Geležinkeliui tiesti žemes atidavę žmonės skaudama širdimi palieka namus

Kazlų Rūdos savivaldybės Utalinos kaime gyvenantis Bronius Barkauskas į „Suvalkiečio“ laikraštį atnešė skelbimą, kad parduoda ožkas. Paklaustas, kodėl sumanė gyvulėlius parduoti, vyras nedaugžodžiavo. Pro jų namus bus tiesiama naujoji „Rail Baltica“ geležinkelio vėžė. Iš gyventojų geležinkeliui paimami namai, žemė. Išsikraustyti žmonės turi iki birželio 1-osios. Vyras neslėpė, kad tokiame amžiuje kraustymasis iš įprastos vietos atima daug sveikatos. O ir širdį skauda – tenka išparduoti gyvulėlius, palikti įprastas ir širdžiai brangias vietas.

Po gero mėnesio teks išsikraustyti

Marijonos Mačiukaitienės sodyba Utalinos kaime – visai prie miško. Gražu čia dabar. Pats plukių žydėjimas, kloniai baltuoja. Čia pat kūdroje turškiasi antys, prie ūkinių pastatų kuičiasi vištų pulkas, išdidžiai vaikšto kalakutas. Sodyboje vietos užtenka ir šuneliui, ir katinėliui. Ant tvoros lentelių džiūsta pamauti stiklainiai. Šeimininkai lentelių prisipirkę, ruošėsi aplink prūdą tvorą atnaujinti, bet nebereikia, netrukus sodyba liks tuščia, o vėliau bus nugriauta.

Žurnalistus kieme pasitikusi namų šeimininkė Marijona sunkiai vaikšto, koja po operacijos „iš rikiuotės išėjo“. O ir metų tiek, kad gali pasidžiaugti gražų amžių nugyvenusi – beveik devyniasdešimt. Gražaus amžiaus sulaukęs ir kartu gyventis Bronius Barkauskas. Vyrui – 84-eri.

Ir nors vis labiau pavasarėjanti kiekviena diena ragina džiaugtis sulaukus dar vieno žydėjimo, kuris ypač jaučiamas, kai gyveni gamtos apsuptyje, gyventojai džiaugsmu netryško.

– Turime iš šių namų išsikraustyti su visu turtu vėliausiai iki birželio. Sveikatą pabaigiau, nervus pabaigiau. Tas kraustymasis ramybės neduoda, sveikatos neturiu, vaikai žada padėti, bet lyg tyčia dukra susirgo, o patys jau neįstengiame. Kiek čia beliko man gyventi, o išstumia iš tos vietos, kur buvome įpratę, – kalbėjo namų šeimininkė.

Jai pritarė Bronius. Pasak vyro, kai sodybos teritoriją matavo, žadėjo, kad ir naujus namus suras, padės išsikraustyti, dabar apie tai jau nekalba.

Dvylika vaikų užauginusi moteris mačiusi ir šilto, ir šalto gyvenimo, sūnų netektis išgyvenusi, o vis tiek skauda iš namų išeinant.

Teko išparduoti gyvulius

Pasak M. Mačiukaitienės, žinia, kad pro jų sodybą bus tiesiamas geležinkelis, pasiekė prieš kelerius metus. Iš pradžių gyventojai bandė su projektuotojais kalbėtis, kad aplinkui sočiai vietos, nebūtina griauti jų sodybą, tačiau gavo atsakymą, jog ir sodyba, ir žemė pagal projektą reikalinga geležinkeliui tiesti. Griaunamas ir kaimynystėje už poros šimtų metrų esantis namas, paimama žemė.

– Projektuotojai sakė mums, kad darbai vyks greitai, netrukus šia vietove kursuos traukiniai. Bet tas traukinys iki šiol neatvažiavo ir neaišku, ar iš viso dar atvažiuos, o mes senatvėje turime išsikraustyti į kitą vietą, – apgailestavo moteris.

Paklausta, ko labiausiai gaila, Marijona prisipažino verkusi, kai karvę išvežė į skerdyklą.

– Labai skaudėjo širdį, kai karvutę vedė, negalėjau žiūrėti. Dar pamūkė atsisukus į namų pusę. Šitiek metų ji mums tarnavo, kiek pieno duodavo. Su gyvuliu irgi susigyveni, o turėjome tokį spendimą priimti. Jeigu žmonėms būtume pardavę, gal ne taip būtų skaudu, – atviravo M. Mačiukaitienė.

Pasak jos, atsisveikindamas su gyvulėliais ir Bronius ašarų nesulaikė. Jis verkė, kai ožkas pardavė. Šie gyvulėliai jam brangūs buvo. Nueidavo, išglostydavo, pasikalbėdavo, o dabar tuščia.

Prieš 24 metus Utalinos kaime įsikūrę žmonės ir daugiau gyvulių laikė: arklį, kiaules, telyčią. Viską teko parduoti. Dar teks parduoti ir dalį vištų, kalakutą su kalakute, antis.

– Naujoje gyvenamoje vietoje – namas prie namo, kur dėsiesi su šitiek paukščių, – sakė Marijona.
Moteris jau žino, kad ir dalies baldų iš namų negalės išsivežti, nes naujuose namuose jie netilps.
– Liks ir spintos, ir stalai. Ne dėl pinigų šių daiktų gaila, bet prisirišusi esu prie jų. Daug prisiminimų, – kalbėjo namų šeimininkė.

Naujieji namai – Bagotojoje

Sutikę perleisti namus ir žemę geležinkelio statybai šeimininkai ėmėsi ieškoti kitų namų. Atsirado namas Bagotosios kaime. Jo šeimininkas mirė, buvo ieškoma pirkėjo. M. Mačiukaitienė ryžosi pirkti. „Namas geras, gyvenvietėje, viskas sutvarkyta, net ir baldus paliko. Iš pradžių dar neturėjome pinigų tiek, kiek reikia. Susisiekiau su žmogumi iš „Lietuvos geležinkelių“, kuris derino su mumis sodybos perėmimo reikalus. Pasakiau, kad jau nusižiūrėjome namą, kur galėtume išsikelti, bet neturime kuo sumokėti. Pinigus pervedė greitai. Ir tikrai gerai sumokėjo. Ir už sodybą, ir už žemės kelis hektarus. Perkant kitą namą nepritrūko pinigų.

Tarsi pati save ramindama Marijona pasakoja, kad Bagotosios kaime sąlygos gyventi bus tikrai geros. Gyvenvietė, čia pat parduotuvė, bažnyčia, namuose patogumai, centrinis šildymas, buities sąlygos tikrai geresnės negu buvo.

Sodybos Utalinos kaime šeimininkai sako, kad naujuose namuose jiems trūks miško, erdvės. Jie pripratę būti gamtoje, susigyvenę su ja. Marijona ir Bronius nesistebi ir net nepyksta, kad lapė vištų gretas retina, net ir dieną ateina į sodybą.

– Aną dieną tiesiog atsimušė man į koją ir tupi akis išpūtus. Vanagas irgi vištas medžioja. Tik dėl to geležinkelio mišką iškirto, todėl paukščių mažiau liko. Ir grybų bus mažiau, miško paklotė ištrinta, – pasakojo vyras.

Gyventojai, suprasdami, kad sprendimas priimtas, kitos išeities nebuvo, drąsina save, iš paskutiniųjų tvarkosi, bet neslepia – širdį skauda.

– Žinote, kaip paukštis iš lizdo skrisdamas plunksną numeta, taip ir mūsų širdies dalelė liks čia, Utalinos kaime, – kalbėjo moteris.

Autorius: Loreta Tumelienė

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama