose turime antras puses, tai kasmet tenka rinktis, pas kurio tėvus važiuoti švęsti. Jei pasitaiko geri orai, Velykas švenčiame ne namuose, o sodyboje.

ANTANAS

Velykos – tai pramoga, kas nori, tas iš švenčia. Žmona jau mirusi, vaikai užsienyje, tad likau vienas ir nebešvenčiu. Kiaušinių irgi nebedažau, bet tądien valgau.

Sūnus su šeima gyvena Anglijoje, bet per šventes paskambina, atvažiuoja aplankyti. Girdėjau, kad anglai Velykas sutinka gana keistai. Vieni eina į barus, kiti – į restoranus, treti lieka švęsti namuose. Dėdė kunigas gyvena Amerikoje, ir ten dvasininkai atskirai švenčia Velykas, bet kaip, nežinau.

STANISLAVA

Velykos tikrai katalikiška šventė, bet dabar ateina iš kitų kraštų visokiausių papročių ir netgi prigyja. Kad ir šokoladiniai kiškučiai. Mes švenčiame taip, kaip šventė mūsų seneliai ir tėvai. Per Velykas iš paties ryto jie eidavo į bažnyčią, taip ir mes darome. Visgi margučius dažome pirktiniais dažais, nes taip greičiau, o per šventes tiek darbų laukia, kad spėk suktis. Panaudojame ir liaudiškas priemones – svogūnų lukštus, burokėlius. Mėgstu dažyti neryškiomis spalvomis. Norėčiau išmokti vaškuoti kiaušinius, bet niekaip neprisiruošiu. Vienas iš sūnų su šeima gyvena Anglijoje, ta proga nesiunčiu margučių, nes jie patys irgi dažo kiaušinius.

JUSTINA

Gyvenu Anglijoje, bet per šventes visada stengiuosi su dukra aplankyti namiškius. Velykos – tai šeimos susibūrimo ir ramybės šventė. Kokios tradicijos buvo tavo šeimoje, tokias ir pats perimi. Anglai Velykas švenčia visai kitaip nei lietuviai. Dažytų margučių Anglijoje neteko matyti, pas juos populiarūs šokoladiniai kiaušiniai. Tada vyksta žaidimai – kiaušinių slėpimas ir ieškojimas. Jei švenčia tik šeima, tada žaidžiama namuose, bet būna, kad tokios šventės organizuojamos viešai parkuose.

Jeigu nepavyksta per Velykas sugrįžti į gimtinę, su dukra dažome kiaušinius Anglijoje. Naudojame svogūnų lukštus, žolytes, gėlių lapelius ir pirktinius dažus, bet jų rasi tik europietiškose parduotuvėse.

Ši pavasarinė šventė suburia artimuosius. Pirmą Velykų dieną švenčia pats artimiausias būrelis, kitą dieną susirenka draugai ir pažįstami. Šiemet užsisakėme sodybą Vilniaus rajone, ten dažysime margučius ir ridensime juos.

VILMANTAS

Velykos tradiciškai yra šeimos šventė, katalikiška šventė, peraugusi į platesnį mastą. Nenoriu spėlioti, kokie pagoniški papročiai išliko, bet jų tikrai yra. Velykas švenčiame tradiciškai, kaip ir kiti, – margučių dažymas ir ridenimas. Kai vaikai mažesni buvo, tai kiaušinius ir vaškuodavome, ir skutinėdavome, dabar tik dažome.

Dukra su žentu ispanu gyvena Šveicarijoje, tiksliai nežinau, bet, atrodo, ten kiaušinių dažymo tradicijos nėra. Va Ispanijoje tai kiaušinius dažo. Dukros šeimoje ginčų nekyla, ar bus dažoma pagal lietuviškus, ar ispaniškus papročius, mat tai moteriški reikalai. Kokie tie ispaniški papročiai, nelabai ir gilinausi.

Autorius: Darius KRASAUSKAS

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama