Giedrė Kazlauskaitė: „Aš visada noriu būti „aš“
ON Media
Turinį įkėlė
Penktoji knyga po penkerių metų tylos – tai ne tik sugrįžimas, bet ir ryškus posūkis Giedrės Kazlauskaitės kūryboje.
Jos knyga „Marialė“ – poezija, gimusi iš pauzės, iš sąmoningo atsitraukimo nuo įprasto rašymo ritmo, leidusio autorei peržengti savo ankstesnes ribas ir ieškoti naujo balso.
Nustebinti
Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešojoje bibliotekoje pristatyta Metų knygos rinkimų finalininkė – 5-oji poetės, literatūros kritikės, eseistės Giedrės Kazlauskaitės poezijos knyga „Marialė“. Leidinys, jau įvertintas Jotvingių premija, Vyriausybės kultūros ir meno premija.
Naujoji knyga skaitytojus pasiekė po 5 metų pertraukos.
„Mano įsitikinimu, gerai, kad padariau tokią didelę pauzę. Kai žmogus dažnai (tarkim, kas porą metų) rašo knygas, pradeda kartotis. Kartoja savo stilių, išraiškos būdą, temas. O kai ilgesnė pauzė, gali keistis matomiau. Pati to reikalauju iš kitų knygų. Man kliūva, kad stabiliai kūrybą leidžiantys žmonės kartojasi. Tokiu atveju atsiranda inercijos, net nuobodulio – iš anksto žinai, kaip bus parašyta. O po ilgesnės pauzės gali nustebinti“, – sako G. Kazlauskaitė.
G. Lukoševičiaus nuotr.
Įkalbėjo save nekurti
Autorės teigimu, anksčiau jos poezija buvo tarsi terapija, gliaudyti psichologiniai niuansai.
Be to, buvo atradusi sau tinkamą ritmą, eilėraščio sandarą ir kt.
Nusprendus padaryti pertrauką, teko įkalbinėti save poezijos nekurti – rašyti publicistiką, kritiką, esė.
Šis metodas suveikė – „Marialė“ visiškai kitokios stilistikos.
„Kodėl „Marialė“? Per pandemiją daug vaikščiodavau Vilniaus Bernardinų kapinėse. Jos senos, labai gražūs aptrupėję, apsamanoję, išraiškingi antkapiai. Ten ėmiau mąstyti apie kapines kaip mažą mirusiųjų miestelį, antkapiai kaip namai... Turbūt taip ir atėjo pavadinimas „Marialė“. Pats žodis yra lotyniškas, reiškia stebuklų knygą. Taip vadintos religinės knygos apie stebuklus, kuriuos dažniausiai atlikdavo Mergelė Marija. Tarkim, kūdikis įkrenta į šulinį, tėvai išsigandę puola melstis, pasirodo Mergelė Marija ir ištraukia kūdikį iš šulinio gyvą ir sveiką. Norisi tikėti, kad mano knygoje irgi vyksta koks nors stebuklas, o skaitytojas jį gali susirasti“, – šypsosi poetė.
G. Lukoševičiaus nuotr.
Gedulo ir meilės knyga
Susitikimą bibliotekoje moderavusi literatūrologė dr. Neringa Butnoriūtė pažymi, kad „Marialėje“ pačios religijos labai mažai: „Giedrės poezija žvelgia labai realistišku, kartais net superpragmatišku žvilgsniu, nesiekia labai aukštai ir giliai dvasingai kalbėti, o sakralumą bando apčiuopti per buitį. Tai gedulo ir kartu meilės knyga. Apie žmogaus netektį, bet ir apie tai, kas palaiko šiame pasaulyje – turbūt ryšiai su žmonėmis, artimais dalykais.“
G. Kazlauskaitė teigia, kad „Marialė“ – ir apie viltį: „Visoje knygoje bandau sau įrodyti, kad pomirtinis gyvenimas tikrai egzistuoja, bet mano tikėjimas šiuo požiūriu gana silpnas. Bet aš turiu vilties – tai irgi išryškėja keliaujant po tekstus. Esu praradusi artimų žmonių. Šįsyk labai gedėjau savo psichologės, mirusios nuo onkologinės ligos. Su ja dirbome beveik penkerius metus. Taip jau susikrovė: ji mirė, prasidėjo pandemija, karantinas, užsidarėme namuose, gyvenome izoliuotą gyvenimą. Negalvojau, kaip tą gedulą išreikšti – tiesiog rašiau tuos tekstus. Tai buvo mano būdas susidoroti. Visgi, kiek galiu, stengiuosi atskirti – terapija yra terapija, poezija yra poezija. Tai skirtingi dalykai.“
G. Lukoševičiaus nuotr.
Nuo mobiliojo telefono
G. Kazlauskaitė sako, kad jos tekstai gimsta ne iš kasdienybės – nebent šioje nutinka kas nors itin svarbaus.
Dažnai kūryba ima belstis vaikštinėjant gamtoje.
Tekstą pirmiausia užrašo mobiliajame telefone, paskui jis komponuojamas, kol išauga į eilėraštį.
Gali būti naudojami bet kokie žodžiai, net ir necenzūriniai.
Visgi autorė tvirtina turinti ribas.
„Man svarbu nebūti šventvagiškai – nors kartais ir būnu visai šalia to. Bažnyčią suvokiu labiau kaip teigiamą, nors ten yra visko. Didžiausias kūrėjas, kuriam nepavydžiu, yra Dievas“, – sako G. Kazlauskaitė.
Stebėdama lietuvių literatūros naujienas, tendencijas nepavydi ir kitiems autoriams.
„Kartais skaitydama labai džiaugiuosi, kartais nusiviliu. Džiaugiuosi, kad vienam ar kitam pavyko taip parašyti. Nes literatai – kaip giminė, kurią priimi su visomis silpnybėmis. O pati – aš visada noriu būti savita. Visada noriu būti „aš“, o ne, tarkim, Vislava Šymborska“, – teigia G. Kazlauskaitė.
Autorius: Asta SARAPIENĖ
Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama
