"Atgimstanti istorija"
Laluna
Turinį įkėlė
Atgimstanti istorija - Nidos Švyturiai
Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas.
Nida – tai ne tik išskirtinio grožio gamta, bet ir turtinga istorija, kuri atsispindi jos architektūroje bei svarbiuose objektuose. Tikras šios Neringos oazės simbolis yra garsusis Nidos švyturys. Šiandien kviečiame į pažintį su Nidos švyturių kompleksu, tapusiu neatsiejama krašto tapatybės dalimi. Pasakojimą pradeda Neringos muziejų direktorė Lina Motuzienė.
Lina Motuzienė: „1874 metais pirmiausia buvo pastatytas Nidos švyturio prižiūrėtojo gyvenamasis namas, arklidės, būtent skirtos švyturio prižiūrėtojui, jo arkliams gyventi. Ir šiek tiek vėliau prasidėjo ir Nidos švyturio darbai. Ir tais pačiais metais jis jau buvo įkurtas ir čia įmontuota unikali Fresnelio lempa. Ir taip Nida ji sušvito visai kitomis spalvomis tuo metu, XIX amžiaus antroje pusėje, ir pasikeitė jos kraštovaizdis, kadangi nebuvo dar daug raudonų plytų pastatų. Šie objektai labai papildė: pirmiausia kaip navigacinis objektas – labai svarbus ir reikšmingas tuo metu buvo visai Baltijos pakrantei, Baltijos jūros... nemaža atkarpa iki Klaipėdos švyturių tuo metu nebuvo.
Kita vertus, tai buvo taip pat ir tam tikra būsimų audrų informavimo šaltinis, kadangi na ten buvo tam tikra sistema ir Nidos švyturio prižiūrėtojas gaudavo telegrafu informaciją apie galimas audras ir tokius nukrypimus oro, ir iškeldinami tam tikri simboliai švyturyje ir kad laivai galėtų matyti, koks prognozuojamas oras.“
Švyturio link vedė akmenimis grįstas takas su 200 laiptelių, kurie yra išlikę ir iki šių dienų. Senajame Nidos švyturyje buvo įtaisyta Fresnelio optinės sistemos šviesos aparatas, kurio degikliui buvo naudojama mineralinė alyva. Kas 10 sekundžių jis siuntė 4 sekundžių blyksnį, matomą jūroje
21 jūrmylės atstumu. Pirmasis Nidos švyturys veikė iki Antrojo pasaulinio karo pabaigos, besitraukiantys vokiečių kareiviai jį susprogdino.
Lina Motuzienė: „1944 metais Nidos švyturys buvo, deja, susprogdintas. Vokiečių kariuomenė besitraukdama šį objektą sunaikino ir 1953 metais prasidėjo naujas švyturio gyvenimas: buvo pastatytas kitas švyturys, ne tokios puikios architektūros, koks jis buvo XIX amžiuje.
Taip pat pastatytas nemažas švyturio aptarnavimo kompleksas, pastatyta nemažai naujų pastatų, kurie aptarnavo Nidos švyturį. Ir taip švyturys gana uždaroje teritorijoje gyvavo iki Lietuvos nepriklausomybės, kol Lietuva perėmė Nidos švyturį. Ten taip pat prasidėjo kitas švyturių gyvenimas Lietuvoje.“
Visame pasaulyje švyturiai savo forma, spalva ir siunčiamais signalais skiriasi, tad kito tokio kaip Nidoje nerasite. Dabartinis raudonais ir baltais dryžiais margintas navigacinis gelžbetoninis cilindro formos bokštas jūreiviams tamsiu paros metu specialiais sutartiniais ženklais siunčia signalus ir veikia automatiškai. Netrukus pasakojimą pratęsime.
Atgimstanti istorija
Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas.
Pirmasis švyturys Nidoje iškilo XIX amžiaus aštuntojo dešimtmečio pradžioje. Raudonų plytų šešiakampės formos bokštas buvo statomas kartu apželdinant daugiau nei 51 metro aukščio Urbokalną. 1945 metais švyturys buvo atstatytas, o 1953 metais – perstatytas. Kaip laikas keitė švyturio išvaizdą, pasakoja Neringos muziejų direktorė Lina Motuzienė.
Lina Motuzienė: „Pirmiausia šie du švyturiai skyrėsi tiek pačia architektūra. Na, kadangi tai visiškai skirtingi... Pirmasis švyturys, kaip jau minėjau, buvo tokios unikalios architektūros, plytinis, aštuonkampis švyturys. Dabartinis švyturys yra visiškai kitoks, jisai galbūt tradicinis sovietinio laikotarpio švyturys, cilindrinis, 23 metrų aukščio, tačiau kadangi stovi jis pastatytas ant Urbo kalno, kurio aukštis yra 51 metras, tai visumoje šis švyturys 79 metrų virš jūros lygio. Ir išskirtinis Lietuvoje yra tuo, kad tai turbūt yra vienintelis to kompleksas švyturio su pagalbiniais pastatais.“
Nidos švyturių statinių kompleksą sudaro: švyturio prižiūrėtojo namas ir žibalo saugojimo rūsys, administracinis pastatas, kuro sandėlis.
Nuo prieplaukos švyturį buvo galima pasiekti vadinamuoju švyturio keliu, o nuo švyturio buvo įrengti akmeniniai laiptai, vedę link mūrinio švyturio prižiūrėtojo namo.
Lina Motuzienė: „Taip pat yra išlikęs ir senasis Nidos švyturio prižiūrėtojo gyvenamasis namas su buvusiomis arklidėmis, tačiau švyturio prižiūrėtojo namas šiuo metu yra privatizuotas, tačiau likę objektai...Likusių objektų laukiame, kol visi bus perduoti Neringos savivaldybei, o tuomet Neringos savivaldybė planuoja ir patikėjimo teise perduoti Neringos muziejams, kurie planuoja jau čia visiškai naują ateitį tiek Nidos švyturiui, tiek ir visam kompleksui. Tai yra buvusios arklidės – tai va jau toks istorinis pastatas išlikęs. Džiaugiamės, kad šis pastatas išliko. Ir taip pat yra dar keturi pagalbiniai pastatai: tai buvęs administracinis pastatas, kuro saugojimo sandėlis ir elektros energijos tiekimo pastatas. Jis yra funkcionalus iki šiol, ten yra išlikus unikali elektros perdavimo sistema, kuri taip pat maitina iki šiol ir esamą Nidos švyturį. Nors nebedega senoji Fresnelio lempa, yra įmontuota nauja moderni švietimo sistema, tačiau visas šis mechanizmas ir toliau maitina elektra esamą dabar Nidos švyturį.“
Dabar švyturys veikia automatiškai, be aptarnaujančio personalo. Jis taip pat turi savarankišką elektros stotį, todėl šviesa sklinda ir tada, jei nutrūksta elektros tiekimas. 1991 metais šventinant Nidos švyturį, jam buvo suteiktas Šv. Petro, žvejų globėjo vardas. Nidos švyturys įrašytas į pasaulio šviesos ženklų knygas, pažymėtas jūrlapiuose, aprašytas locijose. Tai vienas didžiausių ir svarbiausių švyturių Lietuvos pajūryje. Kiek lankytojų aplanko švyturį per metus, papasakosime kitoje laidos dalyje.
Atgimstanti istorija
Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas.
Nidos švyturio gimimo ištakose Urbo kalnas buvo plika, 51 metro aukščio įspūdinga smėlio kopa, kuri apie 1870-uosius metus buvo tik pradėta apželdinti. Anuomet Nidos švyturys tapo žmogaus pergalės prieš smėlio stichiją simboliu. Nemenkas iššūkis ant smėlio kalno pastatyti 27 metrų aukščio stabilų statinį, todėl švyturio pamatai buvo skaldyti akmens blokai, įleisti net į trijų metrų gylį. Jis puikiai išstovėjo 70 metų ir būtų ilgiau stovėjęs, jei Antrojo pasaulinio karo pabaigoje nebūtų sąmoningai susprogdintas besitraukiančios vokiečių kariuomenės kaip strateginis objektas. Šiandien tai viena populiariausių vietų Vakarų Lietuvoje, pasakoja Neringos muziejų direktorė Lina Motuzienė.
Lina Motuzienė: „Išties buvo labai dėkinga situacija, jog Neringos savivaldybei buvo perduotas Nidos švyturys. Buvo nutarta, jog jis bus atvertas visuomenei, lankytojams. Vėlgi Nidos, Neringos muziejams patikėjimo teise jis buvo perduotas ir labai, labai pasiteisino, kadangi tai tikrai iki šiol – jau penkti metai jis yra atvertas – bet iki šiol yra vienas patraukliausių lankytojų objektų, susilaukiame labai daug lankytojų. Čia galima užlipti, pasigrožėti nuostabiu Kuršių nerijos kraštovaizdžiu įvairiu metų laiku ir įvairiu, skirtingu oru, skirtingas vaizdas atsiveria. Ir čia taip pat galima išgirsti abiejų švyturių istorijas, taip pat yra išlikęs švyturio kuro rūsys tas pirmasis, kuris aptarnavo senąjį Nidos švyturį. 23 metrų aukščio esamas švyturys yra dabar. Į jį taip pat galima patekti keliaujant nuo Nidos švyturio komplekso senaisiais laiptais, kurių yra apie 100 akmeninių laiptų. Jis taip pat senasis kelias yra išlikęs ir galima taip va gražiu kraštovaizdžiu atkeliauti iki Nidos švyturio ir čia apsilankyti.“
Laukinių rožių apsuptas, raudonų plytų aštuoniakampis pastatas buvo mylimas gyventojų ir poilsiautojų, puikavosi to laikmečio atvirukuose ir net įgavo žmogišką vardą. Tarpukaryje publika iš Vokietijos, Karaliaučiaus, Tilžės Nidos švyturį vadino Raudonuoju Kristupu.
Lina Motuzienė: „Apie tarpukario laikotarpį tai labai daug prisiminimų iš įvairių apsilankiusiųjų Nidoje būtent kokį poveikį jiems paliko šitas švyturys. Tai ir kompozitoriai, ir žymieji Nidos sklandytojai, rašytojai išties yra palikę nemažai prisiminimų, kokį poveikį jiems darydavo, ypatingai, na, tamsos metu, kuomet būdavo galima stebėti besisukančią Fresnelio lempos šviesą. Nidos sklandytojams tai taip pat buvo navigacinis objektas, kad jie galėtų orientuotis, kur jie randasi ir kuria kryptimi skristi, ir jiems, na, tai tikrai yra palikta nemažai prisiminimų, kaip veikė juos tas Nidos švyturys. Šiuo metu mes organizuojame jau kelinti metai edukacijas susijusias su švyturiu. Čia labiau skirta, žinoma, ir vaikams, ir suaugusiems galima išmėginti nuspalvinti Nidos švyturio modelį. Taip pat mes organizuojame ir ekskursijas susijusias su švyturio istorija.“
Kokios edukacijos vyksta švyturyje ir kokie planai numatyti ateičiai, papasakosime visai netrukus.
Atgimstanti istorija
Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas.
Lietuvoje tėra septyni švyturiai: trys Kuršių marių ir keturi – Nidos, Juodkrantės, Klaipėdos ir Šventosios – jūriniai. Iki šiol nuolat lankytojams atviri buvo istoriniai Ventės rago ir Uostadvario švyturiai. Nidos švyturys iki šiol priklausė Lietuvos transporto saugos administracijai, tačiau pakito švyturio šviesos signalo organizavimas – dabar veikia automatiškai, todėl švyturiui nebereikia tokios priežiūros, kaip buvo anksčiau. Dėl šios priežasties administracija švyturį perdavė Neringos savivaldybei, o ši – Neringos muziejams. Pasakoja įstaigos „Neringos muziejai“ direktorė Lina Motuzienė.
Lina Motuzienė: „Laukiame, kuomet Neringos savivaldybei bus perduoti visi komplekso pastatai ir tuomet mūsų visų idėja yra sukurti tokį unikalų, visiškai, nežinau, analogų neturintį Europoje muziejų – tai ne tik Nidos švyturio istorijos, bet ir šviesos muziejų. Esame parengę ir architektūrinį projektą. Visi pastatai išliktų, tačiau jie būtų pritaikyti būtent tai naujai koncepcijai kaip šviesos muziejui. Pati architektūra būtų mėginamas susieti šviesų ir šešėlių žaismą, taip pat būtų pastatyti ir nauji objektai, kuriuose būtų sukuriamos naujos šviesų instaliacijos. Ir apjungiant viso komplekso pastatus: ir Nidos švyturio senąjį taką, ir Nidos švyturį – ir čia sukurti naujas, modernias ekspozicijas. Čia būtų atveriamos erdvės tiek menininkams, čia šviesų instaliacijų menininkams, kurie galėtų realizuoti savo idėjas būtent šviesų tematika. Taip pat ir edukacijos, ir įvairūs renginiai. Visa ši teritorija būtų pritaikyta būtent ir tokių unikalių renginių, koncertų organizavimui. Tai šiuo metu, kadangi tai yra gana padrikas vaikščiojimas Nidos švyturio pastatų komplekse, o čia planuojama sukurti tokį vientisą ėjimą, vientisą taką per švyturio pastatus ir kitus objektus, ir taip pat amfiteatras įvairiems renginiams. Neringa tiesiog, na, turėtų tokią naują, patrauklią, įdomią erdvę tiek vietos gyventojams, tiek vietos mokiniams, tiek, žinoma, lankytojams iš Lietuvos ir iš užsienio.“
Vis tik keli originalūs objektai švyturio teritorijoje išliko: tai jau minėti akmeniniai laiptai, kuriuos XIX a. sumūrijo karo belaisviai prancūzai, raudonų plytų švyturio prižiūrėtojo namas Urbo kalno papėdėje ir žibalo saugojimo rūsys.
Lina Motuzienė: „Plačiau atvėrę esame tik Nidos švyturį lankytojams. Nidos švyturio kompleksą, na, pamažu atveriame. Vieną pastatą – tai buvusį administracinį pastatą – renginiams, parodoms, knygų pristatymams ir pamažu kursime juose va tą būsimą šviesų muziejų. Kadangi sezonas artėja, labai laukiame visų Kuršių nerijoje, Neringoje, žinoma, Nidoje ir čia lankytis tikrai unikaliame Nidos švyturio komplekse, kokio niekur Lietuvoje daugiau nerasite.“
Užlipę į patį viršų, lankytojai išvysta Baltijos jūrą, Kuršių marias, Ventės ragą, o kai geras oras – net Klaipėdos dangoraižius. Iš viršuje įrengtos apžvalgos aikštelės Nidos grožiu galima gėrėtis ir gėrėtis.
Laidą rengė Jūratė Žavoronkova.
P.S. Pašnekovų kalba neredaguota
Autorius: Jūratė Žavoronkova
Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama
