Čiurlionis mūsų kraštietį skulptorių Rimšą vadino broliu
Santakos laikraštis
Turinį įkėlė
Vartydamas senojo dienraščio „Lietuva“ puslapius 1925 m. numeryje radau Petro Rimšos prisiminimus. Memuarai tikrai nėra eiliniai. Mūsų kraštietis, skulptorius, medalių ir bareljefų kūrėjas prisimena savo jaunystės dienas. Praeityje jam teko garbė pažinti klasiką Mikalojų Konstantiną Čiurlionį.
Minint 50-metį
P. Rimšos prisiminimai laikraštyje išspausdinti 50-osioms dailininko ir kompozitoriaus M. K Čiurlionio gimimo metinėms. Nuo to laiko prabėgo jau šimtmetis. Gyvename XXI amžiaus Lietuvoje ir minime jau 150-ąjį M. K. Čiurlionio gimtadienį. 2025-ieji paskelbti M. K. Čiurlionio, kurį P. Rimša vadino Kostantu, jubiliejiniais metais.
P. Rimša gimė 1881 m. Naudžių kaime (Pilviškių sen.). Rimšų sodyba išlikusi iki šių dienų. 1925 m. išleistame laikraštyje „Lietuva“ P. Rimša prisiminimuose rašė: „Pažinau jį, rodos, Varšuvoje. Buvo tai seniai. Iš pradžių aš vengdavau su juo kalbėtis. Taip būdavo ne dėl to, kad jis man nepatiktų. Aš neturėjau kalbamaisiais klausimais išdirbtos nuomonės. Ir apskritai aš ir iki šiolei ekspromtu kalbėti negaliu.
Jis, būdavo, nieko nepaisydamas vis su manim pradėdavo kokią nors kalbą. Aš nežinodavau, kada jam pritarti, kada prieštarauti. Dažnai po visam jausdavausi nė šį, nė tą jam pasakęs. Ir man būdavo gėda. Bet Mikalojus Kostantas buvo neapsakomai gero būdo. Jis visiškai nekreipdavo dėmesio į mano kalbos niekniekius. Bet šį tą geresnio manyje pastebėjęs labai vertindavo. Todėl pamažu mudu puikiai susigyvenova.“
Mūsų kraštietis P. Rimša ir M. K. Čiurlionis ilgai gyveno ir dirbo Vilniuje, Varšuvoje, tad nuolat susitikdavo ir bendraudavo.
Malonus bendrauti
„Turiu pažymėti, kad M. K. Čiurlionis įėjęs į mūsų gyvenimą 1906 m. Tais metais buvo atidaryta pirmoji lietuvių dailės paroda Vilniuje. Ją Kastantas apsčiai savo kūriniais papuošęs. Čiurlionis ilgus tarpus gyvendavo čia Varšuvoje, čia Druskininkuose, čia Peterburge. Protarpiais apsigyvendavo Vilniuje, ir jau tai būdavo mums visiems smagu. Protaudavo ir kalbėdavo jis visada blaiviai, aiškiai ir konkrečiai. Draugystėje buvo labai malonus, o elgesyje – švelnus. Mane dažniausiai vadindavo broliuku. Atsisveikindamas visada lyg juokais pridurdavo – nepyk. Kartas nuo karto Kostantas klausinėdavo, kaip jam reikia pasirašinėti. Paskutiniu laiku jis pasirašydavo – Čiurlianis.
Apie savo paveikslus, nors nenoromis, bet vis tik aiškindavo. Rengiant dailės parodą visi prašė primygtinai paaiškinimus surašyti ant popieros. Jis rašė, rašė ilgai, o parodos lankytojai paveikslus sau aiškinosi, kas kaip mokėjo. Jis man tą rankraštį atidavė ir sako – žinokis.
Rankraštis buvo rašytas pieštuku ir tarpais išbraukytas. Perskaičiau jį, rodos, pora kartų. Bet aš ūmai išvažiuodamas Petrapilin tą rankraštį su visomis kitomis savo popieromis sudėjau čemodanan ir palikau pas A. Žmuidzinavičių. Mainant p. Žmuidzinavičiaus butą čemodanas buvo užmirštas ir paliktas malkų sandėlyje. Man negreit jo pasigedus ieškota, bet nesurasta.
Paskutiniais jo gyvenimo metais Čiurlionis buvo labai mėgiamas Peterburgo žymiausių rusų dailininkų. Rusai Mikalojų Kostantą mums ir pasauliui aiškino kaipo genialų dailininką. Aš turiu nuo pat pirmosios lietuvių dailės parodos ir draugijos įsisteigimo visas iškarpas apie mūsų dailę iš laikraščių ir žurnalų, kur dažnai yra minimas Čiurlionio vardas. Tačiau jam gyvenant nieko ypatingo apie jį nebuvo parašyta. Mirus surengė pomirtinę jo veikalų parodą. Daug apie jį rašė, net išleido keletą jam skirtų gana gražių knygų. Turiu M. K. Čiurlionio porą man rašytų laiškų“, – prisiminė P. Rimša.
M. K. Čiurlionis šį pasaulį paliko jaunas, vos 35 metų amžiaus. Mirė 1911 m. netoli Varšuvos. Jo tapyti paveikslai iki šiol sulaukia meno ekspertų komentarų ir vertinimų.
P. Rimša sulaukė garbaus amžiaus, mirė Kaune, eidamas 80-uosius. Palaidotas Petrašiūnų kapinėse.
Muziejininkas
Autorius: Tomas SUŠINSKAS
Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama
