Į dar­bą kul­tū­ro­je kolegės įsi­lie­jo pa­ma­žu

Kul­tū­ra Ky­bar­tuo­se gy­va ne tik ren­gi­niais, bet ir žmo­nė­mis, ku­rie ją ku­ria. Mor­ta Bi­lins­kie­nė ir Ger­da Vens­laus­kė – dvi jau­nos dar­buo­to­jos, ku­rios sa­vo jau­nat­viš­ka ener­gi­ja, en­tu­ziaz­mu ir dar­bais pri­si­de­da prie kul­tū­ros cent­ro ko­man­dos.

Rei­kė­jo lai­ko pri­pras­ti
Mor­ta ir Ger­da Ky­bar­tų kul­tū­ros cent­re pra­dė­jo dirb­ti pa­na­šiu me­tu – prieš ge­rus me­tus.

Grį­žu­si iš už­sie­nio M. Bi­lins­kie­nė pra­dė­jo ieš­ko­tis dar­bo ir jau bu­vo su­pla­na­vu­si po­kal­bį Ma­ri­jam­po­lė­je, ta­čiau ne­ti­kė­tas di­rek­to­rės As­tos Ven­cie­nės skam­bu­tis pa­krei­pė įvy­kius ki­ta link­me – Mor­tai bu­vo pa­siū­ly­ta pri­si­jung­ti prie Ky­bar­tų kul­tū­ros cent­ro ko­man­dos.

Tuo tar­pu Ger­da, stu­di­juo­da­ma kū­ry­bi­nes in­dust­ri­jas ir ko­mu­ni­ka­ci­ją sos­ti­nė­je, nuo pat pra­džių ži­no­jo: gy­ven­ti ir dirb­ti did­mies­ty­je ji ne­no­ri. Mo­te­ris vi­suo­met sva­jo­jo grįž­ti į sa­vo gim­tą­jį kraš­tą. Kai at­si­ra­do lais­va kul­tū­ri­nių ren­gi­nių or­ga­ni­za­to­riaus vie­ta, Ger­da ne­dve­jo­jo – pa­si­nau­do­jo pro­ga ir su­grį­žo prie šir­džiai ar­ti­mos veik­los ar­ti na­mų.

Abi dar­buo­to­jos vie­nu bal­su kal­bė­jo, kad pir­mie­ji me­tai dar­be bu­vo skir­ti su­si­pa­žin­ti, ste­bė­ti, mo­ky­tis ir pri­si­tai­ky­ti prie nau­jos veik­los. Tik įgi­ju­sios dau­giau pa­tir­ties jos pra­dė­jo ak­ty­viau įsi­trauk­ti į pro­ce­sus.

„Šian­dien dar­bas vyks­ta kur kas sklan­džiau. Jau ži­no­me sa­vo pa­rei­gas, su­pran­ta­me, ką ir ka­da rei­kia pa­da­ry­ti, ko­kius dar­bus su­pla­nuo­ti ir į ką at­kreip­ti dė­me­sį ren­gian­tis šven­tėms“, – tei­gė G. Vens­laus­kė.

Svarbu bendradarbiauti
Ko­le­gės Mor­ta ir Ger­da tvir­ti­na, kad sėk­min­gų ren­gi­nių pa­slap­tis – ko­man­di­nis dar­bas. Anot jų, dir­bant vie­nam daug nu­veik­ti neį­ma­no­ma, to­dėl ypač svar­bu bend­ra­dar­bia­vi­mas. Di­džiau­sia sa­vo pa­ta­rė­ja abi lai­ko kul­tū­ri­nės veik­los va­dy­bi­nin­kę-pa­ro­dų ir eks­po­zi­ci­jų ku­ra­to­rę An­dže­li­ką Mi­cu­tie­nę. Į ją krei­pia­si pir­miau­sia, jei dar­be iš­ky­la sun­ku­mų. Abi ži­no, kad šios dar­buo­to­jos pa­ta­ri­mai ir il­ga­me­tė pa­tir­tis vi­suo­met bus ver­tin­gi.

„Anks­čiau aš bu­vau la­bai ka­te­go­riš­ka, bet šis dar­bas man pa­dė­jo su­vok­ti, kad svar­biau­sia – ne tik ma­no nuo­mo­nė. Or­ga­ni­za­vi­mas yra ko­man­di­nė veik­la, kur kiek­vie­nas pa­siū­lo sa­vo idė­ją, ir tik ta­da, kai vi­si pri­si­de­da, at­si­ran­da re­zul­ta­tas“, – tei­gė M. Bi­lins­kie­nė.

Nors di­de­le pa­tir­ti­mi kul­tū­ros sri­ty­je Ger­da ir Mor­ta dar ne­ga­li pa­si­gir­ti, ta­čiau prieš pus­me­tį įvy­ku­sią šo­kių va­ka­ro­nę jos va­di­na vie­nu iš sėk­min­ge­snių sa­vo ren­gi­nių. Kal­bė­da­mos apie jį mo­te­rys šyp­so­si – abiem iki šiol sma­gu pri­si­min­ti, kad su­si­rin­ko gau­sus ge­rai nu­si­tei­ku­sių žmo­nių bū­rys. Vi­si bu­vo pa­si­ruo­šę sma­giai pra­leis­ti lai­ką, o va­ka­rui pa­si­bai­gus ne vie­nas da­ly­vis dė­ko­jo už pui­kų ren­gi­nį.
„Ky­bar­tie­čiai ma­ne par­duo­tu­vė­je su­si­stab­dy­da­vo ir klaus­da­vo, ka­da vėl bus šo­kiai. Tai pa­ro­do, kad jiems tik­rai pa­ti­ko“, – džiau­gė­si M. Bi­lins­kie­nė.

Sun­ku iš­siaiš­kin­ti po­rei­kį
Vis dėl­to taip bū­na ne vi­sa­da. Mor­ta ir Ger­da no­rė­tų, kad į ren­gi­nius atei­tų dau­giau žmo­nių, kad jie bū­tų ak­ty­ves­ni ir la­biau įsi­trauk­tų į kul­tū­ri­nį gy­ve­ni­mą. Vie­na iš prie­mo­nių šiam tiks­lui pa­siek­ti – kas­met in­ter­ne­te skel­bia­ma an­ke­ta, ku­ria Ky­bar­tų kul­tū­ros cent­ro dar­buo­to­jai sie­kia iš­siaiš­kin­ti gy­ven­to­jų kul­tū­ri­nius po­rei­kius bei lū­kes­čius. Vis dėl­to at­sa­ky­mų su­lau­kia­ma kur kas ma­žiau nei mies­te yra žmo­nių.

G. Vens­laus­kė pri­si­mi­nė, kad pa­na­ši si­tua­ci­ja bu­vo ren­giant bai­gia­mą­jį dar­bą, kai pati at­li­ko ty­ri­mą apie ren­gi­nių po­rei­kį mies­te. Dau­gu­ma ap­klaus­tų­jų tei­gė, jog ren­gi­nių Ky­bar­tuo­se trūks­ta, ta­čiau ko­kių konk­re­čiai – ne­nu­ro­dė. To­dėl, pa­sak Ger­dos, kul­tū­ros dar­buo­to­jams nė­ra leng­va at­liep­ti bend­ruo­me­nės lū­kes­čius, kai šie ne vi­suo­met aiš­kiai įvar­di­ja­mi.

Ko­le­gės pa­ste­bė­jo, kad šiais me­tais akivaizdžiai išau­go at­li­kė­jų ho­no­ra­rai, to­dėl su­ras­ti ba­lan­są tarp ko­ky­biš­ko ren­gi­nio ir priei­na­mos kai­nos tam­pa vis su­dė­tin­giau. Pa­sak pa­šne­ko­vių, bi­lie­to kai­na dau­ge­liui žmo­nių te­bė­ra itin svar­bus veiks­nys. Jei ji per di­de­lė, žiū­ro­vai pa­pras­čiau­siai nea­tei­na.

Pri­si­jun­gė prie ka­pe­los
M. Bi­lins­kie­nė dar­buo­ja­si ne tik Ky­bar­tų kul­tū­ros cent­re, bet ir įstai­gos pa­da­li­ny­je Viš­ty­ty­je. Ten ji pa­kei­tė į už­tar­nau­tą poil­sį išė­ju­sį kul­tū­ri­nės veik­los va­dy­bi­nin­ką Ber­nar­dą Jo­ną Paš­kaus­ką. Anot mo­ters, rei­kė­jo šiek tiek lai­ko, kol vie­ni prie ki­tų pri­pra­to. Vis­gi il­gai­niui už­si­mez­gė abi­pu­sis ry­šys ir pa­si­ti­kė­ji­mas. Mor­ta su­pran­ta, kaip svar­bu pri­si­de­rin­ti prie vie­tos žmo­nių – prie jų įpro­čių, gy­ve­ni­mo rit­mo ir lū­kes­čių.

Pa­sak pa­šne­ko­vės, gy­ven­da­mi kai­miš­ko­je ap­lin­ko­je žmo­nės ski­ria prio­ri­te­tą kas­die­niams dar­bams, o tik tuo­met – lais­va­lai­kiui. Pui­kiai tai su­pras­da­ma, Mor­ta de­ri­na ren­gi­nių lai­ką prie bend­ruo­me­nės no­rų.
Kul­tū­ros dar­buo­to­ja vi­suo­met sten­gia­si at­liep­ti vie­tos žmo­nių po­rei­kius. Dėl bū­si­mų šven­čių ji daž­nai ta­ria­si su Viš­ty­čio bend­ruo­me­nės pir­mi­nin­ke Vil­ma Men­čins­kie­ne. Be to, glau­džiai bend­ra­dar­biau­ja su vie­nin­te­liu vie­tos me­no ko­lek­ty­vu – ka­pe­la „Viš­ty­tis“, ku­riai va­do­vau­ja Val­das Juo­di­šius.

Ne­se­niai ir Mor­ta pri­si­jun­gė prie šio ko­lek­ty­vo. Kaip pa­ti sa­kė, ji sten­gia­si įneš­ti nau­jų vė­jų į ka­pe­los veik­lą, siū­lo šiek tiek at­nau­jin­ti re­per­tua­rą – ša­lia tra­di­ci­nių liau­dies kū­ri­nių įtrauk­ti ir šiuo­lai­ki­nių at­li­kė­jų dai­nų. Toks de­ri­nys ga­lė­tų praplėsti pa­si­ro­dy­mus, pri­trauk­ti įvai­res­nės pub­li­kos. Ko­lek­ty­vo na­riai ne­si­prie­ši­na nau­jo­kės idė­joms – jie su­pran­ta, kad rei­kia mo­der­nė­ti.

„Ar aš įsi­vaiz­da­vau sa­ve dai­nuo­jan­čią ka­pe­lo­je? Paaug­lys­tė­je gal­vo­da­vau – kas ten iš vi­so ga­li dai­nuo­ti? Kai pa­ban­džiau, nuo­mo­nė pa­si­kei­tė. Ne­ma­niau, kad čia ga­li bū­ti taip sma­gu. „Viš­ty­ty­je“ tu­ri­me dar vie­ną jau­ną na­rę, ku­ri mums pa­tal­ki­na gro­da­ma bo­si­ne gi­ta­ra. Kai iš­gir­do, kad šiek tiek kei­čia­si re­per­tua­ras, net pra­si­ta­rė, jog gal ir pa­ti su­si­gun­dy­tų pa­dai­nuo­ti“, – apie po­ky­čius pa­sa­ko­jo M. Bi­lins­kie­nė.

Autorius: Toma Birštonė

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama