Krizės: kur yra grėsmės ir ką daryti

Staiga pasigirsta sirenos, kyla gaisras, dingsta telefono ryšys – ką darytumėte pirmiausia? Tokius klausimus Kybartų gyventojams kėlė Kauno technologijos universiteto dėstytojos, pasirinkusios šį pasienio miestą nagrinėti krizių valdymo aspektu. Jų darbas atskleidė, ko tikisi žmonės ir kaip jie reaguotų nelaimės akivaizdoje.

Viena iš tiriamų vietovių

Pandemijos, stichinės ar cheminės nelaimės, kariniai konfliktai – krizės, kurios dažniausiai užklumpa netikėtai ir išbando ne tik institucijų, bet ir kiekvieno žmogaus pasirengimą. Nors visų scenarijų numatyti neįmanoma, tačiau ar galima bent iš dalies pasiruošti?

Keturios Kauno technologijos universiteto (KTU) dėstytojos – dr. Aistė Balžekienė, dr. Audronė Telešienė, dr. Ulrika Varankaitė ir Rūta Pelikšienė – dvejus metus tyrė visuomenės atsparumą krizėms.

Analizuoti pasirinktos dvi skirtingos geografinės vietovės – Kybartai ir Aleksotas (Kauno r.).

Būtent skirtingas jų kontekstas leido išsamiau įvertinti, su kokiomis krizinėmis situacijomis gali susidurti bendruomenės, ir geriau suprasti, kokių sprendimų bei pasirengimo priemonių joms gali prireikti. Šio tyrimo buvo imtasi gavus Lietuvos mokslo tarybos finansavimą.

KTU dėstytojos ne kartą lankėsi Kybartuose ir bendravo su vietos gyventojais. Susitikimų metu vykusiose pratybose žmonės aiškiai įvardijo galimas grėsmes bei vietas, kuriose jos galėtų kilti. Kybartiečiai žymėjo potencialiai rizikingas gyvenamosios vietovės teritorijas žemėlapiuose, dalijosi savo patirtimis ir įžvalgomis – visa tai vyko per praktines užduotis ir atviras diskusijas.

Kokios situacijos gresia?

Tai, kad Kybartai yra visai šalia Kaliningrado srities, gyventojų saugumo jausmą tik mažina.

Papildomų rizikų kelia per miestą važiuojantys tranzitiniai traukiniai, veikianti trąšų įmonė. Joje taip pat galimi incidentai, pavyzdžiui, gaisrai, galintys sukelti sunkių padarinių. Nerimą kelia netoliese esanti Matlaukio užtvanka – kyla klausimas, ką reikėtų daryti potvynio atveju. Visa tai rodo, kad Kybartai gali susidurti su specifinėmis grėsmėmis.

O kaip miestiečiai ruošiasi kriziniams atvejams? Iš pokalbių ir atliktų analizių paaiškėjo, kad situacija – įvairi.

Gerai, kad Kybartų bendruomenė turi stipriųjų pusių. Tyrimas parodė, jog žmonės ne tik atpažįsta galimas grėsmes, bet ir žino, kaip elgtis joms kilus – jie geba klausytis oficialių nurodymų, palaiko stiprų ryšį su vietos bendruomene. Kitaip tariant, gyventojai linkę pasitikėti institucijomis nuo seniūnijos iki Lietuvos šaulių sąjungos kuopos bei kitų nevyriausybinių organizacijų ir nusiteikę su jomis bendradarbiauti.

Davė naudingų patarimų

KTU darbuotojos ne tik analizavo miestui kylančias grėsmes, bet ir pateikė gyventojams praktines rekomendacijas, kurios galėtų praversti ištikus nelaimei.

Kaip parodė apklausa, krizės atveju dauguma gyventojų dėl galimų veiksmų pirmiausia kreiptųsi į seniūniją. Vis dėlto tuo metu susisiekti telefonu gali būti sudėtinga dėl didelio skambučių srauto. Todėl rekomenduota apsvarstyti alternatyvius informacijos sklaidos būdus – pavyzdžiui, sukurti seniūnijos paskyrą socialiniame tinkle „Facebook“, kur būtų galima operatyviai dalintis svarbia informacija ir rekomendacijomis.

Jei tokios paskyros sukurti ar nuosekliai administruoti nepavyktų, rekomenduojama Vilkaviškio rajono savivaldybės interneto svetainėje įrengti aiškiai matomą ir lengvai randamą krizių valdymo skiltį. Joje gyventojai galėtų greitai rasti svarbiausią informaciją bei aiškias veiksmų rekomendacijas.

Taip pat siūloma numatyti specialų telefono numerį, kuriuo gyventojai per krizę galėtų operatyviai gauti patikimą informaciją ir atsakymus į jiems kylančius klausimus.

Akcentuota, jog ne mažiau svarbu perspėjimo žinutėse vartoti ne tik oficialius vietovių ar gatvių pavadinimus, bet ir tuos, kuriais gyventojai vadovaujasi kasdien. Tokie vietovardžiai dažnai yra artimesni, lengviau atpažįstami ir padeda greičiau susiorientuoti.

Kybartuose tokių pavyzdžių netrūksta: miesto dalis už pervažos vadinama Užgelžkele, o senieji daugiabučiai – Paryžiumi ir Berlynu. Ištikus krizei būtent tokie iš kasdienės kalbos atpažįstami orientyrai gali tapti paprasčiausiu ir greičiausiu būdu žmonėms suprasti, kur yra pavojus ir kaip reaguoti.

Norėtų simuliacinių pratybų

Kaip teigė KTU dėstytojos, nors savivaldybių lygmeniu egzistuoja formalūs reagavimo planai, vien jų nepakanka. Būtinas aktyvus skirtingų suinteresuotų šalių įsitraukimas – tų, kas gerai pažįsta vietos bendruomenę, jos poreikius, turimus išteklius ir pačią aplinką.

Todėl susitikimuose buvo rekomenduota steigti vietos ekstremaliųjų situacijų valdymo komitetą, galintį veikti seniūnijos lygmeniu. Tokia žmonių grupė padėtų užtikrinti, kad svarbi informacija gyventojus pasiektų greitai ir aiškiai.

Į jos sudėtį galėtų įeiti įvairių organizacijų atstovai – pavyzdžiui, aktyviai mieste veikiančių nevyriausybinių organizacijų, švietimo bendruomenių žmonės, savanoriai. Taip būtų suburta įvairi ir plačiai bendruomenei atstovaujanti komanda, galinti pasiekti skirtingas gyventojų grupes ir krizės metu veikti efektyviai.

Kol kas tai – rekomendacijos ir diskusijų rezultatai. Kaip pastebėjo patys kybartiečiai, didžiausią naudą suteiktų realūs išbandymai – simuliacinės pratybos, kurios leistų aiškiau įvertinti gyventojų pasirengimą ir veiksmus ekstremaliose situacijose. Todėl vienas iš siūlymų – organizuoti praktines pratybas, į kurias būtų įtrauktos ne tik pagalbos institucijos, bet ir vietos bendruomenės bei organizacijos.

Tokios pratybos turėtų būti grindžiamos realių scenarijų modeliavimu, leidžiančiu praktiškai išbandyti skirtingus vaidmenis ir veiksmus. Tyrimas atskleidė, kad gyventojai į tokias veiklas įtraukiami retai, nors nelaimės nesirenka – jos paliečia visus. Todėl bendruomenėms būtina mokytis veikti čia ir dabar net ir neapibrėžtumo sąlygomis.

Autorius: Toma Birštonė

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama