„Lan­ku­pa“ du de­šimt­me­čius puo­se­lė­ja mei­lę folk­lo­rui ir sa­vam kraš­tui

Šie me­tai ra­jo­no me­no mė­gė­jų ko­lek­ty­vams itin tur­tin­gi ju­bi­lie­jų – šeš­ta­die­nį su­kak­tį mi­nės Vil­ka­viš­kio kul­tū­ros cent­ro folk­lo­ro an­samb­lis „Lan­ku­pa“. Ko­lek­ty­vas ju­bi­lie­jų pa­si­tin­ka su dai­no­mis, šo­kiais ir mei­le liau­dies tra­di­ci­joms, ku­rios juos vie­ni­ja jau du de­šimt­me­čius.

Ko­lek­ty­vo bran­duo­lys iš­li­kęs

Vil­ka­viš­kio kul­tū­ros cent­ro folk­lo­ro an­samb­lis „Lan­ku­pa“ šian­dien sun­kiai įsi­vaiz­duo­ja­mas be skam­bių dai­nų, šo­kių ir gau­saus bū­rio bend­ra­min­čių – ko­lek­ty­ve yra dau­giau nei dvi de­šim­tys liau­dies mu­zi­kos puo­se­lė­to­jų. Ne­ma­ža da­lis jų – va­do­vė Dai­va Amb­ra­sai­tė, Dan­gi­ru­tė Ma­tu­lio­nie­nė, Ma­ri­ja Oku­nie­nė, Kęs­tu­tis Kul­vins­kas, Lai­mu­tė Mu­raš­kie­nė, Bi­ru­tė Mi­liaus­kie­nė, Liud­mi­la ir Si­gi­tas Va­liu­ke­vi­čiai bei Al­du­tė ir Vy­tas Bul­vi­čiai – an­samb­ly­je dai­nuo­ja ir mu­zi­kuo­ja nuo pat pir­mų­jų re­pe­ti­ci­jų.

Kaip pa­sa­ko­jo va­do­vė D. Amb­ra­sai­tė, folk­lo­ro mu­zi­ka, et­nog­ra­fi­ja ir liau­dies dai­nos ją ly­dė­jo nuo pat jau­nys­tės ir vi­sa­da bu­vo ar­ti­mos šir­džiai. Ku­rį lai­ką ji va­do­va­vo Vil­ka­viš­kio kul­tū­ros cent­ro folk­lo­ro an­samb­liui „Sū­du­viai“, ta­čiau dėl tam tik­rų ap­lin­ky­bių pa­si­trau­kė ir ne­tru­kus ėmė bur­ti nau­ją ko­lek­ty­vą.

Ko­lek­ty­vas pa­ma­žu plė­tė­si – prie vie­nų na­rių ne­tru­kus pri­si­jung­da­vo jų bi­čiu­liai ar pa­žįs­ta­mi. Il­gai­niui ko­lek­ty­vas stip­rė­jo, au­go ir pra­dė­jo reng­ti pir­mą­sias mu­zi­ki­nes pro­gra­mas.

Lan­ku­pie­čiai iki šiol su šyp­se­na pri­si­me­na sa­vo „krikš­ty­nas“. Tuo­met dar pa­va­di­ni­mo ne­tu­rė­ję ko­lek­ty­vo na­riai su­sior­ga­ni­za­vo iš­vy­ką prie Lan­ku­pos upės ir, vil­kė­da­mi tau­ti­niais dra­bu­žiais, bri­do per ją. Tad ki­to­kio pa­va­di­ni­mo an­samb­lis nė ne­ga­lė­jo tu­rė­ti – tik „Lan­ku­pa“.

Ve­di­ni mei­lės liau­dies mu­zi­kai

Ne vie­nam lan­ku­pie­čiui mu­zi­ka bu­vo ar­ti­ma dar ge­ro­kai prieš pri­si­jun­giant prie ko­lek­ty­vo – vie­ni mo­kyk­los lai­kais dai­na­vo cho­ruo­se ar an­samb­liuo­se, ki­ti yra bai­gę mu­zi­kos mo­kyk­lą, o dar ki­tus į an­samb­lį at­ve­dė mei­lė šo­kiui. Kaip pa­sa­ko­jo „Lan­ku­pos“ na­riai, mei­lė liau­dies dai­noms ir sa­vo kraš­to tra­di­ci­joms dau­ge­liui bu­vo per­duo­ta šei­mo­je – nuo ma­žens gir­dė­tos tė­vų ar se­ne­lių dai­nos vė­liau na­tū­ra­liai at­ve­dė ir į folk­lo­ro an­samb­lį.

De­vin­tus me­tus ko­lek­ty­ve dai­nuo­jan­ti Ri­ma Ki­jaus­kie­nė pa­sa­ko­jo nuo vai­kys­tės nuo­lat gir­dė­da­vu­si ma­mą dai­nuo­jant, iš jos atėjo ir mei­lė liau­dies mu­zi­kai. Dau­ge­lį ma­mos dai­nuo­tų dai­nų mo­te­ris pui­kiai me­na iki šiol.

Pa­na­šius jaus­mus puo­se­lė­ja ir Li­na Re­ka­šie­nė. Trem­ti­nių šei­mo­je au­gu­si mo­te­ris pa­sa­ko­jo, kad na­muo­se nuo ma­žens bu­vo die­gia­ma mei­lė lie­tu­vy­bei ir sa­vam kraš­tui, to­dėl liau­dies dai­nos, šo­kiai bei mu­zi­ka ją tie­siog trauk­te trau­kė.

Mu­zi­kan­tų vaid­muo ko­lek­ty­ve pa­ti­kė­tas vy­rams – ar­mo­ni­ka gro­ja Li­nas Pen­kai­tis, o smui­ku jau de­šimt­me­tį grie­žia To­mas Mak­lu­še­vi­čius. Tie­sa, vie­na an­samb­lio na­rių Il­ma Ra­gic­kai­tė taip pat yra mo­kiu­sis gro­ti smui­ku, ta­čiau ko­lek­ty­ve šio vaid­mens im­tis ne­si­ryž­ta.

Ak­ty­viai kon­cer­tuo­ja

„Lan­ku­pa“ iš­si­ski­ria tuo, kad jų re­per­tua­rą su­da­ro tik Su­val­ki­jos kraš­to dai­nos. Tie­sa, su šo­kiais si­tua­ci­ja kiek ki­to­kia – iki šių die­nų nė­ra iš­li­kę daug au­ten­tiš­kų su­val­kie­tiš­kų šo­kių, to­dėl ko­lek­ty­vas į pro­gra­mas įtrau­kia ir ki­tų Lie­tu­vos re­gio­nų šo­kius.

Per dau­ge­lį me­tų „Lan­ku­pa“ su­kau­pė dau­gy­bę dai­nų ir šo­kių. Prie to pri­si­dė­jo ir ko­lek­ty­vo va­do­vė D. Amb­ra­sai­tė, da­ly­va­vu­si tau­to­sa­kos rin­ki­mo eks­pe­di­ci­jo­se. Anot jos, di­džio­ji da­lis se­nų­jų dai­nų ir pa­sa­ko­ji­mų jau yra už­ra­šy­ti, to­dėl šian­dien naujos au­ten­tiš­kos me­džia­gos ras­ti pra­ktiš­kai neį­ma­no­ma.

Per du de­šimt­me­čius ko­lek­ty­vas pa­ren­gė ne vie­ną kon­cer­ti­nę pro­gra­mą. Vie­ną jų žiū­ro­vai iš­vys ir ju­bi­lie­ji­nia­me kon­cer­te. Nuo 2011-ųjų an­samb­lio ini­cia­ty­va kas­met bu­vo ren­gia­mi šo­kių va­ka­rai „Kaip mo­ku, taip šo­ku“, į ku­riuos rink­da­vo­si tiek vil­ka­viš­kie­čiai, tiek mies­to sve­čiai. Čia ne­trūk­da­vo nei tau­ti­nių šo­kių, nei ge­ros nuo­tai­kos, ta­čiau per CO­VID-19 pan­de­mi­ją ši gra­ži tra­di­ci­ja nu­trū­ko.

Praė­ję me­tai „Lan­ku­pai“ bu­vo ypač ak­ty­vūs – ko­lek­ty­vas su­ren­gė net 18 kon­cer­tų. Mė­gė­jų an­samb­liui tai iš­ties įspū­din­gas skai­čius. Dėl gau­sy­bės pa­si­ro­dy­mų ir ren­gi­nių ko­lek­ty­vas ne­spė­jo ju­bi­lie­ji­nio kon­cer­to su­reng­ti per­nai, to­dėl su­kak­tis mi­ni­ma šie­met.

„Lan­ku­pos“ na­riai sten­gia­si ne­pra­leis­ti nė vie­nos pro­gos kon­cer­tuo­ti – jie ak­ty­viai da­ly­vau­ja įvai­riuo­se ren­gi­niuo­se, yra ap­lan­kę dau­gy­bę Lie­tu­vos kam­pe­lių, pel­nę pri­zi­nių vie­tų kon­kur­suo­se. Ko­lek­ty­vas di­džiuo­ja­si ir tuo, kad nuo 2006 me­tų yra įvei­kęs vi­sas at­ran­kas bei da­ly­va­vęs vi­so­se Pa­sau­lio lie­tu­vių dai­nų šven­tė­se.

„Kai sto­vi­me tarp tūks­tan­čių žmo­nių, su­pran­ta­me kad tai, ką da­ro­me, yra ver­ti­na­ma“, – sa­kė R. Ki­jaus­kie­nė.

Nuo Tri­jų Ka­ra­lių ei­se­nos iki „po­nų va­lan­dų“

Nors „Lan­ku­pos“ re­per­tua­re vy­rau­ja folk­lo­ri­nė mu­zi­ka, ko­lek­ty­vas tu­ri ir ki­tą, kiek ne­ti­kė­tą sa­vo vei­dą. An­samb­lio na­riai yra pa­si­siu­vę XIX am­žiaus vi­du­rį me­nan­čius po­niš­kus dra­bu­žius – mo­te­rys puo­šia­si pūs­to­mis su­kne­lė­mis, o vy­rai – ele­gan­tiš­kais fra­kais. To­kia ap­ran­ga nea­be­jo­ti­nai trau­kia žiū­ro­vų akį.

Praė­ju­sio am­žiaus ma­dą at­spin­din­tys rū­bai pa­rei­ka­la­vo ne­ma­žai lė­šų ir kruopš­taus pa­si­ruo­ši­mo – prieš juos siu­vant bu­vo do­mi­ma­si to laik­me­čio drabužiais, ieš­ko­ma au­ten­tiš­kų au­di­nių bei de­ta­lių. Ta­čiau šiais iš­skir­ti­niais kos­tiu­mais „Lan­ku­pa“ pa­si­puo­šia ga­na re­tai – su jais ko­lek­ty­vas pa­si­ro­dė vos ke­liuo­se ren­gi­niuo­se.

„Gal va­sa­ro­mis Pae­že­rių dva­ro par­ke bū­tų ga­li­ma reng­ti sa­vo­tiš­kas „po­nų va­lan­das“ – su se­no­vi­niais šo­kiais, žai­di­mais ir gy­va mu­zi­ka. Ma­nau, lan­ky­to­jams tai bū­tų įdo­mu“, – svars­tė ko­lek­ty­vo va­do­vė Dai­va Amb­ra­sai­tė.

O šią žie­mą lan­ku­pie­čiai, per­si­ren­gę Tri­mis Ka­ra­liais ir ly­di­mi pa­ly­dos, vaikš­čio­jo po mies­tą pri­min­da­mi se­ną­ją krikš­čio­niš­ką tra­di­ci­ją. Ko­lek­ty­vas vi­lia­si, kad ši gra­ži ini­cia­ty­va bus tę­sia­ma ir į mies­to gat­ves su­grįš dar ne vie­ne­rius me­tus.

Ko­lek­ty­vą jun­gia ne tik folk­lo­ras

Į re­pe­ti­ci­jas „Lan­ku­pos“ na­rius trau­kia ne vien mei­lė mu­zi­kai, dai­noms ar šo­kiams – jie pa­siilgs­ta vie­ni ki­tų. Bend­rau­jant su ko­lek­ty­vu aki­vaiz­du, kad per dau­ge­lį me­tų čia už­si­mez­gė itin šil­ti ir tvir­ti ry­šiai.

Kiek­vie­nų me­tų pra­džio­je ko­lek­ty­vas su­si­bu­ria į ne­tra­di­ci­nę re­pe­ti­ci­ją, ku­rios vi­si lau­kia su ne­kant­ru­mu. Jos me­tu skel­bia­mos links­mo­sios no­mi­na­ci­jos, o jo­mis kas­met pa­si­rū­pi­na ko­lek­ty­vo na­rė L. Re­ke­vi­čie­nė. Ji vi­sus me­tus fik­suo­ja sma­gias ko­le­gų gy­ve­ni­mo aki­mir­kas, ne­ti­kė­tus nu­ti­ki­mus, juo­kin­gas fra­zes ar links­mus ku­rio­zus, ku­riuos vė­liau pri­me­na hu­mo­ro for­ma.

Dar vie­na ko­lek­ty­vo na­rė – Ma­ri­ja Oku­nie­nė – va­di­na­ma tik­ra „Lan­ku­pos“ met­raš­ti­nin­ke. Ji se­ka lan­ko­mu­mą, o me­tų pa­bai­go­je pa­skel­bia pa­čius pa­rei­gin­giau­sius ko­lek­ty­vo žmo­nes.

Lan­ku­pie­čiai kar­tu šven­čia šven­tes, džiau­gia­si bend­rys­te ir pri­si­pa­žįs­ta, kad svar­biau­sia jiems – ga­li­my­bė bū­ti drau­ge: dai­nuo­ti, šok­ti, mu­zi­kuo­ti ir tie­siog da­lin­tis lai­ku vie­ni su ki­tais. To­dėl, kaip sa­kė ko­lek­ty­vo va­do­vė D. Amb­ra­sai­tė, šian­dien la­biau­siai no­ri­si tik vie­no – svei­ka­tos, kad dar il­gai vi­si ga­lė­tų su­si­tik­ti re­pe­ti­ci­jo­se ir kon­cer­tuo­se.

Ju­bi­lie­ji­nį folk­lo­ro an­samb­lio „Lan­ku­pa“ kon­cer­tą ko­lek­ty­vas kvie­čia su­tik­ti drau­ge – gegužės 30 d., šeš­ta­die­nį, 15 val., Vil­ka­viš­kio kul­tū­ros cent­re. Čia lau­kia­mi vi­si, ku­riems ar­ti­ma folk­lo­ro mu­zi­ka, dai­nos ir šo­kiai, o ypač lau­kia­mi bu­vę an­samb­lio na­riai bei bi­čiu­liai.

Autorius: Toma Birštonė

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama