Nuo drobės prasidėjęs tapytojos kelias atvedė ją iki kino

Nostalgiški peizažai, rūko apgaubta ramybė ir jautriai nutapyti gyvūnai – tai pasaulis, kurį kuria tapytoja Gintarė Marčiulynaitė-Maskaliūnienė. Nuo pat vaikystės žinojusi savo kelią, šiandien ji drąsiai eksperimentuoja ir nuolat ieško naujų išraiškos formų. Menininkės patirtyje – ne tik parodos įvairiuose Lietuvos miestuose, bet ir darbas prie išskirtinio tapyto filmo.

Darbuose vyrauja naminiai gyvūnai ir peizažai

Dailininkė ir tapytoja Gintarė Marčiulynaitė-Maskaliūnienė pasakojo, kad jos profesinis kelias, regis, buvo nulemtas dar vaikystėje. Nuo pat mažų dienų ji negalvojo apie nieką kitą – tik apie tai, kaip taps dailininke, ir savęs kitoje profesijoje net neįsivaizdavo. Įtaką jai darė ir vyresnysis brolis, piešdavęs savo malonumui – Gintarė nuolat jį stebėdavo, o dažų kvapas ją nepaprastai traukė.

Mergaitės talentą pastebėjusi mokytoja paragino tėvus lavinti jos gebėjimą piešti, todėl moksleivė pradėjo lankyti dailės būrelį. Baigusi mokyklą Gintarė dar svarstė, ką rinktis – tapybą ar kostiumų dizainą, tačiau išlaikiusi stojamuosius egzaminus pasirinko tapybos specialybę.

Menininkė pasakojo, kad labiausiai mėgsta tapyti naminius gyvūnus ir peizažus – tai jai artimas pasaulis, kurį jaučia ir nori perteikti. Jos kūryboje vyrauja nostalgijos kupina ramybė, tarsi paskendusi rūke, kuriame ištirpsta visos problemos. Paveiksluose atsiskleidžia tiek panoraminiai, tiek detalesni gamtos vaizdiniai.

„Studijuodama akademijoje buvau daug kam žinoma kaip šunų piešėja. Visgi gyvūną perteikti kūrinyje yra labai sudėtinga – tai itin plona riba tarp saldumo ir tikro meno“, – teigė G. Maskaliūnienė.

Pastaraisiais metais Gintarė savo kūryboje vis daugiau dėmesio skiria kaimo vaizdams, mat persikėlus su vyru gyventi į vienkiemį supanti aplinka tarsi savaime padiktavo naują kūrybos kryptį.

Tapymas – ilgas procesas

Gintarė pasakojo, kad kasdien skirti laiko piešimui ne visada pavyksta, tačiau artėjant parodoms prie molberto prisėda beveik kiekvieną dieną. Ji pabrėžė, kad prieš pradedant tapyti būtina tinkamai paruošti drobę – šį darbą ji atlieka pati. Drobę reikia ne tik ištempti, bet ir kelis kartus nugruntuoti, kaskart palaukiant, kol sluoksniai išdžius.

Pasak menininkės, eskizo kūrimas ant drobės reikalauja daug laiko, kruopštumo ir tikslumo – šis etapas gali trukti net kelias dienas. Žinoma, viskas priklauso nuo paveikslo dydžio. Iš pradžių piešinys formuojamas pieštuku, o tik vėliau į rankas paimama spalvų paletė – taip kūrinys pamažu įgauna visai kitą pavidalą.

„Didesnio formato darbams prireikia bent dviejų savaičių, o mažesniems – maždaug penkių dienų. Man labai patinka tikslus piešimas pieštuku, tačiau bebaigiant jau norisi greičiau imtis dažų“, – darbo subtilybėmis dalijosi G. Marčiulynaitė-Maskaliūnienė.

Rengia autorines parodas

Visai neseniai tapytoja Kauno valstybinėje filharmonijoje pristatė savo asmeninę darbų parodą. Pasiruošimas jai pareikalavo nemažai laiko ir atsidavimo – menininkei buvo svarbu parodyti niekur nedemonstruotus kūrinius.

Gintarė savo kūrybą rajone yra pristačiusi tik vieną kartą – Vilkaviškio viešojoje bibliotekoje. Didžioji dalis jos parodų vyko Kaune, Vilniuje ir Klaipėdoje. Metų pabaigoje tapytojos paroda numatyta ir Marijampolėje.

Gintarė yra Lietuvos dailininkų sąjungos narė, todėl per šią organizaciją jai lengviau rasti erdvių savo kūrybai pristatyti. Kaip ji pasakojo, norint užpildyti galeriją reikia nemažai darbų, kuriuos sietų panaši tematika.

„Aplinka diktuoja, kuriuos darbus galima kabinti, o kurių – ne. Paveikslai tarpusavyje turi derėti, „kalbėtis“. Todėl visada vežuosi daugiau darbų ir vietoje sprendžiu, kurie tarpusavyje dera geriausiai“, – pasakojo menininkė.

Portretų praktiškai nepiešia

Tapytojos namuose sukaupta tiek darbų, kad jie užima visą kambarį. Aišku, kai kurie kūriniai randa vietą pas naujus šeimininkus, nes Gintarė dalį savo darbų parduoda.

Savo kūrybą dailininkė pristato socialiniuose tinkluose „GinMar Art“, kur dažniausiai ir sulaukia pirkėjų dėmesio. Tačiau, pasak pašnekovės, norint išlikti matomai, būtina nuolat reklamuotis, reguliariai viešinti darbus internete ir investuoti nemažai laiko. Tapytoja sakė, kad didžiausią džiaugsmą jai teikia tai, kai darbai po parodos nuperkami.

Gintarė atviravo, kad tapo ir pagal užsakymus, tačiau ne visada išpildo visus pageidavimus – beveik nepiešia portretų. Kaip pati sako, nors tikrai galėtų tai padaryti, visgi ši sritis nėra jos stiprioji pusė, todėl parduodama darbą Gintarė nori jaustis užtikrintai ir būti tikra dėl jo kokybės.

„Portrete labai svarbu perteikti žmogaus charakterį – tai nėra vien tik vaizdo atkartojimas“, – akcentavo G. Marčiulynaitė-Maskaliūnienė.

Viena iš 75 dailininkų

Vienas ryškiausių etapų tapytojos kūrybiniame kelyje – darbas filme „Kaimiečiai“. Tai išskirtinis projektas, kuriame svarbus ne tik siužetas, bet ir pati atlikimo technika – filmas yra nutapytas.

Prie filmo kūrimo iš viso dirbo 75 dailininkai iš Ukrainos, Lenkijos, Serbijos ir Lietuvos. Į atranką buvo pakviesta trisdešimt mūsų šalies kūrėjų, tarp jų – ir Gintarė. Po tris dienas trukusių kūrybinių dirbtuvių paaiškėjo, kuriam dešimtukui nusišypsos sėkmė.

Pagrindinė dailininkų užduotis buvo tapyti filmo kadrus ir scenas. Paprastai vienam kadrui sukurti buvo skiriamos trys dienos, tačiau retas spėdavo darbą užbaigti per tokį laiką.

Gintarė prisiminė, kad darbas buvo sudėtingas ir reikalavo daug kantrybės. Kartais atrodydavo, jog vaizdinius puikiai pavykdavo perkelti – spalvos ir atspalviai suderinti, viskas išbaigta, tačiau galutinį žodį tardavo režisierė. Jei rezultatas jos netenkindavo, kūrinį tekdavo kurti iš naujo.

„Čia niekas nevertino individualumo – svarbiausia buvo kuo tiksliau ir pakankamai greitai atkartoti nufilmuotą kadrą. Kartais klaidoms ištaisyti pakakdavo vos menko potėpio, o kartais tekdavo viską pradėti iš naujo. Buvo nelengva perprasti, tačiau mes, lietuviai, buvome labai kruopštūs, todėl iš pradžių sunkiai pasiekėme tokį darbo tempą, kokio iš mūsų buvo tikimasi“, – pasakojo G. Marčiulynaitė-Maskaliūnienė.

Patirtį filme kartotų

Darbas prie filmo truko dvejus metus. Lietuvos komanda pusantrų metų dirbo studijoje Vilniuje, tačiau vėliau teko pusmečiui persikelti į Lenkiją ir ten pabaigti darbus.

Gintarė pasakojo, kad darbas prie šio filmo jai davė net daugiau nei studijos. Studijuodama ji įgijo teorinių žinių apie meną ir meninį požiūrį, o šiame projekte daugiausia dėmesio skyrė praktiniams įgūdžiams ir tapybos subtilybėms. Dailininkė pasakojo, kad kūrybinis procesas pareikalavo visiško atsidavimo – ilgos valandos tapant tapo kasdienybe, o paskutiniais mėnesiais net išnyko riba tarp darbo ir poilsio.

Nors ši patirtis buvo nelengva, ypač psichologiškai, ji Gintarei davė daug. Šis laikotarpis paskatino ją drąsiau naudoti spalvas, nebijoti klysti ir laisviau žvelgti į kūrybinį procesą. Per tuos kelerius metus ji taip pat įgijo daugiau pasitikėjimo savimi.

„Po filmo buvo gana sunku grįžti į save, nes ranka dirbo tarsi mechaniškai prisukta. Reikėjo keleto darbų, kol grįžau į savo ritmą“, – juokėsi G. Marčiulynaitė-Masakaliūnienė.

Pasak tapytojos, jei aplinkybės susiklostys palankiai, ji tikisi netrukus prisidėti prie dar vieno filmo kūrimo. Šios patirties ji nekantriai laukia.

Autorius: Toma Birštonė

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama