Mokslas – vienas iš bendrų poros kelių

Kaip atrodo diena mokslininkų šeimoje, kai namuose diskutuojama ne tik apie vakarienę, bet ir apie nanostruktūras? Toks duetas – iš mūsų krašto kilęs dr. Justas Ciganas su žmona Urte. Pora, kuri dalijasi ir buitimi, ir laboratorija, – pavyzdys, kaip meilė mokslui suvienija ne tik protus, bet ir širdis, o tai atneša sėkmę. Naujausias dviejų mokslo daktarų bendro darbo įvertinimas – Lietuvos mokslų akademijos pagyrimo raštai.

Abiem padėkota už mokslinius tyrimus
Iš Sūdavos kaimo (Klausučių sen.) kilęs mechanikos inžinerijos mokslo daktaras Justas Ciganas kartu su žmona Urte įrodė, kad meilė ir mokslas gali eiti koja kojon. Pernai doktorantūros studijas baigę sutuoktiniai pasirinko tęsti mokslininkų karjeras Šiaulių valstybinėje kolegijoje. Kaip jie patys teigė, Lietuvos mokslų akademijos skirtas pagyrimo raštas yra ne tik simbolinis, bet ir reikšmingas įvertinimas už darbus, pradėtus doktorantūroje ir tęsiamus dabar. Sutuoktiniai tyrinėja plika akimi nematomas struktūras, analizuoja medžiagas ir ieško būdų, kaip inovacijas pritaikyti įvairiose mokslo srityse.

Ciganų ir jų kolegų bendro darbo vaisiai – šeši moksliniai straipsniai, publikuoti tarptautiniuose Q2 žurnaluose, įtrauktuose į „Clarivate Web of Science“ duomenų bazę, du patentai, užregistruoti Europos patentų biure, parašyta monografija ir devyniuose tarptautiniuose mokslo renginiuose perskaityti pranešimai.

Justas ir Urtė pasakojo, kad dabar jų pagrindinis darbas – išsiaiškinti medžiagų savybes ir ieškoti galimybių kurti naujas. Kadangi eksperimentai turi būti pagrįsti ne vien praktika, nemažą dalį veiklos sudaro duomenų apdorojimas ir mokslinių straipsnių rašymas. Tad stereotipas, kad mokslininkai visą dieną praleidžia tarp kolbų ir buteliukų su spalvotais skysčiais, yra gerokai nutolęs nuo realybės.

Kaip sako jaunieji mokslininkai, viskas mūsų aplinkoje sudaryta iš medžiagų, todėl labai svarbu suprasti jų savybes – koks trapumas, per kiek laiko suyra, kaip jas veikia aplinkos veiksniai ir koks yra kitų medžiagų poveikis. Tik ištyrus šiuos procesus galima kurti patikimas, tvarias ir pažangias medžiagas, tinkamas įvairioms mokslo ar pramonės sritims.

„Galėčiau pasakyti, kad mes šiek tiek primename menininkus. Vieną dieną galime tiesiog sėdėti, galvoti, bet nieko nenuveikti, o kitą – mintys savaime ima plaukti į galvą, ir tada jau žinome: kol nepatikrinsime savo idėjos, kol neatliksime eksperimento, tol tiesiog negalėsime nurimti“, – pasakojo J. Ciganas.

Suvedė studijos
Galima sakyti, kad Justo ir Urtės keliai susikirto neatsitiktinai – juos suvedė studijos Kauno technologijos universitete. Srautinėje paskaitoje užsimezgusi pažintis netruko peraugti į kur kas daugiau nei paprastą draugystę. Šiandien jie – ne tik šeima, bet ir kolegos, kurie dalijasi idėjomis, kasdienybe ir bendro darbo iššūkiais.

Baigę bakalauro studijas, abu nė nesusimąstydami pasirinko tęsti mokslus magistrantūroje. Kelias į doktorantūrą taip pat atrodė natūralus – pasak pačių, dėstytojai dažnai skatindavo pagalvoti apie tolesnes galimybes moksle. Įdomu tai, kad Urtė netgi pakeitė studijų kryptį: nuo chemijos inžinerijos ji pasuko į mechanikos inžineriją – į tą pačią sritį, kurioje specializavosi Justas.

Kad ruošiasi stoti į doktorantūrą, Justas ir Urtė niekam nebuvo prasitarę. Dabar prisimena, kaip į stojamuosius egzaminus kartu vežėsi vos keturių mėnesių dukrelę, kurią pamainomis prižiūrėjo, kol dalyvavo motyvaciniuose pokalbiuose. Sužinoję, kad abu yra priimti studijuoti doktorantūroje, šia žinia pasidalijo su šeimos nariais – ir, kaip pasakoja, pradžioje sulaukė didelės nuostabos.

Dar prieš stodami į doktorantūrą Justas ir Urtė tarėsi paprastai: „Studijuojam tik dviese – arba abu, arba nė vienas.“ Ir taip nutiko – abu įstojo. Nors galėtų atrodyti, kad tai buvo didžiulis iššūkis, jiedu sako priešingai. Doktorantūros studijos buvo lankstesnės: paskaitų mažiau, daug darbo galima atlikti iš namų. O pirmaisiais studijų metais buvo visai kitaip – griežtas tvarkaraštis, mažiau patirties ir didelis mokymosi krūvis buvo nemenkas išbandymas.

Šiandien Urtė ir Justas sako, kad savęs neįsivaizduoja jokioje kitoje veikloje. Jie tvirtai apsisprendę likti mokslo pasaulyje – dirbti mokslinį darbą ir toliau gilintis į tyrimus.

Ciganai kasdien vyksta į darbą Šiaulių valstybinėje kolegijoje – čia jų laukia tyrimai, eksperimentai, medžiagų paieškos, darbų planavimas ir, žinoma, mokslinių straipsnių rašymas.

Grįžę iš kolegijos, sutuoktiniai stengiasi atsiriboti nuo darbo, tačiau abu pripažįsta, kad dažniausiai mintys apie procesus juos pasiveja ir namuose, kur auga jau dvi dukrelės.

Viską nulėmė vienas kontrolinis
Sūdaviškis Justas pripažįsta, kad prieš dešimtmetį visai negalvojo apie darbą mechanikos inžinerijos mokslo srityje. Vyras neslepia, kad mokykloje jis nebuvo pirmūnas. Tačiau viena chemijos pamoka, tiksliau, užduotis, pakeitė viską.

Reikėjo išmokti dešimt organinės chemijos molekulių ir jų struktūras bei vėliau atsiskaityti. Pirmą kartą rimtai įsigilinęs į chemiją, Justas suprato, kad tai nėra taip sudėtinga, kaip atrodė. Tąkart iš kontrolinio jis gavo dešimtuką, o tai tapo tarsi lūžiu – po šio pažymio jo rezultatai pradėjo gerėti ir gerėti.

Pasukęs į tiksliuosius mokslus, Justas buvo vienas iš nedaugelio klasėje, pasirinkusių tokią kryptį. Dėl to jis gavo daug dėmesio – nuolatos aiškinosi ir gilinosi į medžiagą kartu su mokytojais. Tai, matyt, ir lėmė, kad gerai išlaikęs egzaminus galėjo įstoti į norimą specialybę.

„Gaila, kad regionuose vis mažėja mokyklų – juk ten dirba tokie pat atsidavę ir kompetentingi mokytojai kaip ir didelėse mokyklose.

Mažesnėse mokyklose mokiniai dažnai sulaukia daugiau individualaus dėmesio. Lygiai tokią pačią nedidelę kaimo mokyklą Šiaulių rajone yra baigusi ir mano žmona“, – sakė J. Ciganas.

Autorius: Toma Birštonė

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama