Valdžios akiratyje – ir „Viktorijos“ viešbutis
Klaipėda atvirai
Turinį įkėlė
Medijų rėmimo fondui nusprendus ir toliau remti „Atviros Klaipėdos“ rašinius, rengiamus pagal Lietuvos centriniame valstybės ir Klaipėdos regioniniame archyvuose dabar saugomus dokumentus, nuo šio penktadienio savo skaitytojus vėl supažindinsime su tarpukarinio ir sovietinio Klaipėdos periodo faktais.
Pirmajame iš 90 rašinių – apie nuotaikas po pirmųjų rinkimų į Klaipėdos krašto seimelį.
Šie rinkimai įvyko 1925-ųjų spalio 19 d. Pasak istorikės Petronėlės Žostautaitės, juose dalyvavo 62 517 rinkėjų – 83,5 proc. visų, turėjusiųjų teisę balsuoti. Rinkimus triuškinamai laimėjo į Einheistfrontą susivienijusios vokiškosios partijos: Ūkio partija gavo 38,1 proc. balsų ir 11 mandatų, Tautos partija atitinkamai 37 proc. ir 11, socialdemokratai – 16,1 proc. ir penkis.
Lietuvių partijos gavo tik 3761 balsą (6,1 proc.) ir iškovojo tik du mandatus, kurie atiteko Mažųjų laukininkų susivienijimo vadovui Kristupui Lekšui ir Ūkinės autonomijos partijos vadovui Jokūbui Brožaičiui.
Daug jėgų ir energijos šiems rinkimams atidavęs pirmasis Klaipėdos krašto gubernatorius Jonas Polovinskas-Budrys savo dienoraštyje pirmą porinkiminį įrašą padarė tik spalio 27-ąją. Jame gubernatorius išdėstė, kad spalio 23 d. Lietuvių klube buvo sukviestas susirinkimas „apsvartymui padėties“, į kurį atėjo 50-60 žmonių, apie pralaimėtus rinkimus kalbėjusių „įvairiai“.
„Nutarė pateikti Centro Vyriausybei memorandumą, kurio išdirbimui išrinkta komisija iš 12 asmenų: 6 iš Didž. Lietuvos ir 6 vietinių. Po ko delegacija važiuos Kaunan“, – rašė J. Polovinskas-Budrys.
Liūdnas vaizdas tuo metu lietuviams buvo susidaręs ne tik politiniame, bet ir ekonominiame lauke. „Beveik visos Lietuvių bendrovės negalėjo išsilaikyti“, – tos pačios dienos įraše konstatavo gubernatorius ir nurodė, kad lietuviški verslai neturėjo nei kapitalo, nei „prityrusių žmonių tam reikalui“.
„Laukininkai, kurie sudėjo į b-ves savo pinigus, dabar netik kad jų nustojo, bet yra priversti padengti nuostolius, nes susidariusis pasyvas dažnai 10 kart viršija aktyvą. Kadangi nariai tų b-vių garantavo savo dalys 10 kart daugiau jų vertės savo turtu, tai per teismą likvidacinės komisijos iš jų to reikalauja. Tokiu būdu trumpu laiku likvidavosi „Nauda“, „Vienybė“, „Laima“, o šiomis dienomis paskelbė konkursą „Kl. Loydas“ – apdraudimo įstaiga, kur direktoriais buvo Reišys bei p. Žilius. Kaip sužinojau, jie nebuvo ganėtinai persidraudę ir dėl keletos gaisrų negalėjo užsimokėti premijų. Direktoriai ir artimi dalyviai žmonėms aiškina apie savo nepasisekimą, kad Lietuvos Valdžia bei Emisijos bankas neužtekintinai remia kreditais, o žmonės keikia Valdžią ir Direktorius“, – rašė J. Polovinskas-Budrys.
Pasak jo, Direktorija tuo metu jau rūpinosi, kur turės dirbti krašto Seimelis, ir sulaukė „Viktorijos“ viešbutį valdžiusios bendrovės pasiūlymo pirkti šį objektą už 600 000 litų, pradžiai sumokant tik trečdalį kainos.
Tačiau tokiam pasiūlymui, anot gubernatoriaus nepritarė būsimieji Seimelio nariai, aiškinę, kad „geras viešbutis Klaipėdoje reikalingas“.
„Tikras gi motyvas – noras paremti vokiečių firmą Maihoeferio, kuri yra pastačiusi Klaipėdoje 6 aukštų namą ir siūlė 1 aukštą seimeliui“, – tvirtino gubernatorius.
Valdžia į šį išskirtinį namą vėliau iš tiesų atsikraustė, bet tai buvo ne Seimelis, o pati direktorija. Ji čia persikėlė 1926-ųjų balandį iš pastato Laukininkų (dabar – Tiltų) gatvėje.
Autorius: Martynas Vainorius
Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama
