Spektaklis „Geltoni tapetai“ tapo dviejų režisierių debiutu

Mokslo metams einant į pabaigą neformalaus švietimo mokytojos Ilonos Viltrakienės vadovaujamai Vilkaviškio vaikų ir jaunimo centro (VVJC) vaidybinių improvizacijų būrelio jaunuoliai parodė spektaklį „Geltoni tapetai“. Šįkart pedagogei teko pasėdėti žiūrovo kėdėje, nes spektaklio režisūros ėmėsi jos ugdytinės.

Tapo pavyzdžiu
Meda Geibaitytė ir Goda Mališkaitė, dvi abiturientės, ryžosi neeilinei patirčiai – režisuoti spektaklį. Meda sakė, kad ji ir Goda dramos būrelyje jaučiasi labai gerai, todėl dar pernai sugalvojo nuveikti kažką įsimintino. Paskatintos I. Viltrakienės, merginos nusprendė statyti spektaklį, tačiau vadovė iškėlė sąlygą – vaidmenų turi užtekti visiems norintiems vaidinti.

Pradėjusios svarstyti, kokio spektaklio norėtų, merginos nutarė akcentuoti tragizmo ir feminizmo temas. Įkvėpimo ieškojo graikų tragedijose. Galiausiai visai netyčia jos aptiko anglų rašytojos Šarlotės Perkins Gilman daugiau nei prieš šimtą metų išleistą apsakymą „Geltoni tapetai“. Jame pasakojama apie pogimdyminės depresijos kamuojamą moterį.

„Šis kūrinys mums tapo iššūkiu. Jame nebuvo konkrečių siužeto įvykių ar ilgų dialogų, atrodo, kad tekstas parašytas vienu prisėdimu. Scenarijų kūrėme pačios, todėl tiems, kas norėjo mokytis daugiau teksto, jo parašėme daugiau, o kas norėjo linksmesnę dalį pavaidinti, tokią ir gavo. Turėjome laisvę pačios įsivaizduoti veikėjų charakterius“, – kalbėjo Meda ir Goda.

Prie teksto vertimo, analizės ir scenarijaus merginos dirbo penkis mėnesius, dar tiek pat užtruko vaidmenų atlikėjų parinkimas, meninės visumos kūrimas. Nors abi šį spektaklį vadina eksperimentu, panašu, kad jaunosioms režisierėms pavyko geriau, nei pačios tikėjosi.

„Dabar mažesniesiems sakau: „Matot, koks pavyzdys? Ruoškitės, bandykit“, – būrelį lankančius jaunesnius ugdytinius ragina neformaliojo švietimo mokytoja I. Viltrakienė, VVJC vadovaujanti trims skirtingo amžiaus vaikų ir jaunimo grupėms.

Per spektaklį „Geltoni tapetai“ scenoje pasirodė 22 jaunieji aktoriai. Pagrindinius vaidmenis atliko Marta Ševčenkaitė, suvaidinusi Šarlotę, ir Edvinas Mačys, sukūręs jos vyro Džono personažą.

Kitus veikėjus įkūnijo Emilė Korbutaitė, Gustė Ramanauskaitė, Milda Ramanauskaitė, Augustas Grumblys, Aurimas Kubilius, Miglė Kolčinaitė ir Gabrielė Kalavinskaitė.

Scenoje pasirodė net patys jauniausi būrelio nariai, kuriuos paruošė mokytoja
I. Viltrakienė.

Spektaklio muzika pasirūpino Martyna Milišauskaitė, o prie dekoracijų kūrimo prisidėjo VVJC dailės būrelio vadovė Audronė Gurinskienė.

Be jaudulio nebus ir virpesio
Beveik metus trukęs kūrybinis procesas kėlė nemažai iššūkių tiek režisierėms, tiek vaidmenų kūrėjams. M. Geibaitytė atskleidė, kad bene sunkiausia buvo padaryti du dalykus: dirbant kartu nepakenkti jos ir Godos draugystei bei sugalvoti, kaip scenoje perteikti mintis, jausmus, idėjas. G. Mališkaitė sakė, kad jai sudėtingiausia buvo išaiškinti, ko nori iš vaidintojų.

„Darbas su aktoriais buvo labai kruopštus, reikėjo nuolat galvoti, kaip mūsų žodžiai bus interpretuoti scenoje. Kartais atrodė, kad jų vaidyba priklausė net nuo mūsų balso intonacijos“, – pasakojo Goda.
Galutinį rezultatą lemia įvairios smulkmenos, todėl iki paskutinės dienos spektaklis kito. I. Viltrakienė sakė, kad sprendimus jaunuoliai priėmė patys, todėl ji nedalijo patarimų, kai neprašė.

„Jeigu ateidavau ko nors pasiimti, viena akis vis tiek matė, ką jie veikia. Kai dailininkas nupiešia paveikslą, jis žino, kad tas paveikslas nepasikeis ir kitą rytą, o su spektakliu kitaip. Gali pastatyti nuostabiai, pasiruošti – ir kitą dieną kažkas nutinka. Džiaugiuosi, kad jiems pavyko, – kalbėjo
I. Viltrakienė, tačiau neslėpė jautusi jaudulį. – Be jaudulio neatsirastų ir virpesio ore.“

Pasidalijo įspūdžiais
Po spektaklio visi atlikėjai ir vadovė susėdo pasikalbėti. Jaunuoliai neslėpė emocijų, mielai dalijosi įspūdžiais. Tarnaitės vaidmenį atlikusi G. Kalavinskaitė sakė, kad repeticijos buvo labai įdomios – kartais sunkesnės, o kartais labai linksmos. Smagiausia merginai buvo vaidinti kartu su draugais.

E. Korbutaitę, kuri vaidybinių improvizacijų būrelį lanko nuo antros klasės, apėmė dvejopi jausmai. Mergina pasakojo, kad sukurto herojės Šarlotės vidinio balso vienu metu ir nekentė, ir jį mylėjo. Emilė taip jautėsi, nes buvo nelengva susitapatinti su nuolat kintančiomis personažo emocine ir fizine būsenomis. „Repeticijos buvo visokios. Režisierės – mano draugės, bet į jas taip žiūrėti negali, nes reikėjo atskirti draugystę ir profesionalumą“, – akcentavo E. Korbutaitė.

Šarlotės mamą vaidinusi M. Kolčinaitė džiaugėsi galėjusi būti spektaklio dalimi. O pagrindinis aktorius E. Mačys jautėsi dėkingas, kad turėjo tokius šaunius scenos partnerius. Keletą žodžių jam skyrė ir I. Viltrakienė.

„Edvinas repeticijose buvo gerietis. Jam kaskart sakydavome: „Jei tas vyras būtų toks geras kaip tu, tai pagrindinė veikėja galėtų rašyti ir laimingai gyventų.“ Mes reikalavome, kad jo personažas būtų piktesnis. O Džonas kaip geras, taip geras. Tada nutarėme sukelti muštynes“, – vieną emocingiausių spektaklio scenų prisiminė I. Viltrakienė.

Praeivio vaidmenį atlikęs A. Kubilius prisipažino nebuvęs pats pažangiausias repeticijų lankytojas. „Supratau, kad šie metai būrelyje paskutiniai, todėl susiėmiau. Ir dar todėl, jog Goda pagrasino, kad mane pakeis kitu“, – juokėsi Aurimas.

Šie metai būrelyje jau paskutiniai ir A. Grumbliui. Jis atliko Šarlotės brolio vaidmenį. Vaikinas sakė, kad sunkiausia buvo išmokti tekstą, tačiau vaidinti buvo labai smagu. Vaidinti taip pat patiko sesėms G. ir M. Ramanauskaitėms. Jos atliko keletą vaidmenų.

Jaunuolių vaidybai neliko abejingi ir spektaklio žiūrovai. „Jaučiausi taip, lyg stebėčiau profesionalių aktorių darbą. Mane labai sužavėjo jūsų nuoširdumas, stipri vaidyba“, – apie „Geltonus tapetus“ atsiliepė viena žiūrovė.

Eis aktorės keliu
Pasiteiravus jaunuolių, ar kuris planuoja ateitį sieti su aktoryste, pakilo tik viena ranka. Šį kelią galvoja rinktis pagrindinės spektaklio herojės vaidmenį atlikusi Marta Ševčenkaitė.

„Širdis džiaugiasi, kad mes tai padarėme. Meda ir Goda sukūrė tokį spektaklį, kuris mane išlaisvino. Net jei šis vaidmuo man būtų paskutinis, aš būčiau laiminga tai sukūrusi. Jį visada nešiosiuosi širdyje“, – draugams kalbėjo M. Ševčenkaitė.

Mergina pasakojo, kad ją veikia scenos aura, magiškos galios, kurios leidžia įsikūnyti nors ir į šimtą veikėjų: „Gyvenu vieną gyvenimą, tačiau vaidindama galiu išgyventi jų daug. Man tai yra dovana.“

M. Ševčenkaitės pasirodymą stebėjo jos mama Jolanta ir tėtis Virginijus. Nors Marta būrelį lanko nuo antros klasės ir tėvai pasirodymuose lankosi dažnai, šis spektaklis artimuosius paliko be žado. „Ji su kiekvienu vaidmeniu vis augo ir augo, o šiandien man ištryško ašaros. Šaunuolė“, – kalbėjo J. Ševčenkienė.

Martos tėtis jautė dukros pastangas kuriant personažą, todėl akcentavo, kad aktoriaus kelias nėra lengvas. „Iš šono žiūrint buvo puiku, bet jai pačiai viduje emociškai turėjo būti sunku. Aktorystė yra Martos pasirinkimas, ji kuria savo gyvenimą, o mes palaikysime“, – jautriai kalbėjo V. Ševčenka.

Išgirdus Martos ateities planus ir pamačius, kaip ji vaidina, užplūsta jausmas, kad apie šią talentingą merginą mes dar išgirsime.

Autorius: Simona Simanavičienė

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama