Suvalkijos valstiečių streikas: įvykiai, atmintis, pamokos

Sakoma, kad istorija – gyvenimo mokytoja, tik reikia ja domėtis, vertinti, mokėti ir norėti pasinaudoti protėvių patirtimi. Nors krašto valstiečių pasipriešinimas valdžios žemės ūkio politikai vyko prieš 90 metų, galima paanalizuoti to laiko kaimo situaciją, įvykius ir palyginti su dabartimi.

Istorikui svarbu ne tik žinoti savo krašto istoriją, bet ir surasti liudininkų, objektų, primenančių praeities įvykius ir jų dalyvius. Deja, apie Suvalkijos streiką šiandien mažai kas žino, nesidomi, o kiti, kažką girdėję, mesteli: „Tada komunistai priešinosi valdžiai, kovojo prieš Lietuvą.“ Taigi, nieko naujo, jaučiamas istorijos neišmanymas, žmonių skirstymas į savus ir priešus, etikečių lipdymas nesigilinant į esmę. Todėl trumpai priminsiu 1935–1936 m. įvykius, o panašumų ir skirtumų su šiandienos kaimo realybe norintieji tikrai suras.

Sunki kūrimosi pradžia

1918 m. Lietuva atgavo nepriklausomybę, savarankiškai vystė savo ekonominį ir kultūrinį gyvenimą. Vykdant žemės reformą buvo nusavinta dalis dvarų žemės (palikta 80 ha, vėliau kai kam padidinta iki 150 ha), sudarytas fondas, iš kurio skirstyti žemės sklypai pirmiausia savanoriams, paskui – bežemiams ir mažažemiams valstiečiams. Naujakurių ūkininkavimo pradžia buvo sunki: reikėjo statytis trobas, įsigyti gyvulių, javų sėklos, padargų, sumokėti mokesčius, o pinigų ne kiekvienas turėjo. Valstiečiai buvo priversti imti iš bankų paskolas, kurias negrąžinus grėsė varžytinės ir ūkio praradimas.

Padėtį dar labiau apsunkino 1929–1933 m. pasaulinė ekonominė krizė, dėl kurios smuko žemės ūkio produkcijos supirkimo kainos, o pramoniniai gaminiai nepigo. Per 5 metus grūdų, pieno, bekonų kainos sumažėjo daugiau nei keturiskart. Vokietija nutraukė paukščių importą iš Lietuvos, o Anglija sumažino pieno, mėsos, grūdų pirkimus.

Ūkininkams, atvežusiems savo produkciją iš kaimų į Vilkaviškio, Kybartų turgus ar priėmimo punktus, tekdavo mažinti kainas arba po ilgo laukimo traukti namo su pilnais vežimais. Pvz., grūdų kainos krito nuo 15 iki 3–5 litų už centnerį, bekonai atpigo nuo 100 iki 30 litų. Trąšų, druskos, žibalo ir kitų pramonės gaminių kainos liko nepakitusios. Nuskurdusių valstiečių vaikai patraukdavo laimės ieškoti į Ameriką, Angliją ar kitur. Kaimuose dažni svečiai buvo antstoliai ir varžytinių organizatoriai.

Susikūrė streiko komitetai

Sunkaus darbo ir nepriteklių nualinti žemdirbiai pradėjo bruzdėti, o jų nepasitenkinimą dar kurstė agitatoriai ir kairieji veikėjai. Užnemunės valstiečiai boikotuodavo varžytines, rašė skundus valdžios įstaigoms ir pareigūnams, bet į jų protestus niekas nereagavo, neatsižvelgė į žemdirbių sunkumus, nemažino mokesčių ir nesuteikė jokios pagalbos. Valsčiuose, kur buvo autoritetingi ir veiklūs organizatoriai, susikūrė streiko komitetai. Aktyviausi iš jų buvo Gražiškiuose, Bartninkuose, Pajevonyje. Alvite įsikūrusi „Ūkininkų vienybė“ aktyvesnės veiklos neišvystė, nes miestelis netoli Vilkaviškio, todėl buvo daug policininkų, o Vištyčio gyventojus stebėjo ne tik nuovados policininkai, bet ir pasieniečiai. Nors Lietuvoje buvo karinė padėtis, suteikusi policijai ir kariuomenei daug galių, bet sunki padėtis žemdirbių neišgąsdino, suvienijo ir privedė prie protesto veiksmų.

1935 m. rugpjūčio 4 d. Veiverių valsčiaus Gustaičių kaime pas ūkininką Juozą Gustaitį įvyko Alytaus, Marijampolės, Šakių ir Vilkaviškio apskričių valstiečių atstovų pasitarimas, kuriame buvo numatyti streikininkų veiklos būdai ir priemonės, suderinti atsišaukimų tekstai. Prienų valsčiuje rotatoriumi atspausdinti atsišaukimai paplito Užnemunės kaimuose. „Broliai, Lietuvos ūkininkai ir darbininkai!.. Mes atsisakome ekonomiškai ir politiškai remti valstybę… Skelbiame streiką nuo 20 rugpjūčio iki 20 rugsėjo. Per tą laiką turi būti sustabdytas bet koksai pristatymas ūkininkų produktų į miestus, pienines ir kitur.“

Gražiškių valsčiuje atsišaukimus ranka rašė apsišvietęs ūkininkas, buvęs knygnešys Pranas Eidukaitis. Streikininkai kaimuose ragino valstiečius vykdyti jų reikalavimus, patruliavo keliuose, neleido vežimams važiuoti į turgus. Dėl to jomarkai neįvyko Gražiškiuose ir Pajevonyje, o miestuose sumažėjo prekiautojų, ėmė trūkti pieno ir mėsos produktų.

Brutalūs policininkų veiksmai

Pagaliau valdžia pamatė kaimo gyventojų problemas, laikraščiai rašė apie streiką, keikdami jo dalyvius. Kaimuose policininkai gąsdino žmones, ieškodami paslėptų atsišaukimų ir ginklų, darė kratas ir netgi ėmėsi brutalių veiksmų. Įvyko policijos ir streikininkų susidūrimai Prienuose, Veiveriuose, Butrimonyse, Plokščiuose, Gražiškiuose. Policija apšaudė neginkluotus valstiečius, buvo daug sužeistų ir žuvusių žmonių. Žuvusiųjų laidotuvės tapo masinėmis manifestacijomis.

1935 m. rugsėjo 21 d. Marijampolės apskrities saugumo policijos nurodymu buvo areštuoti Gražiškių valsčiaus streikininkų aktyvistai – Pranas Eidukaitis iš Vaitkabalių k. ir Beržinių k. gyventojai Kazys Kazlauskas bei Stanislovas Subačius. Naktį po aplinkinius kaimus vaikščiojo jų draugai, ragindami išvaduoti suimtuosius. Prie miestelio Tamašausko dauboje susirinko daugiau 200 vyrų. Vadovaujami Sergiejaus Eidukaičio ir Jurgio Karselio paryčiais jie patraukė link Gražiškių nuovados. Policininkai buvo priversti atrakinti daboklę ir paleisti suimtuosius.

Kol streikininkai džiaugėsi pirma pergale, nuovados viršininkas J. Staugaitis pasikvietė pagalbon pasienio, aplinkinių nuovadų ir net Kauno policiją. Iš visur suvažiavę policininkai darė kratas, suėmė apie 30 streikininkų. Vieningi valsčiaus vyrai vėl susiorganizavo vaduoti areštuotų kaimynų. Tačiau šį kartą juos pasitiko gausus būrys policininkų, kurie be perspėjimo pradėjo šaudyti į ateinančiuosius. Sunkiai sužeidė Jurgį Abromavičių (1915–1935), kurį šautuvo buože pribaigė pasienio policininkas Kazakevičius.

Nuosprendžiai streikininkams

Kaimuose prasidėjo apklausos, tardymai ir kratos. Kazys Kazlauskas po žiauraus tardymo net apkurto. Tačiau tai neišgąsdino ryžtingų ūkininkų – streikas tęsėsi. Streikininkai apšaudydavo valdžiai ištikimų kaimo seniūnų sodybas, streiklaužius prilupdavo, sudegindavo jų pastatus (pvz., supleškino mokesčius sumokėjusio Užbalių k. gyventojo Jurgio Želvio namus ir ūkinius pastatus su gyvuliais).

1936 m. pradžioje vyko areštuotų streiko dalyvių tardymai, o gegužės mėnesį paskelbtas nuosprendis: keturi Vilkaviškio apskrities streikininkai – Bronius Protasevičius (iš Užbalių k.), Kazys Narkevičius (Užupių k.), Petras Šarkauskas (Girėnų k.) ir Alfonsas Petrauskas (Būdviečių k.) buvo nuteisti mirties bausme sušaudant. J. Leonavičiui, A. Valinskui, J. Bagdonui, V. Aleksai skirta mirties bausmė pakeista kalėjimu iki gyvos galvos. Vienuolika streikininkų buvo nuteisti kalėti 15 ar 5 metus. Mirtininkams bausmė, kad išgąsdintų kitus nepatenkintus valstiečius, netrukus įvykdyta Kauno VI forte – jie buvo sušaudyti. Kitiems kalintiems streiko dalyviams bausmės vėliau buvo sumažintos, o kai kurie paleisti į laisvę.

Baudė sava ir okupacinė valdžia

Aktyvistų ir organizatorių jokia valdžia nemėgsta, todėl jie dažnai persekiojami ir „nukenksminami“. Pavyzdžiui, areštuotą B. Protasevičių Lietuvos policija ir saugumiečiai tardydami žiauriai kankino, net vežė į Uosijos mišką pakarti. Bet paskui pakeitė taktiką: vaišino alkoholiu, siūlė užmokestį už draugų išdavimą. Jaunas ūkininkas sutriko ir tapo išdaviku. Deja, jam pasipelnyti neteko – policija apgavo ir vėliau sušaudė kartu su kitais nuteistaisiais.

Pranas Eidukaitis priešinosi įvairioms valdžioms: carinės Rusijos vykdomai spaudos draudimo politikai, 1935 m. organizavo gražiškiečius streikuoti, o su juo susidorojo vokiečiai – 1941 m. kartu su sūnumis ir kitais apylinkės aktyvistais bei žydais sušaudė Vištytyje ant Ilgojo kalno.

Jakiškių kaimo ūkininkas Juozas Leonavičius, Suvalkijos streiko metu areštuotas ir nuteistas kalėti, prieškaryje buvo paleistas į laisvę. 1949 m. jį kartu su žmona ir dviem mažamečiais vaikais ištrėmė į Sibirą sovietinė valdžia. Juozas Bagdonas iš Užbalių kaimo dalyvavo streike, kalėjo, o 1948 m. jį su žmona ir keturiais vaikais ištrėmė į Krasnojarsko kraštą. Į Lietuvą tremtiniai grįžo tik po 11 metų.

Šie pavyzdžiai liudija, kad mąstančių, drįstančių pasipriešinti žmonių valdžios nemėgsta, vienodai baudė ir savos Lietuvos, ir okupacinės – vokiečių bei sovietinės – jėgos struktūros.

Išsaugoti istoriniai atsiminimai

Užnemunės ūkininkų streikas parodė, kad valstiečiai nėra tamsūs kaimiečiai, kad gali susiorganizuoti ir ryžtingai priešintis valdžios savivalei, siekti geresnių gyvenimo sąlygų. Valdžia buvo priversta daryti nuolaidas: sumažino mokesčius, palengvino paskolų sąlygas, pakėlė žemės ūkio produktų kainas. Streikas pamažu nuslopo ir į kaimus sugrįžo ramybė. Ūkininkų vienybė ir ryžtingumas nugalėjo.

1975 m. kraštotyrininkai vykdė kaimų tyrimo ekspediciją, aprašė valstiečių gyvenimą, streiko įvykius. Dabar šie aprašymai, dalyvių atsiminimai saugomi archyvuose ir muziejuose, minimi istorijos vadovėliuose ir knygose (1958 m. išleista J. Leonavičiaus ir J. Maksimavičiaus knyga „Valstiečių streikas Suvalkijoje ir Dzūkijoje 1935 m.“). Gražiškiuose dar yra keletas Suvalkijos streiką primenančių istorijos objektų: nuovados pastatas ir akmeninis mokyklos rūsys, kur buvo laikomi areštuotieji, o 20-mečio J. Abramavičiaus žūtį liudija gražiškiečių lėšomis kapinėse pastatytas paminklas.

Gaila, kad baigia sunykti sukilimo dalyvio J. Leonavičiaus sodyba Jakiškių kaime, o iš Prano Eidukaičio ir jo sūnų prie Grybkalnio sodintų medžių išliko tik keletas beržų ir erškėtrožių krūmai.

Važiuojant kaimų keliais pasidairius galima pamatyti sodybų likučius ir pajusti senojo kaimo dvasią – soduose pasislėpusios sodybos buvo gyvos įprastais kaimiškais darbais, savitu gyvenimu, čia skambėjusiomis dainomis ir maldomis, o atviresni, daugiau bendraujantys, dvasiškai ir fiziškai stiprūs žmonės siekė teisybės ir gerovės.

Suvalkijos (Sūduvos) kultūros centro-muziejaus muziejininkė

Autorius: Ele­na RU­PEI­KIE­NĖ

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama