Prisiminimai apie mokinį, draugą ir menininką
Kupiškėnų mintys
Turinį įkėlė
Daug žmonių pažinojo Valdemarą Kukulą ir galėtų apie tai papasakoti. Iš jų pasakojimų išeitų storiausia knyga. Šį kartą tik kelios tų prisiminimų nuotrupos.
Toks talentas vienas per šimtmetį
Didelę vietą mokytojos lituanistės Genovaitės Vilčinskienės gyvenime užėmė pažintis su būsimu poetu Valdemaru Kukulu. Mokytoja moka ne vieną jo eilėraštį, prisipažįsta, kad ir dabar kartais aplanko sapnuose. Ji įsitikinusi, kad materialūs dalykai išnyksta, o žmogaus siela išlieka beribėje visatos erdvėje.
G. Vilčinskienės pažintis su būsimu mokiniu V. Kukulu irgi buvo išskirtinė.
„Jo mama rašė eilėraščius. Dirbo pradinių klasių mokytoja. Iš pradžių Noriūnuose, vėliau Kupiškyje. Mirė netikėtai. Pirmas vaizdas, kai sužinojau apie tai, guli ant grindų negyva mama, o du berniukai sėdi kaip paukščiukai ir žiūri į mirusią mamą. Tėvas girtas nežinia kur. Reikia tik įsivaizduoti, ką patyrė tuomet vaikai. Toliau gyveno jie mokyklos bendrabutyje be lėšų, be artimų žmonių paguodos. Ten gaudavo nemokamą maitinimą. Vyresnėse klasėse Valdas prisidurdavo pragyvenimui iš nedidelių pirmų honorarų už išspausdintus eilėraščius.
Aš labiausiai rūpinausi, kad Valdo nepašalintų iš mokyklos už visokius drausmės pažeidimus. Jis ir rūkė, ir pradėjo išgėrinėti. Čia galiu mesti akmenį ir į redakcijos daržą. Ten buvo kas jį, penkiolikmetį vaiką, pripratino prie gėrimo.
Valdą mokiau nuo penktos klasės. Šeštoje klasėje jis pas mane atėjo su eilėraščiu „Kalvis“. Prašė pasakyti, kas negerai. Paaiškinau kai kuriuos eiliavimo teorijos dalykus, apie metaforų svarbą ir pasakiau, kad eilėraštis turi nustebinti ir praturtinti pasaulį.
Tai jis manęs paklausė, kokias turi perskaityti knygas, kad to išmoktų. Po šio pokalbio dar būdamas šeštokas perskaitė visas, kokias tik rado, literatūros teorijos, poetikos meno, eiliavimo knygas. Netrukus ėmė po eilėraštį kasdien atnešti. Vėliau pradėjo rašyti baisias su visokiais žiaurumais detektyvines apysakas. Valdą aštuntoje klasėje nusivežiau į respublikinį mokinių kūrėjų sąskrydį ir prasidėjo jo laurai. Labiausiai jam pasisekė per šį sąskrydį Anykščiuose, kur geriausiai įvertintas ne tik už poeziją, bet ir už rašinį apie Maironį“, – pasakojo pašnekovė ir pridūrė, kad jis rašė ir vaikams, visose srityse buvo nepralenkiamas.
Mokytojos draugystė su V. Kukulu tęsėsi ir jam įstojus studijuoti žurnalistikos Vilniaus universitete. Buvusiai mokytojai studijų pradžioje jis skambindavo vakarais po 23 valandos, kai pigesnis skambučių tarifas, beveik kasdien. Pasidžiaugdavo įdomiomis paskaitomis ir tuo, ką naujo pamatė, sužinojo. Vėliau susirado naujų draugų ir skambučiai buvusiai mokytojai retėjo.
Su V. Kukulu dar susitikdavo respublikiniuose jaunųjų filologų konkursuose, kai į juos nuvykdavo su kitais savo mokiniais. Jis kurį laiką buvo vertinimo komisijos narys. Tuomet turėjo progą iš arčiau pamatyti ir bohemišką rašytojų, poetų bendrijos gyvenimą. Po konkurso V. Kukulas vis ją pasikviesdavo į užstalę.
G. Vilčinskienė pabrėžė, kad V. Kukulas pirmą savo eilėraščių knygelę „Augimo nerimas“ išleido būdamas abiturientas. Tai labai retas reiškinys literatūros pasaulyje.
„Atnešė man daugybę eilėraščių. Rinkome juos abu. Vėliau ir poetas Algimantas Baltakis padėjo juos knygelei atrinkti. Rašybą ir skyrybą Valdas išmanė geriau nei aš. Kažkaip jausdavo, kur sudėti ženklus“, – tvirtino pašnekovė.
Mokytoja sakė, kad paklausdavo V. Kukulo nuomonės, kai būdavo neaišku, kaip vertinti vieno ar kito rašytojo kūrybą.
„Kiek esu bendravusi su V. Kukulu, tai jis beveik visada būdavo paveiktas alkoholio. Bet kaip ne vieną kartą esu sakiusi, pažinojau du tokius žmones, kurie kuo daugiau būdavo išgėrę, tuo įdomiau ir ryškiau kalbėdavo. Tai amžinatilsį Gintaras Beresnevičius ir Valdemaras Kukulas. Tai tokios asmenybės, kurioms alkoholis jokiu būdu netrukdė, o netgi proto prašviesėjimo ir blaivumo suteikdavo“, – išsakė savo nuomonę V. Morkūnaitė.
Ji prisiminė ir neformalius pokalbius anuomet Kupiškyje veikusioje „Merkurijaus“ vasaros kavinukėje. Ten ji ne kartą yra sutikusi atvažiavusį į Kupiškį V. Kukulą, kuris į tą kavinukę ateidavo su rajoninio laikraščio žurnaliste ir poete a. a. Zita Lukošiūte-Staškūniene, jos kolega a. a. Rimantu Urbonu arba lydimas kažkurios bibliotekininkės.
„Labai smagi buvo ta vieta. Čia užsimegzdavo įdomūs pokalbiai. Nebūtinai apie kažką svarbaus ir reikšmingo, bet man visada įsiminė ir buvo įdomu klausytis ne tik pokalbių turinio, bet ir jų formos. Kaip V. Kukulas sakinį pasako, kaip jis tą mintį vynioja. Tiesiog buvo pasigėrėjimo kupinas šito poeto, kuris labai jautė žodį, kalbėjimas. Jis mokėjo žodį dozuoti, visada vartojo taikliai, pasakydavo labai gražiai ir aiškiai, ką norėjo pasakyti“, – tvirtino V. Morkūnaitė.
Pusbrolio akimis
V. Kukulo pusbrolis Vilmantas Graičiūnas, „Outsiderart LT“ bendruomenei priklausantis laisvasis menininkas, papasakojo, kad vaikystės metais su Valdu, jo broliu ir savo seserimi vasaras leisdavo pas senelius Virbališkių kaime.
„Nors Valdas tik metais vyresnis už mane, skirtumas buvo didžiulis. Kai aš dar tik skaičiau „Pifo nuotykius“, Valdas buvo perskaitęs kone visą pasaulio literatūros klasiką. Kai kviesdavome Valdą pažaisti futbolo, jis atsakydavo, kad futbolas ne jam.
Vėliau bendravome retai. Atsitiktinai susitikę pasikeisdavome vienu kitu sakiniu. Ilgiau pabendravome tik kartą, po jo knygos „Aštuoni gėli vakarai“ pristatymo. Valdas pasiūlė važiuoti pas mane į namus. Jį suintrigavo pas mano tėvus matytas mano tapytas paveikslas.
Padovanodamas man savo poezijos knygą Valdas užrašė: „Mielam Vilmantui, kurio paveikslai juodi, todėl ir geri, ir todėl jaučiu palankumą visiems jo paveikslams, Valdas, 99.11.24.“. Gėrėm „Starką“ iki paryčių ir kalbėjomės.
Valdas buvo įsitikinęs, kad poetui nedera ilgai gyventi ir bemaž specialiai alino savo sveikatą.
Jis papasakojo, kad kai kuriuose to laikotarpio eilėraščiuose aprašytos haliucinacijos, kurias regėjo. Jo gyvenime atsiradusi Deimantė pakeitė šį jo nusistatymą“, – prisiminė pašnekovas.
Vilmantas sakė, kad nepažinojo bohemiško Valdo gyvenimo. Gal todėl artimesnė jo ankstyvoji poezija. Skaitant, kaip ir kuriant, viską suvoki pagal savo turėtą patirtį.
„Prisimenu vaikystėje, kai naktį klojime pradėdavo ūkauti pelėda, senelis keldavosi ir eidavo jos išvaikyti, nes prišauks bėdą. Klausiau Valdo, ar iš to gimė eilėraštis „Šviečia pelėda per naktį...“? Jis sakė to neatsimenantis.
Valdo tėvas daug gėrė. Kaip ir daugelio girtuoklių namuose, jo namuose Kupiškyje, Kapų gatvelėje, tvyrojo atmosfera, kuri labai tiksliai atvaizduota poemoje „Kasdieniai tylūs vakarai“:
„Sutemas karpo / Įsiūčio žingsniai / Ten, ir iš karto / Lubos sutrinksi. / Lubos sugirgžda: / Obuolius renka / Tėvas, ir girdim / Staigią jo ranką...“
Čia prisimenu, kaip seneliai žiemą lipdavo į palėpę parnešti obuolių, kaip Valdo tėvas klojime pliekė Valdą vadelėmis liepdamas atsiprašyti, nors atsiprašyti nebuvo už ką. Pliekė ilgai, kol Valdas pagaliau atsiprašė (nežinia, už ką).
Vienatvės ir savižudybės tema Valdo poezijoje irgi ne iš knygų. Valdo tėvas ir brolis Virgis savižudybe baigė gyvenimą. Į Virgio laidotuves atėjo tik keletas giminių:
„Tuščias karstas. / O salėj nei draugo, / Nei nedraugo. / Nėra, nes nėra...“ („Legionas. Brolio atminimui“)
Namas Kupiškyje, kuriame gyveno Valdas, atrodė kitaip nei šiuo metu. Buvo žaliai dažytas su veranda į gatvę. Vasarą Valdas miegodavo šioje verandoje:
„Žalias namas ir stiklo veranda, / Žalias sodas – ištiesi pro langą liesą ranką ir jausi, / Kaip trankos šito miesto širdis, / Kaip dažnėja kelio pulsas, / To kelio, kur veda iš bažnyčios į kapines...“ ( eil. „Mažų miestelių sodai“)
Tik nedaugelį savo piešinių kūriau specialiai pagal Valdo eilėraščius. Daugumai tiesiog tiko Valdo eilės. Nesinori prie visų piešinių rašyti „Be pavadinimo“. O paties sugalvoti pavadinimai – banalūs. Čia kaip kurdamas dainą, gali muzikai pats parašyti tekstą, bet poetas tai padarys nepalyginamai geriau. Ar toliau plėtosiu šią temą? Daugumoje mano piešinių galima atrasti sąsajų su Valdo poezija, bet nesinori geros poezijos gadinti abejotinos meninės vertės piešiniais“, – išsakė savo požiūrį Vilmantas.
Autorius: Banguolė ALEKNIENĖ-ANDRIJAUSKĖ
Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama
