"Atgimstanti istorija"
Laluna
Turinį įkėlė
Atgimstanti istorija - Palangos grafų Tiškevičių rūmai
Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas.
Šiandien jus kviečiame persikelti laiku ir susipažinti bei pasižvalgyti po buvusį Palangos dvarą. Ten, kur šiandien ošia pušys ir jūros vėjas glosto Baltijos jūros krantus, kadaise gyveno didikų istorijos, prabanga ir legendomis apipintas gyvenimas. Senasis Palangos dvaras – tai ne tik didinga grafų Tiškevičių rezidencija, bet ir vieta, kur susipynė Lietuvos pajūrio kultūra, meilė menui ir aristokratiška XIX amžiaus dvasia.
Pasakojimą pradeda Gintaro muziejaus direktorė Sigita Bagužaitė-Talačkienė:
Sigita Bagužaitė-Talačkienė: „Palangos dvaras, jisai jau kitais metais skaičiuos labai gražią sukaktį. Pastatytas 1897-aisiais metais ir kitais metais minėsime 130-ties metų gražų jubiliejų, garbingą jubiliejų, kai jau praktiškai paskutinieji grafų Tiškevičių atstovai, tai Feliksas ir Antanina Tiškevičiai, pasistatė Birutės parke sau tokią gražią rezidenciją. Kartu tęsė ir, be abejo, ir Palangos kūrimą, puoselėjimą ir kūrimą to, turiu omeny, Palangos kaip kurorto, kaip tokios poilsio vietos, kur tikrai sutraukdavo ne tiktai Lietuvos gyventojus, bet ir aplinkinių šalių. Ir tiek ir Lenkijos didikai atvykdavo, ar Latvijos – taip pat buvo mėgiamos vietos.“
Reprezentaciniai Palangos grafų Tiškevičių rūmai pastatyti 1897 metais. Projekto autorius – Berlyne gyvenęs vokiečių architektas Francas Švechtenas.
Sigita Bagužaitė-Talačkienė: „ Dvaras, kaip žinai, yra pastatytas iš tiesų labai garsaus kūrėjo. Francas Heinrichas Švechtenas – tai buvo vokiečių architektas, tuo metu jau turėjęs tikrai titulą tokį reikšmingą, buvo karališkasis architektas, priklausęs draugijoms. Ir jisai ėmėsi šio projekto, matyt, vedinas taip galėčiau spėti, tikrai tokių asmeninių pažinčių su šeima, su su pačiais Tiškevičiais, nes net jeigu mes žinome iš jo biografijos, iš architekto biografijos, kad jisai jo projektai buvo praktiškai tokie maštabiniai, dideli. Tai buvo ir traukinių stotys projektuojamos, taip pat projektuojamos bažnyčios, kaip kuri yra iki šiol išlikusi Kaizerio Vilhelmo atminimo bažnyčia, dabar išlikęs bokštas, kuri buvo subombarduota Antro pasaulinio karo metais, ir Berlyno centre, vienam iš rajonų, palikta tiesiog kaip atminimas tos tragedijos, tų buvusių įvykių. Tai tokie įspūdingi architektūriniai projektai ir imtis šeimos, ar ne, vilos statybos, šeimos namų tuo metu, aišku, garsiai giminei – tai buvo, matyt, ne vien pinigų klausimas, bet ir tam tikro prestižo pripažinimo.
Taip pat ir ne išimtis ir landšafto architektas – tai Eduardas Fransua Andrė, kuris buvo garsus tuo metu prancūzų landšafto architektas, kartu su sūnum atvykęs į Lietuvą, šiai šeimai sukūrė net keletą parkų. Tai vėlgi toksai dviejų garsių to meto veikėjų, architektų, savo amato meistrų sukurta rezidencija. Iki šiol mes džiaugiamės ir ir turime puikią vietą tiek pakviesti kultūriniam susitikimams įvairiems, nes šiuo metu rezidencijoje veikia Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus padalinys – Palangos gintaro muziejus, tiek ir pasivaikščioti po nuostabų parką, kurį iki šiol puoselėja Palangos botanikos parkas, rūpinasi nuo gėlynų iki jau tų didžiųjų želdynų, iki medžių rūšių išsaugojimo ir pačios aplinkos puoselėjimo.“
Tai neoklasicistiniai rūmai, turintys renesanso, baroko, klasicizmo bruožų bei kompozicijos elementų. Pastatas yra taisyklingos konfigūracijos, lenkto fasado su puslankio pavidalo terasa. Į ją pakylama laiptais, kuriuos puošia Paryžiuje padaryta liūto skulptūra ir vazos.
Kitoje laidos dalyje tęsime pasakojimą, kaip grafų Tiškevičių šeima atsidūrė Palangoje.
Atgimstanti istorija
Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas.
Reprezentaciniai Palangos grafų Tiškevičių rūmai pastatyti 1897-aisiais metais. Projekto autorius – Berlyne gyvenęs vokiečių architektas Francas Švechtenas. Šį dviejų aukštų mūrinį pastatą nuolatiniam gyvenimui Palangoje buvo pasistatęs grafas Feliksas Tiškevičius. Apie Palangos dvaro pradžią pasakoja Palangos Gintaro muziejaus direktorė Sigita Bagužaitė-Talačkienė:
Sigita Bagužaitė-Talačkienė: „Viskas prasidėjo nuo jo proprosenelių, kurie, viena iš atšakų pradėjo tą Palangos-Kretingos atšaką ir atsikraustė į Palangos pajūrį. Ir taip plėtė savo valdas, nes jau po tėvo mirties, Juozapo Tiškevičiaus, kuris su savo žmona ir ir vaikais gyveno Kretingoje, kaip mes dabar žinome Kretingos dvarą, tai po jo mirties jisai savo vaikams paliko įvairias valdas Lietuvoje. Tai ir Lentvaris buvo, Užutrakis, Vilniaus dvarai, bet Feliksui Tiškevičiui atiteko tuo metu kurortas – Palangos dvaras su kurortu. Tada Valteriškių, Vilimiškių, Virkštininkų, Virbališkės ir Želvių palivarkai. Na, tai buvo didžiulė teritorija, kaip rašo istorikai, ta teritorija užėmė bene 9 tūkstančius 500 hektarų žemės. Tai tikrai įspūdinga valda, kuri išlaikė tą dvarą, padėjo puoselėti, kaip jau minėjau, ir patį kurortą, ir tas aplinkines irgi statyti vilas, ar ne, kur leistų, prikviesti kitus didesnius srautus tų atostogautojų, vasarotojų į Palangą ir panašiai.“
Karo ir pokario metais pastatas buvo gerokai apgadintas. Rūmai restauruoti beveik prieš 70 metų pagal architekto Alfredo Brusoko projektą. Po to čia keletą metų veikė Lietuvos dailininkų sąjungos kūrybos namai. Menininkai šiuose rūmuose ne tik kūrdavo, organizuodavo savo darbų parodas, bet ir poilsiaudavo. 1963-aisiais rugpjūčio 3-iąją Tiškevičių rūmuose Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos pavedimu atidarytas Lietuvos dailės muziejaus, dabar Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus filialas – Gintaro muziejus, kuris čia veikia iki šiol.
Sigita Bagužaitė-Talačkienė: „Tuo metu dvarą prižiūri, puoselėja ir kartu kviečia apsilankyti į Palangos gintaro muziejų. Turime nuolatines ekspozicijas, be abejo, pasakojama apie gintarą, gintaro susidarymą nuo pat tų laikų, tai yra tikrai įspūdingas laikas, tai yra geologiniai jau laikai, skaičiuojami milijonais metų. Žinoma, didžiąją kolekcijos dalį mūsų sudaro Baltijos gintaras, tai kuris skaičiuoja apie 50 milijonų metų, bet kartu kviečiam lankytojus apžiūrėti kaip atrodo, pavyzdžiui, kruopelės iš Libano, libanietiško gintaro, kuris skaičiuoja bene daugiau negu dvigubai, tai nuo 120 iki 130 milijonų metų senumo pavyzdžiai.“
Iš pradžių muziejaus ekspozicijos užėmė vos 96 kvadratinius metrus ir jose buvo rodomi 478 eksponatai. Palaipsniui Palangoje susiformavo svarbus gintaro rinkimo, tyrinėjimo ir populiarinimo centras. Ekspozicijos pasakoja apie gintaro susidarymo istoriją, jo paplitimą, prekybos kelius, gintaro apdirbimą ir panaudojimą. Netrukus pokalbį tęsime.
Atgimstanti istorija
Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas.
Tęsiame pasakojimą apie Palangos dvarą, kuriame šiuo metu yra įsikūręs Palangos gintaro muziejus. Šiuo metu muziejaus lankytojus, plačiai pažindinti su gintaru, kviečia net 15 salių, kurių bendras plotas – 750 kvadratinių metrų. Ekspozicijos pasakoja apie gintaro susidarymo istoriją, jo paplitimą, prekybos kelius, gintaro apdirbimą, panaudojimą. Pasakoja muziejaus direktorė Sigita Bagužaitė-Talačkienė. Anot jos, didelė ir bene daugiausia lankytojų dėmesio sulaukianti – gintaro inkliuzų kolekcija.
Sigita Bagužaitė-Talačkienė: „Labai džiaugiuosi, kad mūsų jaunuosius lankytojus ypatingai traukia gintaro inkliuzai, tai skaidriam gintare, skaidriuose sakuose įstrigę įvairūs floros, faunos pavyzdžiai. Matome, kaip tikrai šitas vitrinas labai smalsiai, nuodugniai apžiūri mūsų mažieji lankytojai. Be abejo, taip pat kalbame ir apie gintarą kaip žmogaus istorijos dalį, tai pradedame nuo archeologinių laikų, nuo akmens amžiaus, kai dar laikas yra skaičiuojamas prieš Kristų ir seniausiu mūsų pavyzdžiai, gintariniai pavyzdžiai muziejuje yra saugomi bene 6 000 metų senumo. Na, ir vėlesniuose amžiuose, mūsų istorijoje, einant nuo archeologinių iki istorinių laikų, viduramžiai, kaip vaistininkai naudojo gintarą, kai buvo atradę jo gydomąsias savybes, tarpukariu, ar ne, Palangoje veikusios meistrų artelės, ką iš gintaro gamindavo, kokia ta produkcija buvo populiari, kaip ją plačiai išsiųsdavo, kad tiesiog Palangoje pagaminti gaminiai pasiekdavo ir Arabijos kraštus, ir Amerikos kontinentą. Įspūdinga dabar kai pagalvojame. Be abejo, pristatome ir šiuolaikinę juvelyriką, ir šiuolaikinių autorių, kūrėjų darbus.“
Po rekonstrukcijos 2015 metais Palangos gintaro muziejus tapo dar patogesnis lankytojams. Muziejus pritaikytas žmonėms su negalia: įrengtas liftas, pagerintas judėjimas tarp ekspozicijos salių ir erdvių. Atnaujintos erdvės leidžia istoriją, meną ir unikalią gintaro kolekciją patogiai pažinti kiekvienam lankytojui.
Sigita Bagužaitė-Talačkienė: „Garbingo amžiaus objektas, jisai turi savų iššūkių, tai yra pati infrastruktūra. Labai džiaugiamės, tiesą pasakius, statytojų išmone, jų modernumu, nes jų dėka galėjome po rekonstrukcijos, kurią muziejus turėjo tokią esminę rekonstrukciją, ir jinai buvo baigta 2015 metais, tai muziejus tapo dar prieinamesnis įvairioms socialinėms grupėms. Ir turiu, visų pirma, omeny tuos žmones, kurie susiduria su judėjimo negaliomis. Bet kartu ta infrastruktūra tarnauja ir jaunoms šeimoms, kurie atvyksta su mažiukais vaikais, kuriuos vežasi vežimėliuose. Tai kalbu apie lifto atsiradimą, nes, na, tai yra svarbus dalykas, ypatingai toms institucijoms, kurios yra įsikūrusios istoriniuose pastatuose, paveldo pastatuose, kurių jau, kaip žinote, keisti ypatingai negalime. Tai kadangi šeima turėjo lifto šachtą, kurią naudojo anuomet kelti šiltam maistui iš rūsio, kur buvo gaminamas, į valgomąjį, tai ta lifto šachta šiais laikais tai yra tarnauja žmonėms, kuriems reikia pagalbos pasiekiant tiek pirmąjį aukštą, tiek antrąjį rūmo aukštus.“
Muziejuose lankytojų dėmesį dažniausiai patraukia dideli, įspūdingi ir iškarto pastebimi eksponatai. Tačiau kai kurios įdomiausios istorijos neretai slypi pačiuose mažiausiuose objektuose. Apie parodas ir renginius Palangos dvare papasakosime kitoje laidos dalyje.
Atgimstanti istorija
Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas.
Palangos gintaro muziejuje, esančiame istoriniame Palangos dvare, šiuo metu veikia paroda, kurioje – įstabūs gintaro dirbiniai, senoji juvelyrika, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikų monetos, Renesanso laikotarpio medaliai, pirmosios Europoje pagamintos porceliano vazelės, Lietuvos istorijai reikšmingi spaudai ir kiti miniatiūriniai lobiai. Pasak muziejaus direktorės Sigitos Bagužaitės-Talačkienės, ši paroda kviečia sulėtinti žvilgsnį ir atrasti, kad nedideli kūriniai gali slėpti nepaprastai įdomius kultūrinius, istorinius ir menotyrinius pasakojimus.
Sigita Bagužaitė-Talačkienė: „Visada su džiaugsmu muziejus rūpinasi, kad keistųsi tas siūlomas kultūrinis produktas ir, be to, kad mes rodome nuolatinę ekspoziciją, kaip minėjau, apie gintarą, taip pat, be abejo, supažindiname ir su pačių statytojų šeimos istorija, tai muziejus kiekvienais metais pasirūpina dviem parodomis keičiamomis, kad per metus atsidarytų dvi parodos, kurios yra keičiamos, turi savo trumpesnį laikotarpį veikimo, tai va, kaip tiktai šiais metais veikia vasaros paroda, kuri pristatys Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus eksponatus, na, tuos mažiausius eksponatus, kurie kartais yra maži savo dydžiu, bet pristato dideles istorijas. Jos bus pristatomos tokiose moderniose, naujo tipo, naujos kartos vitrinose su interaktyviu turiniu. Tai labai tikiuosi, kad mūsų lankytojams, tiek dideliems, tiek mažiems, labai turėtų patikti ir jie galės pasmalsauti ir sužinoti daug naujo. Taip pat rudenį planuojame kitą parodą.“
Ypatingas dėmesys Palangos dvaro istorijoje skiriamas grafaitei Marijai Tiškevičiūtei, kūrybingai ir menui neabejingai asmenybei, prisidėjusiai prie dvaro kultūrinės dvasios puoselėjimo.
Sigita Bagužaitė-Talačkienė: „Stengiamės, kad tie lankytojai, kurie užsuka ne muziejaus darbo metu, nes muziejus veikia ilgas valandas, bet vis tiek sulaukiame tokių lankytojų, kurie kartais mėgsta vėlai vakare apsilankyti, ar panaktinėti, ar ar anksti ryte atsikelti pasidžiaugti parku, tai lauke muziejus pasirūpina atidaryti kiekvienais metais tokią lauko parodą stendinę ir šiais metais jinai bus skirta Marijai Tiškevičiūtei, kadangi jai taip pat yra sukanka šiais metais garbingas jubiliejus, tai va truputėlį pakalbėt apie vieną iš Tiškevičių šeimos narę – Mariją Tiškevičiūtę.“
Apėjus rūmus, šiaurinėje pusėje, atsiveria vaizdas į didįjį parterį – 100 metrų ilgio ir 30 metrų pločio erdvę su gėlynais ir fontanu centre. Parterį užbaigia laiminančio Kristaus skulptūra. Pasirinkę dešinį takelį, keliaujame rytų kryptimi palei tvenkinį. Pasakojama, kad įruošiant parką ištryško šaltinis, teko iškasti tvenkinį su sala ir sujungti tilteliais, kurie tapo neišvengiama būtinybe įsimylėjėlių susitikimams. Nuo tvenkinio šiauriniu takeliu išeiname į pagrindinę parko alėją, kuri puošia Roberto Antinio vyresniojo skulptūra „Eglė žalčių karalienė“. Centrinių parko vartų dešinėje stovi dar grafą Feliksą Tiškevičių menantis sargo namelis. Susipažindami su Palangos dvaro sodyba, pėstute vaikščiosite apie pusantros valandos, nueisite apie 3 kilometrus. Tad kviečiame atrasti Palangos dvarą iš naujo.
Laidą rengė Jūratė Žavoronkova.
P.S. pašnekovų kalba neredaguota.
Autorius: Jūratė Žavoronkova
Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama
