"Atgimstanti istorija"
Laluna
Turinį įkėlė
Atgimstanti istorija - Juodkrantės bažnyčios istorija ir atgimimas
Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas.
Kuršių nerijoje liuteroniškoji tradicija gyvuoja jau kelis šimtmečius. Šiandien Juodkrantės evangelikų liuteronų bažnyčia liudija ne tik tikėjimo istoriją, bet ir vietos bendruomenės tapatybę.
Pokalbį pradedame nuo reformacijos ištakų Lietuvoje. Kaip šios idėjos įsitvirtino mūsų krašte ir kokį vaidmenį jos suvaidino Kuršių nerijoje, pasakoja Juodkrantės parapijos klebonas Jonas Liorančas:
Jonas Liorančas: „Reformacijos pradžia yra siejama su 1517 metais spalio 31 dieną, prie Vitenbergo pilies bažnyčios durų prikaltomis 95 Martyno Liuterio tezėm. Tai čia tikriausiai yra skaičiuojama pačio įvykio, reformacijos pradžia. Ta reformacija nebuvo vien tiktai 95 tezės, tai išsivystė į labai didelę diskusiją, o taipogi į didelį konfliktą bažnyčios viduje. Ko pasekoje tos dvi pusės pradėjo viena nuo kitos tolti. Pačioje pradžioje diskusijos tikslas buvo būtent grąžinti Kristų ir tikėjimą į bažnyčią. Kadangi Rytų Prūsijos valstybė buvo Ordino valstybė ir jai vadovavo Didysis Ordino magistras, tad taip jau įvyko, kad 1525 metais Didysis Ordino magistras Albrechtas priima Liuterio mokymą, Liuterio idėjas, ir Rytų Prūsija tampa liuteroniška valstybe. Tai taip kad praeitais metais sukako 500 metų jubiliejus, kada Rytų Prūsija tampa liuteroniška valstybe.“
Reformacija Lietuvoje paliko ryškų pėdsaką. Ji prisidėjo prie pirmosios lietuviškos knygos atsiradimo ir lietuviško rašto sklaidos. XVI amžiuje pasirodęs Mažvydo katekizmas tapo reikšmingu žingsniu lietuvių kalbos ir švietimo istorijoje.
Jonas Liorančas: „Labai retai kas susimąsto arba žino, jog pirmoji lietuviška knyga – tai irgi Liuterio idėjų pasekmė. Nes viena iš Liuterio idėjų buvo tai, kad žmonės privalo garbinti Dievą savo gimtąja kalba. Nes šiaip lotynų kalba, kaipo liturginė kalba Romos katalikų bažnyčioje, buvo naudojama iki 1900... net ir Lietuvoje – iki 1964 metų.
Dažniausiai žmonėms, kurie nemoka lotynų kalbos, tai buvo tas dalykas, kuriame žmonės nedalyvavo. Ta maldų tvarka vykdavo tarp kunigo, kuris gieda arba kalba lotyniškai, ir dažniausiai vargonininko, kuris jam atsako. Tad Liuterio idėja buvo, kad žmonės privalo suprasti tai, kas vyksta bažnyčioje. Todėl būtent Liuterio idėjų dėka pirmoji lietuviška knyga ir yra išspausdinama ne Didžiojoje Lietuvos Kunigaikštystėje, ne Abiejų Tautų Respublikoje, bet būtent Rytų Prūsijoje, netoli nuo Juodkrantės, 1547 metais. Ir tai yra liuteronų kunigo Martyno Mažvydo „Mažasis katekizmas“. Na, jeigu būti visiškai tiksliems, tai tikriausiai pirmos 20 lietuviškų knygų buvo parašytos lietuvių liuteronų kunigų ir išleistos Rytų Prūsijoje.“
Kitoje dalyje išgirsime, kaip atsirado Juodkrantės evangelikų liuteronų bažnyčia, kokios aplinkybės lėmė jos statybą ir kokią vietą ji užėmė vietos bendruomenės gyvenime.
Atgimstanti istorija
Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas.
Juodkrantės evangelikų liuteronų bažnyčios atsiradimas Juodkrantėje susijęs su viena didžiausių Kuršių nerijos nelaimių. Septynmečio karo metu, XVII amžiaus viduryje, Rusijos kariuomenei užėmus pusiasalį, buvo masiškai iškirsti jo miškai. Reiškinys sukėlęs laisvą smėlio judėjimą ir nuolat vietos gyventojus persekiojusi gyvenviečių užpustymą. Galutinai smėlio palaidoto Karvaičių kaimo gyventojai atsikraustė į Juodkrantę, kur amžiaus gale buvo pastatyta bažnyčia ir perkelta buvusi parapija, pasakoja parapijos klebonas Jonas Liorančas.
Jonas Liorančas: „Kuršių nerija, jinai visuomet buvo tokia vieta, kuri buvo labai priklausoma nuo gamtos užgaidų. Iš vienos pusės dirvožemis – smėlis, nelabai kas jame auga. Iš kitos pusės, mediena yra vienintelis vienintelė statybinė medžiaga ir vienintelė medžiaga, kuri yra skirta šilumai. Ir čia iš karto mes turime problemą: jeigu tu nukerti medį, nes tau reikia medienos, įvyksta ta problema – jo šaknys nebelaiko smėlio. Tad smėlis versdavo žmones kraustytis iš vienos vietos į kitą. Jeigu kalbėti apie Juodkrantę, tai parapija jau minima berods XVIII amžiuj. Tuo metu tenais stovėjo medinė bažnyčia. Ir žmonės šventė Jonines, šaudė, na, ir dėl tų šaudymų įvyko gaisras ir ta medinė bažnyčia sudegė. Ir per septynis metus buvo pastatyta dabartinė raudonų plytų neogotikiniam stiliuje Juodkrantės bažnyčia. O įdomu tai, kad būtent šitam laikotarpiui, XIX amžiaus pabaigai, raudonų plytų bažnyčios yra būdingos didžiajai daliai Rytų Prūsijos. Įdomus dalykas yra tai, kad tarp tų visų nedidelių kaimo bažnytėlių negalima surasti dviejų identiškų. Žodžiu, tuo metu architektai nemokėjo padaryti copy-paste. Turi vienokį ar kitokį panašumą, tačiau visos jos yra labai labai skirtingos, jeigu taip jau būti atidžiam.“
Po gaisro, sunaikinusio senąją medinę bažnyčią, Juodkrantės parapija ėmėsi statyti naują šventovę. Jos įrengimą rėmė garsūs to meto mecenatai. Vieną vertingiausių dovanų – Elbingo firmos pagamintus vargonus – bažnyčiai padovanojo gintaro kasyklų savininkas. Būtent gintaro gavyba XIX amžiaus pabaigoje atnešė Juodkrantei klestėjimą ir leido bendruomenei pastatyti vieną gražiausių Kuršių nerijos bažnyčių.
Jonas Liorančas: „Parapija naujai bažnyčiai gavo labai didelę dovaną – vargonus. Juos padovanojo vietinis verslininkas, kuriam priklausė Juodkrantėje gintaro kasyklos. Tai buvo didelė įmonė, labai turtinga. Na, ir tiktai toks įdomus faktas tai, kad šitas verslininkas nepriklausė parapijai – šiaip jisai buvo žydų tautybės, bet, nepaisant to, dovana tikrai buvo labai graži ir brangi. Aišku, daugybė dalykų pasikeitė Europoje ir visame pasaulyje po Pasaulinio karo.“
Po Antrojo pasaulinio karo bažnyčią uždarė. 1976 metais, atlikus kapitalinį remontą, joje buvo įrengta miniatiūrų muziejaus ekspozicija. 1988- aisiais bažnyčia grąžinta evangelikams, o nuo 1989 metų nuomojama katalikų. Apie tai – kitoje laidos dalyje.
Atgimstanti istorija
Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas.
Tęsiame pasakojimą apie Juodkrantės evangelikų liuteronų bažnyčią. Antrasis pasaulinis karas pakeitė ne tik Juodkrantės gyventojų likimus, bet ir pačios bažnyčios paskirtį. Po karo iš krašto pasitraukus daugeliui senųjų parapijiečių, evangelikų liuteronų bendruomenė beveik išnyko, o bažnyčia buvo uždaryta.
Parapijos klebonas Jonas Liorančas pasakoja, kad kurį laiką bažnyčia buvo naudojama kaip sandėlis, jos vidus buvo nuniokotas, o šventoriaus aplinka smarkiai pakitusi.
Jonas Liorančas: „Pats Juodkrantės miestelis – tai buvo Rytų Prūsija, na, nuo Rytų Prūsijos laikų tai buvo trečiasis kurortas. 44-ųjų metų, kada sovietų kariuomenė žengė į į Rytų Prūsiją, į Lietuvą taip pat, Juodkrantės bažnyčioje ant sienos kabo sąrašas šeimų, šeimos, kurios gyveno Juodkrantėje iki 1944 metų. Šiandieną Juodkrantėje nė vienas iš tų šeimų palikuonių negyvena. Didžioji dalis žmonių iš Mažosios Lietuvos, iš Klaipėdos krašto mėgino trauktis su fronto linija, tiems, kuriems nepasisekė pasitraukti su fronto linija, jie pasitraukė vėliau, tarp 58-ųjų ir 60-ųjų metų.
Po karo Juodkrantės evangelikų liuteronų bažnyčios buvo padarytas sandėlis, kuriame buvo laikomos statybinės medžiagos, o nuo 1975 metų Juodkrantės evangelikų liuteronų bažnyčioje buvo įrengtas miniatiūrų muziejus.“
Sąjūdžiui prikėlus Lietuvą, bažnyčia buvo atiduota katalikams. Tačiau vos po poros metų grąžinta liuteronams. Pažymint bažnyčios sukaktį – 110 metų – buvo atnaujintas bažnyčios interjeras.
Jonas Liorančas: „Kada Lietuva atgavo nepriklausomybę, tikintiesiems buvo grąžinti bažnytiniai pastatai. Na, ir čia įvyko tam tikras, na, toksai įdomus faktas, kadangi, va, tikriausiai nuo 91-ųjų metų Pranciškonų ordinas labai stipriai stengiasi daryti misijas Kuršių nerijoje, kur per visą sovietmetį abidvi liuteronų bažnyčios buvo uždarytos. Vienoje, kaip jau minėjau, Juodkrantėje, buvo įrengtas miniatiūrų muziejus, o Nidos evangelikų liuteronų bažnyčioje buvo įrengta koncertų salė ir muziejus. Sakykime, o Romos katalikų bažnyčios čia niekuomet nebuvo iki va 2003 metų, kada Nidoje katalikų parapija su valstybės rėmimu pasistatė bendruomenės namus ir bažnyčią.“
Vienas iš išskirtinių Juodkrantės bažnyčios bruožų – ja naudojasi dvi krikščioniškos bendruomenės. Evangelikai liuteronai ir katalikai čia meldžiasi skirtingu laiku, tačiau tuose pačiuose maldos namuose. Tai retas ir gražus bendrystės pavyzdys Lietuvos religiniame gyvenime.
Jonas Liorančas: „Pirmiausia bažnyčia buvo grąžinta Pranciškonams, ir tiktai vėliau, Telšių vyskupo ir Lietuvos evangelikų liuteronų bažnyčios vyskupo susitarimu, ta bažnyčia buvo grąžinta liuteronų bažnyčiai, Juodkrantės liuteronų parapijai. Ir nuo to laiko iki pat dabar šitoje bažnyčioje mes meldžiamės, tiesa, skirtingu laiku, bet mums vietos užtenka tiek Romos katalikams, tiek tiek liuteronams, ir tiek tiek laiko, tiek tiek supratimo prasme mes kuo puikiausiai šitoje bažnyčioje išsitenkam. Čia užtenka vietos ne tiktai tikintiesiems, bet ir įvairiausiems renginiams, koncertams, kultūriniams dalykams, kurie atranda atranda vietą ir laiką, kad kad šitie namai būtų gyvi ir teiktų džiaugsmą.“
Netrukus pasakojimą tęsime.
Atgimstanti istorija
Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas.
Įžengus į Juodkrantės evangelikų liuteronų bažnyčią, iš karto pajunti santūrią liuteronišą erdvės dvasią. Čia nėra perteklinės puošybos, o kiekviena detalė turi savo prasmę. Ypatingą vietą užima vargonai – vienas svarbiausių liuteronų liturgijos instrumentų. Juodkrantės parapijos klebonas Jonas Liorančas pasakoja, kad jie į Juodkrantę atkeliavo kaip dovana, o jų skambesys iki šiol užpildo bažnyčios erdvę.
Jonas Liorančas: „Kalbant apie bažnyčios interjerą, originalių dalykų liko tiktai balkonai. Vargonai – tai yra dovana vienos Šveicarų parapijos, kurie savo senus vargonus, kurie buvo veikiantys, buvo nutarę pakeisti naujais, tai jie padovanojo Juodkrantės parapijai veikiančius vargonus. Tiktai teko išmontuoti ir permontuoti Juodkrantėje. Tai yra naujas dalykas: tiek sakykla, tiek suolai, tiek altorius – tai jau yra... Tiek altorinės dalies vitražai – jie yra nauji.“
Bažnyčios sienas puošia Kryžiaus kelio stočių paveikslai. Tai Kristaus kančios kelio vaizdai, kviečiantys tikinčiuosius sustoti, apmąstyti ir susitelkti maldai. Jie yra svarbi šios sakralinės erdvės dalis.
Jonas Liorančas: „Vienintelis tikriausiai išskirtinis dalykas – tai yra paveikslai, tai yra Kryžiaus stotys. Būtent šita paveikslų serija yra iš... jie yra iš 1883 metų. Ir pagal inskripciją paskutiniame paveiksle, ant Kristaus kapo pado yra užrašytos pavardės tų, kurie fundavo šitą paveikslų seriją, ir kadangi įrašas yra padarytas lenkiškai, tai įsivaizduok, šitie paveikslai nepriklauso nei, vadinasi, šiai bažnyčiai, nei šiam nei šiam kraštui. Bet, nepaisant to, paveikslai yra įdomūs, ir tiems, kas domisi tapyba, tikriausiai verta pažiūrėti, kaip tapęs autorius mėgina Kristaus figūrą ištraukti į pirmą planą, ir kaip jam tai pavyksta. Tai vien dėl to verta užmesti akį į tai, kas yra, va, tikrai sena, ir ir mano akiai vertinga. O daugiau, tai interjeras, deja, jis jau yra naujas, ir... Kaip čia pasakius, naujas? Naujas mano akimis. Jaunimui, kurie gimė po 2000-ųjų, tai gal jau ir bus senas. Jeigu priklauso priklauso nuo nuo amžiaus, nuo žmogaus amžiaus ir nuo požiūrio į tai, kas yra sena ar išskirtinio.“
Kviečiame užsukti į Juodkrantę, aplankyti šią išskirtinę bažnyčią ir patiems pajusti jos ramybę bei istorijos alsavimą – čia, Kuršių nerijos širdyje, kur laikas tarsi sustoja.
Laidą rengė Jūratė Žavoronkova.
P.S. Pašnekovų kalba neredaguota.
Autorius: Jūratė Žavoronkova
Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama
