Antano Vienuolio laiškuose – patarimai ir diskusijos
Anykštos redakcija
Turinį įkėlė
Kovo 27 dieną Anykščių A. Baranausko ir A. Vienuolio-Žukausko memorialinio muziejaus salėje vyko šio muziejaus muziejininko Antano Verbicko ir Vilniaus universiteto bibliotekos Rankraščių skyriaus vadovės dr. Ingos Liepaitės sudarytos knygos „Antanas Vienuolis ir amžininkai: laiškų dialogai“ pristatymas.
Į knygą „Antanas Vienuolis ir amžininkai: laiškų dialogai“ sudėti 726 laiškai, o knygos sudarytojai atrado ir dar 289 neskelbtus laiškus. Knygoje publikuojami tiek A. Vienuolio-Žukausko, tiek jam adresuoti laiškai. Skelbiami rašytojo susirašinėjimai su 199 adresatais. Adresatai – kultūros, mokslo, švietimo veikėjai, šeimos nariai. Tai – antrasis laiškų knygos tomas (pirmajame skelbiami laiškai, rašyti politinių kalinių ir jų artimųjų), rengiamas ir trečiasis.
„Kokie geri buvo laikai, kai keliaudavo laiškai, parašyti ranka – galėdavai pajausti visą rašančiojo jausmą. <…> Mūsų su kolege Inga rengtas leidinys – būtent popierinio rašymo etapas. Kodėl šiandien mes čia susitinkame? Nes Vienuolis savo gimimo dieną minėdavo kovo 26 dieną, o oficialiai jis gimęs balandžio 7-ąją. Šiandien, prisimindami A. Vienuolį-Žukauską, jo 144-ojo gimtadienio proga, kviečiame pakeliauti po mūsų leidinio pasaulį“, – kalbėjo A. Verbickas, o dr. I. Liepaitė sakė, jog laiškai šiam renginiui buvo parinkti specialiai rašyti moterų. Juos skaitė dr. I. Liepaitė, o A. Verbickas „įgarsino“ A. Vienuolio-Žukausko rašytus laiškus.
Vienas susirašinėjimų, kurį perskaitė dr. I. Liepaitė ir A. Verbickas – tai Lietuvos Nacionalinės premijos laureatės Violetos Palčinskaitės, tuomet aštuntos klasės mokinės, laiškas A. Vienuoliui-Žukauskui, datuotas 1957 metų balandžio 21 diena.
„Gerbiamas rašytojau, jums rašo Kauno Nėries vidurinės mokyklos aštuntos klasės mokinė Violeta Palčinskaitė. Aš esu perskaičiusi visas jūsų išėjusias knygas, jos man nepaprastai patiko. Tačiau ypač man patinka naujieji padavimai, kuriuos pastaruoju metu randu žurnaluose ir laikraščiuose. Aš pati labai domiuosi literatūra, pati bandau savo jėgas. Aš labai laukiau paskutinio radijo literatūros susirinkimo, kuriame jūs kalbėjote, tačiau buvau išvykusi ir nespėjau paklausyti. Nors aš nemažai rašau, bet man dar silpnai, labai silpnai išeina. Tačiau aš nenusimenu, daug dirbu ir labai daug skaitau. Man būtų malonu gauti iš jūsų laiškelį, keletą patarimų literatūriniam darbe“, – į rašytoją kreipėsi būsimoji rašytoja V. Palčinskaitė.
„Mieloji aštuntoke Violeta, 30 balandžio, parvažiavęs iš Vilniaus į Anykščius, radau jūsų malonų laiškelį su pasveikinimo eilėmis. Ačiū, nuoširdžiai ačiū. Dėkoju už palankų atsiliepimą apie mano kūrybą, kuri jums patinka. Jūsų pasveikinimo eilėrašty sudėta daug gražių, kilnių minčių, daug jausmo, grožio ir viso to, kas puošia jaunystę. Nors mus skiria didelis metų tarpas, bet aš jaučiu, kad vienija mus jaunų sielų bangavimas. Nenusimink, kad dar silpnai sekasi rašyti.
Aš patarčiau tuo tarpu daugiau mokytis, skaityti, gilintis į subrendusių poetų kūrybą, o jau vėliau mėginti ir kurti. Be to, aš patarčiau tamstai rašyti proza, o ne eilėmis, nes poetų šiandien turime labai daug, o prozos stinga. Kai dėl pageidavimo duoti jums patarimų kaip rašyti, tai tokių patarimų duoti nieks negali. Reikia turėti bent 5 procentus talento, o prie to pridėti 95 procentus darbo.
Be to, ir aš pats eilėraščių nerašau ir šioje srityje negalėsiu būti jums naudingas“, – V. Palčinskaitei atsakė A. Vienuolis-Žukauskas.
A. Vienuolis-Žukauskas susirašinėjo su Živile Adomaitiene (ji yra šiandien žinomos rašytojos Gintarės Adomaitytės mama). Laiške Ž. Adomaitienė rašo, kad turi pusantrų metukų dukterį, vardu Dainora ir pastebi, kad „visoje literatūroje nėra herojės tuo vardu“. Ž. Adomaitienė paprašė A. Vienuolio-Žukausko, kad jis parašytų padavimą ar legendą, kur pagrindinis veikėjas būtų Dainora.
Rašytojas parašė legendą „Medvėgalis“, kurioje įamžino Dainoros vardą.
A. Vienuolis-Žukauskas, atrašydamas į jaunų moterų laiškus, beveik visoms įrašydavo sakinį: „Man jau ruduo, tamstai – dar pavasaris“.
Knygos pristatyme skambėjo ir susirašinėjimai su Vilniaus universiteto dėstytoja, lituaniste Elena Samaniute, vertėja, mokytoja Ona Dabrilaite, humanitarinių mokslų daktare Romana Dambrauskaite, Šakiuose dirbusia lietuvių kalbos mokytoja Valerija Indrelyte, lietuvių kalbos mokytoja Vilniuje Brone Katiniene, grafike Gražina Kazakevičiūte, taip pat su globotinės Galios mama ir kitais.
A. Verbickas paminėjo ir „Anykštoje“ kilusią diskusiją 2025 metų vasarą, kuomet į redakciją kreipėsi sunerimusi skaitytoja – kad Vilniuje vyksta desovietizacija, nukeliami Salomėjos Nėries, Petro Cvirkos paminklai, todėl anykštėnė klausė, ar neateis eilė ir A. Vienuoliui.
„Užvirė didžiausios diskusijos, komentarai. Buvo labai keista, kad klausimas buvo iškeltas pačiuose Anykščiuose, nes Vilniuje nė karto negirdėjau, kad kažkam būtų iškilęs klausimas dėl A. Vienuolio“, – stebėjosi dr. I. Liepaitė.
Į renginį atvyko Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto akademikas, prof. habil. dr. Domas Kaunas, prof. dr. Arvydas Pacevičius, Vilniaus universiteto bibliotekos direktorė Irena Krivienė, kurie kalbėjo apie „Antanas Vienuolis ir amžininkai: laiškų dialogai“, o patį A. Vienuolį-Žukauską prisiminė tremtinė, Anykščių rajono garbės pilietė Prima Petrylienė.
„Žmogus, kurį buvo galima vadinti tikruoju žmogumi. <…> Anykščiuose jis buvo visiems labai mylimas ir labai gerbiamas. Prisimenu, vakarais Vienuolis ateidavo pas mūsų šeimininką Borisą ir jie ilgom valandom bendraudavo, nors buvo skirtingų pažiūrų“, – dalyvavusi tuose pokalbiuose prisiminė P. Petrylienė.
Dr. I. Liepaitė dėkojo A. Verbickui už žinias ir pažintį prieš 13 metų, kuri ir atvedė prie pažinties su garsiuoju Anykščių krašto rašytoju, o A. Verbickas renginio pabaigoje išdavė, kam prie stalo visą laiką stovėjo ir trečioji kėdė, nors knygą pristatė jiedu su dr. I. Liepaite:
„Tai kėdė tiems, kurie rašė Vienuoliui. Tai – Vienuolio kėdė. Tai kėdė dar vieno žmogaus – buvusio Anykščių rajono vadovo, kuris prieš dešimtmetį, jau parašęs daug knygų – kalbu apie Sigutį Obelevičių – sakė: „Antanai, ir tau reikia!“ Šis „reikia“ irgi kartais veda.“
Knygos pristatyme Antano Baranausko dainas dainavo „Ažupietės“.
Autorius: ANYKŠTA
Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama
