Vyšnynas – sodybos puošmena

Balandžiui baigiantis Jono Basanavičiaus tėviškėje buvo pasodinta 40 vyšnių medelių. Tautos patriarcho vaikystės vyšnynas atkurtas minint jo 175-ąsias gimimo metines. Į renginį atvykusi Lietuvos nacionalinio muziejaus etnologė dr. Elvyda Lazauskaitė papasakojo, kuo vyšnios svarbios tiek mūsų krašto žmonėms, tiek visiems lietuviams.

Dvi gražios vietos

Valstybinės Jono Basanavičiaus premijos laureatė, humanitarinių mokslų daktarė E. Lazauskaitė mūsų krašte, taip pat ir pačioje Basanavičynėje, lankėsi ne vieną kartą. Muziejininkei tekę rengti straipsnį apie Suvalkijos regiono savitumus. E. Lazauskaitė daug domėjosi šia tema, skaitė nacionaliniame muziejuje sukauptą archyvinę medžiagą, kurioje užfiksuoti mūsų krašto žmonių pasakojimai apie jų gyvenimus, sodybas, o kartu – ir apie jose augusius vyšnynus.

„Galvojau – juk vyšnių yra visoje Lietuvoje: ir Aukštaitijoje mačiau, ir Žemaitijoje. Bet keliaudami atkreipkite dėmesį – ten vyšnios paprastai auga abipus ar vienoje pusėje keliuko, vedančio į sodybą, o Suvalkijoje tai – atskiras sodelis, vadinamas vyšnynu. Dar senesniuose šaltiniuose pabrėžiama, kad suvalkiečio sodyboje buvo dvi labai gražios vietos: tai gėlių darželis ir vyšnių sodelis“, – pasakojo etnologė.

Sakurų mėgėjams kartais primenama, kad Lietuvoje japoniškos vyšnios yra svetimžemės, ne mūsų krašto medžiai. Tačiau mums įprasta vyšnia – taip pat svetimas augalas, tik Lietuvoje įsikūrusi jau gerokai seniau. O atkeliavo ji iš dabartinės Turkijos.

Parvežė gurmanas karvedys

Europoje anksčiau augo tik laukinės vyšnios. O kultūrines vyšnias europiečiams atvežė Romos konsulas Liucijus Lukulus. Šis karvedys garsėjo kaip didelis gurmanas ir puotautojas (iš čia kilęs posakis Lukulo puota). Užkariavęs dalį Turkijos, grįždamas į Romą karvedys kažkur pakeliui vietinių gyventojų buvo pavaišintas vyšniomis. Uogų skonis jam labai patiko! Kadangi Lukulus garsėjo ne tik pomėgiu geram maistui, bet ir humanišku elgesiu su užimtų kraštų gyventojais, žmonės mielai su juo bendravo. Turkai papasakojo, kaip vaismedį reikia auginti, ir užkariautojui davė parsivežti sodinukų.

Taip I a. prieš mūsų erą vyšnios atkeliavo į Romą. O iš jos paplito po visą Vakarų Europą, tik Lietuvą pasiekė keliais šimtmečiais vėliau. Istoriniuose šaltiniuose rašoma, kad pirmosios vyšnios (jos buvo saldžiarūgštės) Lietuvoje pradėtos auginti maždaug VI a.

„Iš šiltų kraštų atkeliavusi vyšnia Lietuvoje neliko tik viešnia (panašiai taip vyšnią vadina žemaičiai) – ji čia pritapo ir prigijo. Šaltas oras šiam medeliui nekenkia – pasirodo, vyšnias sodinti gerai, kai truputėlį atšąla. Liaudis tikėjo, kad geriausiai jas yra sodinti per delčią – tada gali tikėtis gausaus derliaus“, – pasakojo E. Lazauskaitė.

Nuo uogų iki medienos

Vyšnias mes, be abejo, labiausiai vertiname dėl jų gardžių uogų.

Šios lietuvius gelbėdavo ir per badmečius, sunkiausiu laiku, nes yra ne tik skanios, bet ir puikus vitaminų šaltinis. Ąsotis vandens su saujele įmestų vyšnių atgaivindavo dirbant sunkius lauko darbus.

„Suvalkietės moterys labai gerai mokėjo tas uogas sunaudoti. Kai vaikystėje atvykdavome pas tetą į Suvalkiją, ji karštomis vasaros dienomis mums paruošdavo gardaus mutinio su šviežiomis vyšniomis. Aukštaitijoje, kur gyvenau, tokio valgio niekas nežinojo“, – sakė etnologė.

Tačiau naudos žmogui duoda ne tik vyšnių uogos.

Turbūt visi, auginantys šių kaulavaisių, ant jų kamienų yra matę dailių gintaro spalvos sakų pūslelių. Anot muziejininkės, Kazimieras Būga yra aiškinęs, jog žodis „vyšnia“ ir reiškia „sakingą medį“.

Vyšnių sakus lietuviai naudodavo vietoje klijų – senieji amatininkai vis dar moka jų pasigaminti. O vyresnio amžiaus žmonės puikiai prisimena šią tąsią gamtinę masę vaikystėje dėdavę į burną – vietoje kramtomosios gumos. Nieko čia blogo, nes sakuose yra vitaminų, įvairių mineralinių medžiagų. Ir iki šiol liaudies medicinoje sakai vertinami kaip natūrali gydomųjų savybių turinti medžiaga.

Vyšnių lapai taip pat naudingi – ir ne tik raugiant agurkus. Etnologė priminė, kad jauni vyšnių lapeliai, liaunos šakelės turi antibakterinių savybių ir puikiai tinka peršalus ar sunegalavus skrandžiui.

„Tiktai nereikia nuo vyšnaitės nuskabyti visų lapelių, reikia bent trečdalį palikti“, – pasakojo E. Lazauskaitė.

Naudinga, dėl grožio vertinama ir vyšnios mediena. Beje, rūkytam maistui ji suteikia švelnų, salstelėjusį aromatą.

Rinkdavosi visa giminė

Išskirtinė vieta vyšnynas taip pat buvo lietuvių mitologijoje. Manyta, kad į šią vietą sugrįžta protėvių vėlės. „Galbūt ir į Basanavičynę sugrįš tie žmonės, kurie čia kadaise gyveno, kūrė sodybą ir sodino pirmuosius sodus“, – su šypsena svarstė E. Lazauskaitė.

Ji priminė ir vieną senovės lietuvių paprotį: lapkričio 30 dieną, per šv. Andriejų, merginos nusilauždavo vyšnios šakelę ir ją pamerkdavo. O tuomet laukdavo: jei Kūčių dieną šakelė pražydės, visi merginos lūkesčiai išsipildys…

Dar gražesnis Suvalkijoje buvo paprotys visai giminei susirinkti į vyšnių skynimo talkas. O paskui visi kartu smagiai bendraudavo, šokdavo ir dainuodavo.

Tad gal ir į J. Basanavičiaus tėviškę rinksis talkininkai skinti sunokusių uogų? Tiesa, pirmiausiai reikia palaukti, kol jos prigis, sužydės. Tai – nuostabus reginys.

„Vyšnių sodinimo metas – tai laikas, kai atsiveria vartai į bundančią gamtą, besiskleidžiančius žiedus, į visą pavasario grožį. Vyšnių žydėjimas ir kvapas mūsų krašto žmogui toks malonus! Ne veltui sakoma, kad Lietuvoje sninga du kartus: žiemą ir byrant vyšnių bei obelų žiedlapiams“, – kalbėjo etnologė.

Autorius: Eglė Mičiulienė

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama