Pavasario atgimimas ir Mildos šventė: gyva tradicija Kelmės bibliotekoje „Visiems su Meile, iš Meilės, dėl Meilės“

Kai už lango sužydi gegužis, verta prisiminti, kad lietuviai turi savąją meilės istoriją. Ji – kur kas gilesnė, paslaptingesnė ir, svarbiausia, žydinti. Gegužės 13-oji baltų kultūroje siejama su deive Milda. Šiandien, kai daugelis mūsų tradicijų virsta masinio vartojimo preke, Mildos šventė tampa giedra atsvara komercinei kultūrai. Ji kviečia sulėtinti tempą ir burtis ne į rėksmingas minias, o į jaukius bendraminčių ratus.

„Mano Meilė tvari“ – būtent toks poezijos, muzikos ir gyvos bendrystės pavakarys, skirtas deivės Mildos garbei, gegužės 13 d. subūrė gausų kūrėjų bei klausytojų būrį Kelmės rajono savivaldybės Žemaitės viešojoje bibliotekoje. Čia, pilnutėlėje salėje, susijungė jaunystės energija ir senolių išmintis. Šventės sumanytoja, pradininkė ir viena iš iniciatorių – poetė Aldona Orvidienė. Renginį profesionaliai bei jautriai moderavo Lietuvos nepriklausomųjų rašytojų sąjungos (LNRS) narė, poetė, klubo „Be rėmų“ vadovė Dalia Griškevičienė bei Lietuvos rašytojų sąjungos (LRS) narys, poetas, literatų klubo „Vieversys“ vadovas Viktoras Gulbinas.

Meilės deivė Milda: tarp istorijos ir legendos

Žvelgiant į istorinius šaltinius, deivė Milda – vėlyvas mūsų kultūros svečias. Pirmą kartą ją XIX a. pirmojoje pusėje aprašė istorikas romantikas Teodoras Narbutas, vaizdavęs Mildą, skriejančią dangumi balandžių traukiamu vežimu. Nors šiuolaikinis mokslas į Mildą žiūri įtariai ir laiko ją labiau literatūriniu XIX a. dariniu nei autentiška senovės dievybe, tai nesumenkina jos vertės. Kaip taikliai pastebi etnologai: „Legendos yra mūsų dvasinės kultūros paveldas, teikiantis tautai gyvybingumo.“

Vardas Milda kildinamas iš senojo veiksmažodžio „milti“ (mylėti, pamilti) arba suvalkietiško žodžio „mildingai“ (draugiškai, meiliai). Tad net jei Milda yra tik gražus mūsų protėvių vaizduotės ir romantizmo vaisius, ji puikiai įkūnija lietuvišką poreikį turėti savąjį meilės ir grožio simbolį, prilygstantį graikų Afroditei ar romėnų Venerai.

Įdomu tai, kad senovėje žmonės, kurie žolėmis, užkalbėjimais ar tiesiog išmintimi gydydavo nelaimingos meilės aukas bei padėdavo spręsti šeimos ginčus, buvo vadinami „mildaunininkais“. Dar prieš keletą dešimtmečių šį žodį naudojo senoliai – mildaunininkai bendruomenėje atlikdavo savotišką psichologų vaidmenį.

Senosios gegužinių tradicijos ir šiuolaikinis požiūris

Senovės lietuviams gegužės mėnuo buvo meilės ir gyvybės metas. Tai liudija gili gegužinių (vakaronių) tradicija, kai jaunimas iš beržo šakelių pindavo didžiulius vartus, šokdavo iki saulėtekio ir imituodavo paukščių – gervių, povų, gegučių – vestuvinius šokius. Dainose subtiliomis metaforomis („sutryptas rūtų darželis“, „nukrėsta raselė“) būdavo užsimenama apie prabundančią aistrą ir prarastą nekaltybę.

Šiuolaikinė Mildos šventė padeda suprasti, kad meilė senovės lietuviui buvo šventa ir be oficialių deivių: ji reiškėsi per rūpestį artimu, bendruomeniškumą ir gilų ryšį su žeme. Šiandien, individualizmo ir skaitmeninių technologijų amžiuje, meilės samprata stipriai pasikeitė, todėl tokie gyvi susitikimai suartina kartas ir leidžia geriau suprasti save.

Gyvoji bendrystė Kelmėje: dainos ir eilės

Kelmėje vykęs jau tradicinis poezijos pavakarys nutapė šviesų šios šventės paveikslą. Bendrystės šiluma dalijosi net 20 kūrėjų iš įvairių Lietuvos vietovių. Savo ir kitų eiles skaitė, mintimis apie kūrybą bei rašymo pradžią dalijosi literatai iš Šiaulių, Kuršėnų, Kražių, Šedbarų ir Kelmės.

Ypatingu vakaro akcentu tapo jaunoji karta. Visus susirinkusiuosius pasitiko jaunosios „berėmukės“ (Kelmės PRC klubo „Be rėmų“ narės), pavaišindamos saldainiais ir primindamos: „Meilė yra saldi“. Net dvi šio klubo jaunosios kūrėjos dalijosi savo kūryba – akivaizdu, kad auga talentinga pamaina.

Meilė džiaugsmą dalija pusiau

Vakaro metu skambėjusios eilės liudijo amžiną poreikį dalintis – tiek džiaugsmu, tiek kūryba. Ir kūrėjai tikrai dalijosi: eilėmis, dainomis, šypsenomis ir apkabinimais. Vakaro nuotaiką taikliai įvardijo viešnia iš Šiaulių Angela Bražaitė, šventės organizatoriams atsiuntusi šviesią žinutę: „Esame dėkingos bičiuliams iš Kelmės už kvietimą atvykti, draugišką sutikimą, bendrystę ir jaukų vakarą! ...darsyk dėkoju ir džiaugiuosi visų jūsų, kelmiškių, išmone, kūrybiškumu, inteligencija, elegancija ir gebėjimu sukurti jaukų, malonų vakarą visiems su Meile, iš Meilės, dėl Meilės.“

Šventės ateina ir praeina, o bendrystė lieka. Mildos šventė dar kartą įrodė, kad tai metas, kai susitinka veržli jaunystė ir gyvenimiška išmintis, kad kartu ištartų: „Mylime, vadinasi, gyvename.“ Dalyvių atsiliepimai tai tik patvirtina.

Jadvyga Ivoškytė-Gaupšienė: „Manau, kad Kelmės gyventojams pasisekė – tokių gražių ir turiningų švenčių ne visur būna. Ši šventė, gimusi iš meilės gyvenimui, meilės Kūrėjui ir visai gyvybei, yra ypatinga. Ji priverčia dalyvius labiau susimąstyti ir pajusti tą grožį. Ačiū šventės sumanytojams ir organizatoriams. Mūsų visų širdyse tegyvena tvari meilė.“

„Meilės deivei Mildai skirti skaitymai praėjo jaukiai, tarsi bendraminčių būry, nors bibliotekos salė buvo pilnutėlė... Tik visi kartu galime sukurti tokią aplinką, kurioje kiekvienas yra svarbus ir ypatingas“, – įvykusią meilės ir poezijos šventę reziumavo Dalia Griškevičienė.

Projektas „Nuo šaknų iki nūdienos vertybių“. Projektą iš dalies remia Medijų rėmimo fondas. Metinė paramos suma – 9000 Eur.

Autorius: Diana STUNGURIENĖ

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama