Pirmąją astronominio pavasario dieną – kelionė į akmens amžių

Minint Pasaulinę Žemės dieną, Suvalkijos (Sūduvos) kultūros centro-muziejaus kolektyvas pakvietė į įdomią ir įtraukiančią paskaitą, leidusią pažvelgti į priešistorinį pasaulį. Jos klausytojai ne tik išgirdo pasakojimus apie tolimą praeitį, bet ir turėjo progą iš arti pamatyti mamutuko dantį, susipažinti su akmens amžiaus žmonių kasdienybe bei jų gyvenimo būdu.

Ar įmanoma vienai pamokai nukeliauti tūkstančius metų atgal? Pasirodo – taip! Neseniai Paežerių dvaro ledainėje vaikams buvo surengta įdomi paskaita, kuri juos pavertė tikrais akmens amžiaus tyrinėtojais. Ir viskas prasidėjo nuo intriguojančio klausimo: kiek dantų turi mamutai?

Spėlionių netrūko – vieni sakė, kad dešimt, kiti dar daugiau, tačiau teisingas atsakymas nustebino visus: mamutas turėjo vos keturis dantis. Dar įdomiau tai, jog per visą savo gyvenimą, kuris galėjo trukti net iki 70 metų, šie dantys keisdavosi net iki šešių kartų.

Svarbiausia, kad paskaitoje vaikai ne tik klausėsi pasakojimų apie mamutus, bet ir turėjo unikalią galimybę iš arti pamatyti, kaip iš tikrųjų atrodo jų egzistavimą primenantis įspūdingas radinys, bei geriau įsivaizduoti tolimą akmens amžiaus pasaulį.

Paežerių dvaro ledainėje galima apžiūrėti išskirtinį eksponatą – tikrą mamutuko dantį. Šis neeilinis radinys į muziejų atkeliavo su savotiška istorija: prieš beveik penkiasdešimt metų jį visai netikėtai aptiko muziejininkės Aušros Mickevičienės brolis, rinkęs pakelės akmenis Plokščiuose, Šakių krašte. Kaip vėliau paaiškėjo, žvyras, tarp kurio slėpėsi šis ledynmečio „liudininkas“, buvo atvežtas iš Pavilkijo karjero. Pernai muziejuje viešėjęs Valstybinio mokslinių tyrimų instituto Gamtos tyrimų centro mokslininkas dr. Jonas Satkūnas šį radinį perėmė moksliniams tyrimams atlikti.

Tačiau paskaita neapsiribojo vien pasakojimu apie mamutuko dantį – vaikai leidosi į pažintį su akmens amžiumi, sužinojo, kaip gyveno to meto žmonės ir kokių iššūkių jiems tekdavo įveikti kasdien.

Įspūdį paliko pasakojimai apie medžioklę. Pasirodo, vienai šeimai per metus reikėdavo sumedžioti apie 25 elnius! Taip pat akcentuota, kad medžioklė buvo komandinis darbas – joje dalyvaudavo kelios šeimos, o svarbiausi įrankiai buvo ietys, lankai ir strėlės.

Ne mažiau įdomi buvo pažintis su gyvenimo pokyčiais: kaip klimatas šilo, kaip žmonės pradėjo gyventi sėsliau, statyti pirmuosius namus, auginti augalus ir laikyti gyvulius.

Vaikai nustebo sužinoję, kad senovėje žmonės mokėjo pinti tinklus net iš augalų pluošto ir jais visai sėkmingai gaudydavo žuvis maistui.

Beje, ne vieną eksponatą klausytojai galėjo ne tik apžiūrėti, bet ir paimti į rankas. Muziejaus fonduose sukaupta ir saugoma titnaginių įrankių kolekcija. Kaip pasakojo muziejininkė A. Mickevičienė, anksčiau rajono mokyklose veikė kraštotyros būreliai, kuriuos lankę vaikai buvo skatinami atsinešti įvairių rastų iškasenų. Taip pamažu ir susikaupė nemaža kolekcija, šiandien saugoma muziejuje ir aktyviai naudojama edukacinėse veiklose.

Paskaitos dalyviai turėjo galimybę geriau įsivaizduoti, kaip gyveno pirmykščiai žmonės. Atėjusieji galėjo paliesti kailius, karną – vidinę liepos žievės dalį, kuri pasirodė esanti itin tvirta, ją plėšyti ir taip patikrinti stiprumą, o drąsiausieji netgi pabandė skelti titnagą.

Tokia gyva patirtis ne tik sudomino, bet ir leido nors truputį pajusti senovės žmonių kasdienybę.

Autorius: Toma Birštonė

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama