Išmanieji telefonai mokykloje: kai delsimas griauna ugdymą ir žlugdo mokytojo autoritetą

Lietuvos mokyklose šiandien tyliai vyksta procesas, apie kurį kalbama per mažai ir per atsargiai. Išmanieji telefonai, kurie turėjo būti technologinės pažangos simboliai, realybėje vis dažniau tampa ugdymo proceso griovėjais. Kol Lietuvos politikai ir institucijos delsia priimti aiškius sprendimus, mokyklų kasdienybė grimzta į chaosą, o didžiausią kainą už tai moka mokiniai ir pedagogai.

Telefonas klasėje – nuolatinis dėmesio vagis

Klausimas „Drausti ar leisti?“ jau seniai prarado teorinį pobūdį. Praktika rodo: nekontroliuojamas telefonų naudojimas pamokų ir pertraukų metu mažina mokymosi kokybę, didina psichologines problemas ir sistemingai ardo mokytojo autoritetą. Tačiau vietoje ryžtingų sprendimų Lietuvoje pasirenkama patogi pozicija – apsimesti, kad problema išsispręs pati, ar paliekama tai spręsti pačiai mokyklai (savivaldybei).

Mokymosi koncentracija šiandien tampa prabanga. Pranešimai, vaizdo įrašai, žaidimai ir socialiniai tinklai per kelias sekundes pertraukia mokinio mintį, suardo pamokos ritmą ir verčia mokytoją konkuruoti ne su turiniu, o su priklausomybe įrenginiui. Net išjungtas ar kišenėje laikomas telefonas psichologiškai veikia – mokinys laukia žinutės, naujo „patinka“, naujo dirgiklio.

Aplaidus tėvų požiūris priveda prie chroniško miego trūkumo. Vaikai ir paaugliai vis dažniau ateina į pamokas nepailsėję, irzlūs, praradę gebėjimą susikaupti. Mokytojas tampa ne ugdytoju, o nuovargio pasekmių tramdytoju. Mokykla tampa gydykla nuo priklausomybių ir netinkamo elgesio.

Patyčios, agresija, pavojingas turinys, psichotropinės medžiagos – delsiama pripažinti mastą

Išmanieji telefonai mokyklose tapo patyčių įrankiu. Vaizdo įrašai, slapti filmavimai, patyčios socialiniuose tinkluose neapsiriboja mokyklos sienomis – jie persikelia į virtualią erdvę, kur žala tampa ilgalaikė ir sunkiai suvaldoma. Kartu auga agresijos normalizavimas, kai vaikai kasdien stebi smurtinius vaizdus, neapykantos kalbą ar destruktyvų turinį.

Negalima ignoruoti ir dar vienos pavojingos realybės – išmanieji telefonai mokyklose taip pat tampa kanalu žalingiems įpročiams bei neteisėtai veiklai. Tarp mokinių sparčiai plinta elektroninių cigarečių vartojimas, o kartu su juo – ir psichotropinių medžiagų prieinamumas. Būtent telefonai suteikia galimybę greitai, anonimiškai ir sunkiai kontroliuojamai organizuoti šių medžiagų platinimą bei prekybą net mokyklos aplinkoje.

Tai jau ne tik ugdymo kokybės, bet ir vaikų saugumo klausimas.

Tuo tarpu prevencinės priemonės išlieka apgailėtinai silpnos: savivaldybėse trūksta lėšų dūmų detektoriams, nėra nuoseklių ir reguliarių specialiųjų tarnybų patikrų dėl narkotinių medžiagų, o mokiniams trūksta įtaigių edukacinių paskaitų. Jei valstybė ir savivalda nesugebės investuoti į prevenciją bei kontrolę, mokykla rizikuoja tapti ne tik žinių, bet ir priklausomybių bei nusikalstamų praktikų formavimosi erdve. Tėvai taip pat turi būti budrūs, kalbėtis šeimoje, stengtis ir domėtis, naudoti išmaniąsias kontrolės programas stebėti savo vaikų veiklą telefone.

Pedagogai tapo prižiūrėtojais

Tačiau didžiausias paradoksas – telefonų problema, rūkymo kontrolė, tvarkos prižiūrėjimas pertraukų metu užkrauta pedagogams, tarsi tai būtų jų individuali atsakomybė. Mokytojai verčiami nuolat stebėti, įspėti, konfiskuoti, aiškintis, konfliktuoti. Tai – papildomas darbas, papildoma emocinė įtampa ir švaistomas profesinis laikas, kuris turėtų būti skirtas mokymui, o ne kontrolės funkcijoms.

Mokytojas, priverstas kovoti su telefonais, pamažu praranda autoritetą. Jis tampa taisyklių sargu, o ne žinių vedliu. Ši situacija tiesiogiai veikia pedagogų motyvaciją, kuri Lietuvoje ir taip pasiekusi pavojingai žemą lygį.

Profesijos patrauklumas – sisteminio neveiklumo auka

Kai valstybė nesugeba nustatyti aiškių taisyklių, žinutė pedagogams yra tokia: tvarkykitės patys. Tai viena iš priežasčių, kodėl jauni žmonės vis rečiau renkasi mokytojo profesiją, o patyrę pedagogai svarsto apie pasitraukimą. Telefonų chaosas klasėje tampa simboliu platesnės problemos – valstybės neapsisprendimo ir atsakomybės perkėlimo ant silpniausios grandies.

Prancūzija, Italija, Latvija, kai kurios Skandinavijos šalys jau seniai pasirinko aiškią kryptį – telefonų ribojimą ar draudimą ugdymo metu. Rezultatai kalba patys už save: geresnė dėmesio koncentracija, mažiau patyčių, stipresnis mokytojo autoritetas ir aiškesnė mokyklos, kaip ugdymo erdvės, paskirtis.

Ten suprasta paprasta tiesa: technologijos turi tarnauti ugdymui, o ne jį valdyti.

Lietuva: kiek dar lauksime?

Mūsų valstybėje, Seime, vis dar diskutuojama, kai kitos šalys jau veikia. Kiek dar lauksime? Kol bus prarasta dar viena pedagogų karta? Kiek dar toleruosime situaciją, kai mokykla tampa ekranų fonu, o ne žinių ir vertybių erdve?

Sprendimai turi būti greiti, aiškūs ir nacionalinio lygmens. Telefonų naudojimas ugdymo proceso metu turi būti griežtai ribojamas (išimtis, kada mokytojas pamokose leidžia naudotis kaip mokymo priemone), o atsakomybė nuimta nuo mokyklų ar pavienių mokytojų pečių. Tai nėra technologijų draudimas, tai – ugdymo, pagarbos mokytojui ir vaikų ateities gynimas.

Sveikinu tas savivaldybės mokyklas ir mokytojus, kurie ryžosi visiškai apriboti telefonus, atskirti pramogas nuo ugdymo proceso, taip sukuriant sveiką balansą tarp išmaniųjų technologijų ir dėmesio mokytojui. Už tai, kaip bus panaudojamas ir praleistas visas likęs mokinio laikas, yra atsakingi tėvai. Verta įsidėmėti, kad išmanusis telefonas yra vienas iš tobuliausių ir naudingiausių įrenginių, tačiau be kontrolės gali akimirksniu virsti didžiausiu pavojumi augančiai asmenybei.

Svarbu nepamiršti dar vienos svarbios problemos – socialinių tinklų daromos žalos jaunimui. Algoritmais paremta turinio sistema formuoja priklausomybę, iškreipia savivertės suvokimą, skatina lyginimąsi, kūno kulto spaudimą, nerimą ir depresijos simptomus.

Jungtinėje Karalystėje ir Prancūzijoje svarstomi arba jau įgyvendinami sprendimai riboti socialinių tinklų prieigą jaunesniems nei 15–16 metų asmenims be tėvų sutikimo, Australijoje vyksta nacionalinės diskusijos dėl griežtesnio amžiaus patvirtinimo mechanizmų. Kryptis aiški: vaikai nėra eksperimentinė auditorija technologijų korporacijoms. Kitos valstybės ryžtasi saugoti nepilnamečius nuo žalingo skaitmeninio poveikio, Lietuva taip pat turi apsispręsti: ar ginsime vaikų psichinę sveikatą ir ugdymo kokybę, ar ir toliau stebėsime, kaip ekranai tyliai perima tai, ką turėtų formuoti šeima ir mokykla.

Abejingumas šioms problemoms šiandien kainuoja brangiai. Rytoj jos kainuos dar daugiau.

Savivaldybės tarybos Švietimo, kultūros, sporto ir jaunimo komiteto narys

Autorius: Saulenas AŽELSKAS

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama