„Broliai moliai“ – vieta, kur žmonės kuria ne tik daiktus, bet ir ryšius

Prieš penkerius metus Šakiuose keramikos studiją „Broliai moliai“ atidariusi Ugnė Runienė su džiaugsmu stebi, kaip patalpos kasdien prisipildo lankytojų, trokštančių pažinti molį. Čia nuolat skamba juokas ir gyvos diskusijos, o svarbiausia – kiekvienas atvykęs žmogus turi galimybę patirti kūrybos džiaugsmą.

Molį pamilo ne iš karto

Ugnė pasakojo, kad po sūnaus Vinco gimimo natūraliai atsirado poreikis realizuoti save ne tik motinystėje, tad pradėjo lankyti savaitinius keramikos užsiėmimus Šakiuose. Ši veikla taip įtraukė, kad kiekvieno trečiadienio vakaras jai tapo didžiausia švente. Tiesa, keramika Ugnės gyvenime nebuvo nauja sritis – šakietė ją buvo išbandžiusi menų mokykloje, tačiau anuomet tai nepaliko didelio įspūdžio.

Moteris greitai suprato, kad lipdyti norisi kur kas dažniau negu tik kartą per savaitę. Tad ji paprašė studijos savininkės leisti išsinuomoti patalpas, kad galėtų daugiau dirbti su moliu ir tobulinti įgūdžius.

Kadangi Ugnės mama Šakiuose turi gėlių saloną, moterims iš karto gimė verslo idėja – gaminti ir pardavinėti molinius gėlių vazonus.

Tačiau realybėje viskas klostėsi visai kitaip. Pirmieji naujokės sukurti vazonai tiesiog suskilo…

U. Runienė suvokė, kad reikia profesionalų pagalbos bei žinių. Ji pradėjo reguliariai važinėti į Kauną pas ilgametes keramikos meistres, kurios mielai pasidalino patirtimi su pradedančiąja. Be to, šakietė lankė atvirąsias pamokas Vilniaus dailės akademijoje, kur buvo dėstomi technologijų ir dekoravimo pagrindai.

Aplink vien tik broliai

Įgijusi daugiau žinių Ugnė toliau dirbo su moliu. Užsakymų ji turėjo pakankamai, tačiau veiklą sustabdė karantinas. Lankytis nuomojamoje studijoje jaunoji meistrė negalėjo, nes buvo varžomas bendravimas. Tuomet šakietė pradėjo dirbti namuose. Pamažu molis pradėjo užkariauti visus kampučius, ir moters sutuoktiniui Vytautui kilo idėja apie keramikos studiją.

Apleistas ūkinis pastatas greitai virto jaukia studija. Prie to prisidėjo visa U. Runienės šeima. Vyras su broliu įrengė patalpas, tėvukas pagamino stalus, uošvis išvedžiojo elektros laidus, o kai apie planuojamą veiklą pasigyrė Šakių turizmo ir verslo informacijos centro direktorei, Ugnė sulaukė pasiūlymo rašyti projektą ir gavus finansavimą už Europos Sąjungos lėšas įsigyti keramikos degimo krosnį.

„Kai pradėjau dirbti naujoje studijoje, sena meilė keramikai, tiksliau – žiedimui, grįžo ir broliui Gabrieliui. Tada juokavome, kad reikia dirbti kartu, o studiją pavadinti „Broliai Moliai“. Juokas juokais, bet kai atėjo metas galvoti pavadinimą, daugiau niekas ir neprilipo. Be to, mano gyvenime ir tų brolių netrūksta: aš turiu du brolius, mano brolis turi du sūnus dvynukus, mano vyras taip pat turi brolį dvynį, sūnus Vincas kol kas vienas, bet gal ir jis kažkada turės brolį?“ – „vardynų“ istorija dalijosi U. Runienė.

Patys „įsiprašė“

Naujoje studijoje Ugnė triūsė viena, gamino dirbinius pagal užsakymus. Vieną dieną ji sulaukė moterų grupės prašymo surengti edukaciją. Nuo to karto žinia apie keramikės veiklą pradėjo sklisti iš lūpų į lūpas. Vis daugiau žmonių susidomėjo galimybe išbandyti lipdymą.

„Anksčiau vienas grupinis užsiėmimas man buvo didžiulis įvykis, o dabar laisvų savaitgalių praktiškai nėra“, – pasakojo keramikė.

Pastaraisiais metais „Broliai moliai“ tapo ne tik kūrybos centru, bet ir populiaria švenčių vieta. Žmonės atvažiuoja švęsti gimtadienių, mergvakarių, darbo vakarėlių ar tiesiog su šeima ir draugais smagiai praleisti laiką. Be to, studijoje vyksta reguliarūs lipdymo užsiėmimai. Ugnė pasakojo, kad didžioji dalis jos klientų – iš Vilkaviškio, kiti atvyksta iš Marijampolės, Šakių, Kauno, Jurbarko ir Raseinių.

„Nors vyrai retesni svečiai studijoje, bet kaip gerai jie lipdo! Kartais dirba geriau nei moterys. Vyrai jaučia molį, moka techniškai jį valdyti, o moterys į šią veiklą žiūri labiau kūrybiškai. Vienas svečias per pusantros valandos užsiėmimą gali pagaminti puodelį, o kitas – kelis dubenėlius. Viskas priklauso nuo paties žmogaus“, – palyginimais dalijosi U. Runienė.

Baltą molį dažo glazūra

Meistrė pasakojo, kad kiekvienas atvykęs žmogus gauna molio ir pats pasirenka, ką lipdys. Moterys dažniausiai lipdo puodelius, dubenėlius, lėkšteles, žvakides, o vyrai – didesnius ar mažesnius bokalus.

Nemaža dalis žmonių ateina su dideliais lūkesčiais ir tikisi, kad iš pirmo karto jiems pavyks nulipdyti dailius gaminius. Realybė yra kitokia: kad tai pavyktų, reikia nuolatinės praktikos. Keramikė klientams rekomenduoja pradėti nuo lengvesnių darbų. Aišku, pati rūpinasi prieiti prie kiekvieno, paaiškina klaidas, tačiau rankų prie gaminio stengiasi nekišti.

Nulipdytiems molinukams svarbu leisti gerai išdžiūti. Tam reikia 5–7 dienų. Vėliau jie dedami į krosnį ir aukštoje temperatūroje degami visą parą. Paskui krosnis turi savaime atvėsti. Šis procesas irgi užtrunka 24 valandas. Tada gaminiai glazūruojami. Glazūra reikalinga ne tik dėl estetikos, bet ir užsandarinti gaminį. Ji saugo dirbinius nuo drėgmės. Ugnė naudoja tik sąlyčiui su maistu tinkamas glazūras, kurios yra visiškai saugios, be kenksmingų cheminių medžiagų. „Pas mane net iš vazonų galima valgyti sriubą“, – juokėsi pašnekovė.

Keramikės klientai tikrai turi iš ko pasirinkti – studijoje yra beveik 60 skirtingų atspalvių glazūrų. Kadangi žmonės dirba su baltu moliu, Ugnė siūlo jo nedengti ryškiais dažais, naudoti skaidrią glazūrą. Tada išryškėja natūrali molio spalva ir tekstūra.

Netrukus keramikė klientams pasiūlys naujovę – juodą, žydrą ir žalią molį. Su lietuvišku ruduoju moliu Ugnė nedirba, nes, kaip pati sako, jis labai teplus ir nėra toks minkštas kaip baltasis molis.

Nors gali pasirodyti, kad lipdinius sudėti į krosnį – juokų darbas, tai yra labai atsakingas procesas. Neišdegę gaminiai būna itin trapūs ir gali lengvai skilti, o dekoratyviniai elementai – tiesiog nukristi. Kai glazūruoti darbai dedami į krosnį, svarbu, kad liktų tarpeliai. Jei to nepadarysi, gaminiai gali „pabučiuoti“ vienas kitą ir sulipti.

Norėtų siekti rekordo

Pasak meistrės, studijoje yra daug nematomo darbo. Nemažai laiko ji praleidžia kurdama turinį socialiniuose tinkluose – kelia savo darbų nuotraukas, ruošia filmukus arba susirašinėja su klientais.

Nors Ugnės dienotvarkė gana sustyguota, ji stengiasi kuo dažniau prisėsti prie molio, nes gauna nemažai individualių užsakymų. Pavyzdžiui, vestuvėms prašoma šeimos židinių, krikštynoms – puodelių arba angeliukų. Nemažai šakietės gaminių iškeliauja į užsienį.

Rudens pradžioje Ugnė sukvietė žmones lipdyti į miesto centre esančio vandens telkinio pakrantę. Į renginį susirinko gausus būrys susidomėjusiųjų. Pati iniciatorė negalėjo patikėti, kad prie 30 metrų stalo tuščių vietų neliko.

Dabar U. Runienė nedrąsiai užsimena apie dar vieną sumanymą – keramikė svajoja siekti rekordo ir užfiksuoti, kiek žmonių vienu metu dirbo su moliu.

Autorius: Toma Birštonė

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama