Sokotroje vilkaviškietis jautėsi lyg kitoje planetoje

„Tai – nedidelė sala, kurioje… per daug gražių vietų“, – taip savo įspūdžius iš kelionės po nedidelę, bet įspūdingą salą Indijos vandenyne apibūdino vilkaviškietis Robertas Protasevičius.

Kur ta Sokotra?

Kone visi, kas išgirsta Sokotros pavadinimą, klausia: kas tai ir kur ji yra? Nieko keisto, nes ši sala neįtraukta į populiariausių turizmo agentūrų maršrutus ir joje apsilankęs tik retas lietuvis.

O sužinojęs, kad Sokotra priklauso Jemenui ir yra arti Somalio, net ir turėdamas galimybę ne kiekvienas pasiryš tokiai kelionei, nes kariniai konfliktai ir jūrų piratai nėra tai, kas viliotų turizmo mėgėjus.

Tačiau 24 metų R. Protasevičius šiai kelionei ryžosi be ilgų svarstymų. Vilkaviškietis patikėjo Danu Pankevičiumi, kuris organizuoja tokias išskirtines keliones, kurių pasiūlymų nerasime populiariose turizmo agentūrose: į Afganistaną, Jemeną, Iraką, Pakistaną, Siriją ir kitas ne pačias ramiausias vietas.

Tad baigęs atsinaujinančios energetikos mokslus Kauno technologijos universitete vaikinas šia proga iš savo uždirbtų lėšų nusipirko kelionę, kuri į atmintį įsirėžė visam gyvenimui.

Piratai negąsdino

R. Protasevičius visuomet labai mėgo geografiją. Prieš kurį laiką vaikinas feisbuke ėmė stebėti keliautoją D. Pankevičių, vienintelį lietuvį, aplankiusį visas pasaulio valstybes. Sužinojęs, kad jis vasarį organizuoja kelionę į egzotiškąją Sokotrą, vilkaviškietis nutarė vykti drauge.

Šią salą Robertas pasirinko dėl to, kad kur kas labiau nei urbanizuotos vietovės jam patinka gamta, ypač – laukinė.

„Sokotroje nėra beveik jokios civilizacijos. Keli iš akmenų pastatyti miesteliai ir šiek tiek didesnė sostinė Hadibo. Internete skelbiamais duomenimis, joje gyvena apie 8,5 tūkst. žmonių, nors vietiniai sako, kad jų yra nuo 20 iki 100 tūkst. Matyt, jie turi svarbesnių reikalų nei registruoti gyventojus“, – šypteli Robertas.

Kariniai konfliktai Jemene ir laivus puldinėjantys Somalio piratai vaikinui baimės nekėlė.

„Pilietinis karas vyksta žemyninėje Jemeno dalyje, o saloje – ramu ir saugu. Jei pamesi paplūdimyje piniginę, atvykęs kitą dieną ją rasi toje pačioje vietoje. Taip, Somalis tikrai garsėja piratais, Jemeno husiai taip pat piratauja. Bet nė karto nesu girdėjęs apie jokį incidentą su piratais Sokotroje – gal jiems ta sala tiesiog nerūpi, įdomiau – tanklaiviai ir kruiziniai laivai. Bet kokiu atveju jokių baimių neturėjau, priešingai – tokie kraštai man daug įdomesni nei masiškai turistų lankomos vietos“, – kalbėjo pašnekovas.

Krante – sudužę laivai

Į Sokotrą lietuvių grupę lydėjo pats D. Pankevičius. Skrydis buvo per JAE sostinę Abu Dabį, čia keliauninkai turėjo dvi nakvynes, o kartu – ir progą pasidairyti. Žinoma, apžiūrėti didžiulį miestą, kuriame yra beveik 4 mln. gyventojų, tiek laiko tikrai per mažai. Labiausiai vilkaviškietį sužavėjo architektūros šedevru pripažinta didžioji šeicho Zaido mečetė, daugiau nei 2,2 ha plotą užimantis prabangus statinys.

Vis dėlto didžiausią įspūdį R. Protasevičiui paliko pati Sokotra, kurioje prabanga nė nekvepia, bet pakeri išskirtinis gamtos grožis. Šioje saloje keliauninkai praleido 8 dienas.

„Turbūt ne visiems turistams tokia kelionė patiktų. Penkias naktis praleidome palapinėse, dvi – viešbučiuose, jei juos galima taip pavadinti. Apie jokį komfortą nėra net kalbos, bet – lova yra, tualetas yra – tiek ir užteko“, – pasakojo Robertas.

Iš lėktuvo išlipusią grupę pasitiko 26 laipsnių šiluma (kitos dienos buvo gerokai karštesnės) ir stiprus vėjas.

Keliaudama palei vandenyno krantą lietuvių grupė jau pačią pirmą dieną išvydo krante stūksančius sudužusius laivus. Vieną iš jų jūra į krantą išmetė dar neseniai, o iš jo išvaizdos ir arabiškų užrašų keliauninkai spėjo, kad tai galėjo būti piratų laivas. Krante buvo ir tanklaivio „griaučiai“: jį vietiniai išardė ir paliko gulėti tik metalines konstrukcijas.

Gamtos didybė

Pirmas keliautojus pakerėjęs gamtos objektas buvo įspūdingos baltos kopos, siekiančios apie 300 metrų aukštį. Už jų driekėsi uolų grandinė. Baltame it sniegas paplūdimyje keliauninkai praleido dvi naktis.

„Vaizdas buvo lyg kitoje planetoje. Niekur nesu matęs tokių baltų paplūdimių ir tokio žydrumo vandens. Su dviem bendrakeleiviais maždaug per valandą užlipome į kopą ir gėrėjomės vaizdu. Žmonių nebuvo – jutome nenusakomą gamtos didybę“, – pasakojo Robertas.

Lietuvių kelionė tęsėsi džipais, vedė vandenyno pakrantėmis, per kalnus ir uolas. Keliauninkai kasdien ėjo į žygius. Vienas iš jų nuvedė į stalaktitų ir stalagmitų urvą, kuriuo eidami per valandą žygeiviai priėjo kalnų ežerą, primenantį vadinamąjį begalinį baseiną (angl. infinity pool). Tai toks vandens telkinys, per kurio vieną kraštą liejasi vanduo, sukurdamas įspūdį, jog baseinas neturi ribų ir tęsiasi iki pat horizonto.

Niekur kitur nerasi

Sokotra garsėja savo unikalia ir turtinga biologine įvairove, dėl to yra įtraukta į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą. Ilgalaikė izoliacija lėmė, kad didžioji augalijos ir gyvūnijos dalis saloje – endeminės. Tai reiškia, kad jos auga tik čia ir niekur kitur žemėje jų nerastumėte.

Keliautojus ypač sužavėjo augmenija. Sokotroje aptinkamos apie 825 augalų rūšys, iš kurių net 307 yra endeminės.

Vienas įspūdingiausių čia paplitusių augalų – Sokotros drakonmedis, dar vadinamas drakono kraujo medžiu. Jis išsiskiria plačia skėčio formos laja ir raudonos spalvos sakais, vadinamais drakono krauju, naudojamais medicinoje ir dažymui.

Nepaprastą įspūdį Robertui paliko ir dykumų rožės: medžiai storais kamienais, kuriuose kaupiamas vanduo, ir išskirtinio grožio ryškiai rožiniais žiedais. Akis džiugino ir agurkmedžiai. Tai vienintelis moliūginių šeimos medis pasaulyje, pasižymintis storu kamienu ir mažais lapais, prisitaikęs prie sausringų sąlygų.

„Visi šie augalai klesti aukštikalnėse. Vienoje vietoje pakilus į kalną mums prieš akis atsivėrė visa plantacija drakono kraujo medžių. Tarp jų vinguriavo įspūdingi kanjonai… Vaizdas viršijo visus lūkesčius“, – kalbėjo R. Protasevičius.

Nuo žuvų iki ožkienos

Lietuvių grupę visą laiką lydėjo gidai ir virėjai. Pastarieji stovyklavietėse gamindavo patiekalus iš daržovių, ryžių ir tą dieną vietinių žvejų sugauto laimikio.

Tik viena vakarienė keliauninkus ne itin sužavėjo.

„Pagrindiniai gyvuliai Sokotroje yra ožkos, kažkada atgabentos į salą, joje išplitusios ir sulaukėjusios. Jos laksto visur – tiek kalnuose, tiek mieste. Vieną iš jų virėjai pagavo ir netrukus pateikė mums vakarienei. Paragauti buvo įdomu, bet skonis – šiaip sau…“ – kalbėjo R. Protasevičius.

Beje, šios ožkytės kelia pavojų drakonmedžiams. Jos nugraužia jaunų medelių lapus, ir šie nyksta. Todėl Sokotroje beveik visi drakono kraujo medžiai – seni, siekiantys apie tūkstantį metų. Tačiau saloje įkurtas rezervatas, kuriame yra ir jaunesnių medžių – jie aptverti ir akylai saugomi.

Viešnagė pas urvinį žmogų

Vieną iš dienų keliautojus gidai atlydėjo pas… urvinį žmogų. Abdula the Cave Man (cave angliškai reiškia urvas) gyvena Detwah lagūnoje, jam dabar 62-eji.

Pasakojama, kad Abdula tame urve praleido beveik visą gyvenimą, o vietiniai gidai šį žmogų ir jo urvą pavertė traukos objektu.

„Tas vyras plikomis rankomis iš vandens traukia rajas, vėžlius, ilgaspyglius jūros ežius ir basomis braido tokiose pavojingose vietose, kur eiliniam turistui kojos tuoj pat pasrūtų krauju. Ištraukęs vieną jūros ežį jis davė man paragauti. Skonis – panašus į kitų jūros gėrybių“, – pasakojo Robertas.

Tą pačią dieną keliautojai priėjo didžiulę uolą, aplipusią austrėmis.

„Rinkome jas, čia pat akmeniu skaldėme kevalus, skalavome vandenyne ir skanavome. Kitur prisirinkome ir moliuskų, kuriuos vėliau iškepė virėjai“, – šypsojosi pašnekovas.

Braidydami pakrantėje keliautojai stebėjo įvairią gyvūniją: matė rajų, jūros žvaigždžių, krabų, spygliuotų jūros agurkų (vandens bestuburis) ir kitų padarų. Ypač smagu buvo žiūrėti į visą būrį bangose nardančių delfinų. Vienas jų šokinėjo į viršų ir džiugino žmones darydamas salto.

Saulei nusileidus susėdę bendros vakarienės keliauninkai bendraudavo ir klausydavo D. Pankevičiaus istorijų ne tik apie Sokotrą, bet ir apie visą pasaulį.

Šokiai su čadromis

Paskutinį vakarą lietuviai praleido nebe gamtoje, o salos sostinėje Hadibe. Žmonės čia gyvena skurdžiai, bet, anot Roberto, visi yra labai draugiški, linksmi ir atsipalaidavę.

Hadibe keliauninkams buvo surengta speciali programa.

„Tai buvo susitikimas su vietiniais gyventojais. Moterys mums dainavo ir šoko dėvėdamos čadras – musulmoniškus kūną ir veidą dengiančius drabužius. Patirtis buvo neeilinė“, – pasakojo vilkaviškietis.

Grįžęs į Lietuvą R. Protasevičius dar ilgai mintyse matė vaizdus iš įspūdingosios salos.

Taip sutapo, kad kaip tik šiuo metu Danas Pankevičius keliauja po Lietuvos miestus su programa „Žmogus, pabuvęs visur“. Šiandien vakare savo patirtimi jis dalinsis Vilkaviškyje, kultūros centre. Nors keliaudamas po Sokotrą Robertas jau girdėjo nemažai pasakojimų, bet tarp D. Pankevičiaus klausytojų žadėjo būti ir šį vakarą.

„Džiaugiuosi, kad pasiryžau aplankyti Sokotrą. Ši sala populiarėja. Jemeno valdžia ja beveik nesirūpina, bet nemažai dėmesio skiria JAE ir Saudo Arabija. Šios šalys teikia humanitarinę pagalbą, JAE yra supirkę daug žemių. Tad po kokių 10 metų ten gali būti pristatyta viešbučių ir nebeliks laukinės gamtos, to vaizdo, kurį dar spėjau pamatyti“, – pasakojo R. Protasevičius.

Autorius: Eglė Mičiulienė

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama