Vištyčio biblioteka jubiliejui atsinaujino
Santakos laikraštis
Turinį įkėlė
Šiemet 115 metų sukaktį mini Vilkaviškio rajono savivaldybės viešosios bibliotekos Vištyčio filialas. Įstaiga sulaukė ne tik jubiliejaus – buvo atliktas ir tikrai būtinas patalpų kapitalinis remontas. Juo itin džiaugiasi tiek lankytojai, tiek bibliotekininkė Lilita Saukaitienė.
Suremontavo iš pagrindų
Praėjusių metų spalio mėnesį prasidėjo kapitalinis miestelio bibliotekos remontas. Kol vyko darbai, biblioteka laikinai glaudėsi pašto skyriuje, o į atnaujintas patalpas grįžo metų pabaigoje. Kaip sakė Vilkaviškio viešosios bibliotekos direktorė Vilija Gilienė, filiale buvo pakeista šildymo sistema, atliktas kapitalinis grindų, sienų ir lubų remontas, taip pat nupirktos naujos knygų lentynos.
„Vištyčio seniūnijos pastate nėra centrinio šildymo, todėl patalpos buvo šildomos buitiniais šildytuvais. Mes laikomės nuostatos, kad bibliotekos, kurios yra centrinėje seniūnijos gyvenvietėje, būtų erdvios, šviesios, patrauklios gyventojams“, – sakė V. Gilienė.
Be jau minėtų darbų, miestelio bibliotekoje buvo perplanuotas įėjimas. Taip atsirado nauja erdvė kompiuteriams, o pagrindinė patalpa, kurioje laikomos knygos, tapo labiau pritaikyta renginiams ir skaitytojams.
Kol šnekučiavomės, bibliotekos durys dažnai vėrėsi. Vieni lankytojai atnešė knygas, kiti jas pasiėmė ir visi iki vieno džiaugėsi nauju įstaigos veidu. Bibliotekininkė L. Saukaitienė sakė, kad praėjusiais metais čia apsilankė apie 240 žmonių, o daugiausiai lankytojų sulaukiama vasarą, kai į miestelį plūsteli turistai. Tuo laikotarpiu į biblioteką dažniau užsuka ir vaikai – pas senelius atostogaujantys anūkai.
Sužinojo netikėtai
Smagus sutapimas, kad bibliotekos remontas tapo jos gimtadienio dovana. Tai, jog šiemet Vištyčio bibliotekai sueina 115 metų, L. Saukaitienė sužinojo visai atsitiktinai, kai rinko bibliotekos istoriją trečiajai šviesaus atminimo Vištyčio krašto metraštininko Viliaus Kočiubaičio rengtai monografijai. Visgi šiame leidinyje informacija apie įstaigą nebuvo išspausdinta, netilpo, o gimtojo krašto mylėtojas ruošė ketvirtąją knygą.
L. Saukaitienė pasakojo, jog Suvalkų gubernijos metraštyje rastuose įrašuose teigiama, kad 1912 m. Vištyčio „Žiburio“ draugijos tarybai priklausė bibliotekininkas Juozas Bilevičius.
„Jeigu buvo bibliotekininkas, tai ir biblioteka turėjo būti“, – apie pažadintą smalsumą pasakojo L. Saukaitienė. Vėliau ji atrado įrašą Vilkaviškio vyskupijos interneto puslapyje. Ten buvo teigiama, kad ta pati „Žiburio“ draugija 1910 m. įsteigė biblioteką-skaityklą.
Bibliotekininkė su pasididžiavimu rodė keletą archyvinių knygų. Viena iš jų – pirmoji bibliotekos inventorinė knyga. Nuo 1951 metų joje buvo žymimos gautos ir nurašytos knygos. Taip pat L. Saukaitienė džiaugėsi rankose laikydama vieną iš seniausių miestelio bibliotekoje išlikusių knygų. Tai 1956 m. išleista Kristijono Donelaičio poema „Metai“.
„Biblioteka nuolatinės vietos neturėjo, karo metais ji sudegė, o vėliau keliavo iš vienų namų į kitus“, – kalbėjo L. Saukaitienė ir pasidalijo žinia, kad kitąmet sukaks 60 metų, kai biblioteka veikia dabartinėse Vištyčio seniūnijos patalpose, Taikos gatvėje.
Daugiau nei biblioteka
L. Saukaitienė pagal profesiją yra medicinos seselė ir prieš darbą bibliotekoje aštuoniolika metų dirbo Vištyčio ligoninėje. Kai šią gydymo įstaigą uždarė, neilgai trukus į užtarnautą poilsį išėjo ilgametė bibliotekininkė Romutė Žarskienė. Ją pakeitusi Lilita bibliotekoje darbuojasi jau 24-erius metus.
„Daugiau metų esu čia, negu buvau ligoninėje. Kai tik atėjau į biblioteką, žmonės prašydavo kraujo spaudimą pamatuoti, vaistus suleisti, – juokėsi pradžią prisiminusi buvusi medicinos darbuotoja ir pripažino, kad dabar medikai susiduria su daugybe iššūkių. – Labai didelė atsakomybė, daug visokių reikalavimų. Bibliotekoje viskas paprasčiau.“
Miestelio biblioteka vištyčiokams tapo savotišku traukos centru. Kaip pasakojo L. Saukaitienė, gyventojai dažnai užsuka prašydami pagalbos tai padėti mokesčius sumokėti, tai sukurti elektroninį paštą. Moteris Vištytyje gyvena visą gyvenimą, todėl mielas šis kraštas ir žmonės mieli, geranoriški, todėl dažnai bibliotekai dovanoja knygų.
„Lilitai labai tinka dirbti bibliotekoje, ji domisi kraštotyra. Vieniems reikia knygą parinkti, kiti nori kažką apie Vištytį sužinoti. Esu buvusi ne vienoje bibliotekoje, galiu palyginti – ji labai šiltas žmogus“, – gražiai apie L. Saukaitienę atsiliepė į biblioteką užsukusi vietinė gyventoja Elena Dereškevičienė.
Ant atskiros lentynėlės L. Saukaitienė laiko sudėjusi Vištyčio krašto gyventojų parašytas arba kitaip prie kūrybos proceso prisidėjusiųjų knygas. Čia vietos atrado poetų Petro Keidošiaus, Ritos Volteraitienės, Birutės Kemežaitės, Albino Čiuprinsko ir kitų kūrėjų leidiniai. Moteris ypač džiaugėsi rankose laikydama dvi rašytojo Kazio Sajos knygeles vaikams, kurioms iliustracijas piešė buvusio vištyčioko ir žymaus knygų dailininko Broniaus Leonavičiaus sūnus Gediminas.
„Tada knygų mugėje susiradau Leonavičių, jis ten pristatinėjo knygas. Paprašiau autografo Vištyčio bibliotekai. Jis labai susijaudino, juk vaikystė čia prabėgo“, – malonų susitikimą prisiminė L. Saukaitienė.
Autorius: Simona Simanavičienė
Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama
