Jaunų žmonių kūryba: nuoširdi, atvira ir labai asmeniška

Telšiuose – daug talentingo jaunimo. Vieni save atranda sporte, mene, savanorystėje ar moksle, kiti savo mintis ir jausmus sudeda į eiles.

Šį kartą dalinamės jaunų žmonių kūryba – tokia, kokia ji yra šiandien: nuoširdi, atvira ir labai asmeniška.

Aurelija SERVIENĖ

Marija DAUBARYTĖ, Vincento Borisevičiaus gimnazija, 7 klasė

Pirmesnis už mane

,,Žvaigždžių yra milijonas“, –

sakydavau maža.

O filmukai šią teoriją

paneigė ir tikino, jog jos

yra nesuskaičiuojamos.

Bet aš norėjau suskaičiuot žvaigždes,

nors buvo vienas prieš mane

sėkmingai tai padaręs...

Pavasaris

Kai pavasario saulė įspindo,

kaipmat visos gėlės pražydo,

debesų pilkuma išblėso

ir spinduliai pasiekė pavargusią

žolę.

Ach, tas pavasario vėjas niekadėjas:

kedena plaukus net suprast nespėjus.

Kaip man norisi pamatyti

daugiau

saulės apšviestų upių spindesio

arba klausytis grįžtančių paukščių melodijų.

Gaila, tačiau pavasaris tik kartą per metus –

šie trys spindintys metų vaikai.

Pavasaris – tik kartą per metus!

Džiugu mums jo sulaukus.

Gerda DOMEIKAITĖ, Žemaitės gimnazijos IV kl. mokinė

Atradusi laisvę, ištarsiu: laiminga

Lyg paukštis kartais sapnuose sustoju,

prie vartų, kurių dar neatvėriau.

Rankos pilnos nebylių klausimų,

akys seka šviesą, kurios dar nepažinau.

Kiek kartų tyliai laikiaus už tamsos,

lyg ji būtų saugus mano skydas.

Pasaulis nebeklausia manęs,

o aš nebeslepiu nuo pasaulio savęs.

Tą akimirką, kai tylą perrėš šviesa,

atradusi laisvę, ištarsiu: laiminga.

Laikai keičiasi

Dabar – ekranas šviečia veidan,

Ir pasaulis telpa delne.

Draugai – pikseliuose,

Tyla – tarp pranešimų garsų.

Jūs neturėjot telefono,

Nežinojot, ką reiškia triukšmas mintyse,

Kai viskas rėkia, kviečia, blizga,

Ir vis tiek reikia likti savim.

Mes kovojame ne su tuo pačiu –

Ne su duona, o su tylos stoka,

Ne su valdžia, o su savim,

Kad nepaskęstum tarp ekranų ir minčių.

Nesakykit mums, kad blogai,

Kai tiesiog kitaip...

Tik laikas pakeitė žaidimą,

O priklausomybė — pavadinimą.

Otilija KOSTINA, „Džiugo“ gimnazijos II kl. mokinė

•••

Šnibžda pelės ir vorai,

Karstos laumės patvoriais.

Sukasi galva pilna,

Tiek daug žodžių dar joje.

Pirmi skamba kaip seni,

Mano žingsniai pirmi.

Antri kaip sodai prarasti,

Treti kaip violončelė girgždanti.

Sakiniai kaip aplankstytos stygos,

Vos suregzti juos gali.

Jaučiu vasaros vidury

Tamstą žiemą savoj širdy.

Plazdesys kregždės spartus,

Skuba į kitus namus.

Kvapas vasaros staigus,

Skrendu svajonėm ir dar ilgai taip bus.

•••

Žaidžia pievoje vaikai,

Dulkėm skraido kamuoliai.

Viskas dvilksta vasaros blyškiu,

Akinančiu, tuščiu žvilgsniu.

Mirga gėlės, vabalai,

Šoka smėlis taip unikaliai.

Kartūs žodžiai bus dar čia,

Išgirsi juos senam dvare.

Karvės piemenis ganys,

Dulks senolis kambarys.

Laikraščių lapai dar pasens,

Tėvas traktorių kitur gabens.

Motina viena suklups ant žemės,

Ir kita karta prabėgs.

Tad nenorėk užmigti, vaike,

Nes groti tau dar reikia.

•••

Kaip norėčiau aš paklyst

Tarp savų baimių.

Susidurt su kiekviena

Būtų man smagu.

Tapti bebaimiu,

Šokt ramiu keliu,

Taip norėčiau būti tarp

žmonių kitų.

Pasėdėti koryje bičių

Man juk nesunku.

Susivokti klaidą

Reiks tiek pat jėgų.

Gintarė STEPONAVIČIŪTĖ, „Džiugo“ gimnazijos IV kl. mokinė

•••

Ką reiškia ši tyla?

Ji skaudžiai veria širdį man.

Norėčiau būt glėby tavam

Ir prakalbint kuo greičiau tave.

Kiekvienas menkas žodis glosto

širdį,

Galbūt ir tai tave sušildys.

Galbūt sugrįši vėl tu pas mane

Ir išgirsi meilę mano virpančiam balse.

Ar taip sunku kažką tau

pasakyti?

O galbūt neišdrįsti to padaryti?

Manau, geriau jau netylėti,

Paimti tai ir ištesėti.

•••

Aš žinau – myli mane,

Bet labai bijau prarast tave.

Kur gyvenimas nuves, gi nežinia,

Tu gi ten, o aš jau čia...

Vis dažniau aš noriu apkabint tave

Ir turėt kaskart šalia.

Kai užklups žinia bloga,

Atsiremsiu į tave.

Džiaugiuosi, kai apkabini mane,

Ir galiu aš pabučiuot tave.

Noras būti amžinai šalia

Nepalieka mūsų net nakčia...

•••

Štai, Mačernio įkvėpta,

Atradau aš vėl save.

Jis ragino rašyt mane

Ir eiti šiuo keliu drauge.

Kad prisiminčiau aš tave,

Bandau rašyti aš eiles.

Ir kaipgi negalvot apie tave,

Kai tu rašei jas tobulas?

Galva pilna minčių galybės,

Bet kaip man nepamest šios galimybės –

Rašyt eiles be išimties

Ir eiti su tavim išvien.

•••

Ar tu žinai, kaip čia sunku man be tavęs,

Kai nerandu net vietos savo namuose?

Bet nieko, visa tai liks tik praeityje,

O laimė laukia jau ateityje.

Nenusimink, jeigu sunku tau be manęs –

Juk viens be kito galime pabūti mes.

Nereikia liūdinti mums čia savęs,

Nes greitai susitiksime jau mes.

Skaičiuojame visas sekundes

Ir taip gyvenam jau kelias savaites.

Nėra jau taip sunku, kaip manėm mes,

Nes vienas kitą stipriai mylim...

•••

Ji pasitiki manim,

Net dar labiau, nei aš tikiu savim.

Ir klausau aš jos visa širdim,

Ir gyvenu tik dabartim.

Ji žavis mano eilėmis,

Lyg aš grožėčiaus gėlėmis.

Ji savo šypsena sušildydama vis,

Vis dar giliau pajaučia mintis.

Ir aš jaučiu visa širdim,

Kad laikas eiti šiuo keliu pirmyn,

Ir pasiimt tave su manimi,

Ir kad tai liktų mums giliai širdy.

Greta Mikuckytė, Vincento Borisevičiaus gimnazija

Tyla tarp spalvų

Paveikslai, pabėgę iš namų,

Per sienas slydo tylumu.

Spalvos – kaip ašaros tekėjo

Į grindis, kur šaltis ledėjo.

Dvare, kur skambėjo dainos,

Kur juokas liepsnojo,

Dabar tik aidai ir šešėliai

Ir dulkių snaigės klajoja.

Nebėra akių, kurios žiūri,

Nebėra šviesos ant rėmų senų.

Tylos gūsis juos sūpuoja –

Vienatvė tapo namų šydu.

Dar girdi Čiurlionio skambesį,

Tolimų sapnų melodiją,

Bet širdys jų lyg drobės plonos,

Maudžia nuo užmiršties

dėlionės...

Muzikos kalba

Prie pianino gelmių

Atsisėdome mudu du –

Praeiviai šios nakties,

Ieškantys gyvenimo savasties.

Žvilgsniais žaižaruodami ištisai

Girdėjom klasikos garsus,

Vis tolstančius bei subtilius –

Mūsų praeities varpus.

Veidas, akys – krištolo luitas,

Spindintis muzikos gelmėj.

Išpuoštas pjesių judesiais –

Čaikovskio simfonijų aidais.

Skriejo mūsų melodijos,

O rankos pynėsi lyg chorų garsai.

Ten Bachas liejosi ištisai

Ant klavišų, spaudžiamų subtiliai...

Paulina RAUDONIŪTĖ, „Kranto“ progimnazija, 7c klasė

Sapne sutiktas tu

Laukiu, nesulaukiu aš tavęs,

Kiek dar laukti reikės man tavęs?

Užsimerkti net nenoriu,

Mintys klaidžioja tarp sapnų.

Akys pavargusios, merkiasi lėtai,

Naktis ateina tyliai, ramiai.

Laukia sapnas jau manęs,

Tikiuosi, sutiksiu ten tave.

Tokį pat kaip mintyje,

Švelnų, artimą širdyje.

Ten mylėsi tu mane,

Kaip gražiausioje svajonėje.

O kai tamsa apgaubs mane,

Tu šypsosiesi man šalia.

Bet kai rytas vėl nušvis,

Tu išnyksi, liks tik ilgesys.

Gyvenimas

Gyvenimas – tai iššūkis,

Kurio ne visada galiu išvengt.

Kartais bandau jį įveikti,

O kartais norisi tiesiog pabėgt.

Sakau, kad gyvenimas per trumpas liūdėt,

Kad reikia juo džiaugtis, mylėt.

Bet ar visada taip būna iš tiesų?

O gal tik tada, kai laimė kartu?

Gimiau verkdama – nežinau kodėl,

Gal bijojau pasaulio jau tada.

O gal ir iki šiol bijau.

Gyvenimas kartais būna sunkus,

O kartais net labai skaudus.

Kai pamatai žmogų pirmą kartą

Ir galvoji apie jį ne taip.

O vėliau supranti, koks šis,

Bet būna jau šiek tiek per vėlu.

Ir tada supranti labai paprastai,

Kad klystam mes labai dažnai.

Autorius: Telšių ŽINIOS

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama