Kunigas A. Toliatas apie planuojamą restauruoti Ramintoją: turime unikalią bažnyčią – panaudokime jos galimybes

Per savo istoriją Vilniaus Švč. Mergelės Marijos Ramintojos bažnyčia patyrė ne vieną šokiruojantį virsmą. Anksčiau rokoko stiliaus katalikų šventovė buvo paversta cerkve, o vėliau – sovietiniu sandėliu. Šiandien tai gyvos bendruomenės susibūrimo vieta. Dabar rengiamas dar vienas šio išskirtinio pastato etapas – rekonstrukcija, kuri turėtų sujungti istorinį paveldą ir šiuolaikinę bendruomenės veiklą. Vilniaus Švč. Mergelės Marijos Ramintojos bažnyčios kapelionas kunigas ALGIRDAS TOLIATAS dienraščiui „Bernardinai.lt“ pasakoja apie unikalią bažnyčios istoriją, planuojamus pokyčius ir tai, kodėl Ramintoja jau šiandien yra daugiau nei tik tradicinė parapinė bažnyčia.

Kunige Algirdai, Ramintojos bažnyčios istorija iš tiesų yra unikali, gal net šokiruojanti. Papasakokite ją.

Bažnyčia dabar yra mūrinė, o prieš tai buvo medinė ir per Vilniaus gaisrus sudegdavo. Dabartinė yra labai panaši į tą, kurią pastatė vienuoliai augustinai. Vėlesniais amžiais atsirado priestatai, bet pati bažnyčia anuomet buvo dar puošnesnė, ryškaus rokoko stiliaus.

Vilniaus Švč. Mergelės Marijos Ramintojos bažnyčia. Ramintojos bendruomenės nuotrauka Šie maldos namai pastatyti 1768 metais. Po šimtmečio, carinės Rusijos laikais, vienuolius augustinus ištrėmė į Kauną, o bažnyčią pavertė Šv. Andriejaus cerkve. Beje, dabar, atliekant archeologinius tyrimus, rastas vienas suskilęs varpas su rusiškais įrašais iš tų laikų, kai čia buvo cerkvė. Tai labai ilga istorija. Po Antrojo pasaulinio karo bažnyčia buvo smarkiai apgadinta – sudegė stogas, o pinigų atstatyti nebuvo. Todėl sovietai buvo sumanę bažnyčią nugriauti. Vis dėlto gudriai nusprendė, kad pigiau bus pastatą panaudoti, negu griauti. Tada pradėta ieškoti, ką čia būtų galima įkurdinti. Vienintelis kooperatyvas sutiko bažnyčią perimti, bet su sąlyga, kad bus įrengtos pertvaros, skirstančios pastatą į aukštus. Taip 1967 metais čia atsirado pertvaros, trys aukštai, ir bažnyčia buvo paversta sandėliu. Šis pastatas priklauso valstybei, kaip ir, pavyzdžiui, Šv. Jonų bažnyčia. Atgavus nepriklausomybę, ilgai buvo neaišku, ką su juo daryti. Maldos namai buvo tarsi primiršti. Tik 2017 metais imtasi pirmų rimtesnių veiksmų. Vidaus reikalų ministerija perėmė bažnyčią, o 2018-ųjų birželio 8 dieną, per Jėzaus Širdies iškilmę, buvo pašventinta koplyčia. Bažnyčioje ir šiandien likę trys aukštai, o konsekruota tik viršutinė dalis. Pirmame aukšte veikia socialinis restoranas „Pirmas blynas“. Tai svetingumo erdvė, o kitos skirtos pastoracijai, sielovadai ir kartu su Policijos departamentu rengiamai bendruomeninei veiklai. Kunigas Algirdas Toliatas. Josvydo Elinsko / ELTA nuotrauka

Sausio pabaigoje duotas leidimas rekonstruoti šį pastatą. Kaip keisis bažnyčia ir kas joje atsiras?

Konkursą laimėjo projektuotojai „Fragment“, kurie pasiūlė bažnyčioje maksimaliai išsaugoti viską, kas įmanoma, visą istorinį paveldą, paliekant pokyčio galimybę, bet kuo labiau išlaikant barokinį bažnyčios veidą ir sutvarkant vietas, kuriose įrengtos perdangos. Policijos departamentas taip pat prašė, kad pastatas būtų kuo funkcionalesnis, kad jame galėtų vykti bendruomenės susitikimai ir įvairi veikla. Jeigu tai būtų vientisa sakrali erdvė, tuomet tai būtų tiesiog dar viena bažnyčia senamiestyje, ir mes negalėtume plėtoti tokio projekto. Ši vieta turėtų tapti savotišku aviliu – maksimaliai atkuriant bažnyčią, atveriant jos istoriją ir pritaikant ją įvairiems poreikiams. Būtų įrengtas liftas, todėl į erdves galėtų pakilti ir žmonės, turintys negalią. Kas konkrečiai atsiras? Dabar vos įėjus trys bažnyčios aukštai sukuria įspūdį, lyg ji būtų suspausta. Po rekonstrukcijos atsivertų didelis holas iki pat viršaus, būtų laiptai ir liftas. Tie trys aukštai liktų tolumoje. Taip būtų sukurta senoji Ramintoja ir naujoji Ramintoja. Manau, architektams pavyko pasiūlyti tokį sprendimą, kuris sujungia sena ir nauja, bet kartu leidžia erdvę pritaikyti ir sakraliai, ir pasaulietinei veiklai. Projektai jau paskelbti. Labai džiaugiamės, kad pasiekėme dar vieną etapą – nuo projektavimo iki statybos leidimo. Tai labai svarbus žingsnis, nuo kurio prasidės visa kita. Tačiau, atsižvelgdamas į dabartinę karinę situaciją, kurioje šiandien gyvename, nemanau, kad visa tai vyks greitai ir staiga. Valstybė dabar turi kitų prioritetų. Dar nėra taip gerai, kad galėtume statyti bažnyčias, ir nėra taip blogai, kad statytume tik bažnyčias.

Kaip tikintieji reaguoja į šiuos planus? Ar nesulaukiate priekaištų, kad bažnyčia tarsi virsta daugiafunkciu centru, o ne paprastais sakraliais maldos namais, kokius visi įpratę matyti?

Kai ilgą laiką tarnavusi kaip sandėlis bažnyčia vėl buvo atidaryta, ji jau tokia buvo. Tie trys aukštai, viena vertus, yra mūsų negalia, kita vertus, ta negalia virsta ir galia, įgalumu. Kartais žiūriu į „Pirmo blyno“ žmones, darbuotojus – kiek daug jų gyvenime yra nutikę, bet jie moka džiaugtis, dėkoti, šypsotis. Jie mus įkvepia naujam žvilgsniui. Bažnyčia byloja apie sudėtingumą. Atvira pirmo aukšto erdvė yra galimybė sutikti ir priimti bet kokį ateinantį praeivį – žmogų, kuris nelanko bažnyčios, kuris galbūt niekada į ją neateitų ir nesijaustų čia jaukiai. Tai susitikimo vieta, kur gali pakviesti kitą. Tai unikalu, tai dovana. Žinoma, nereikia visų bažnyčių daryti tokių. Jeigu jau turime tokį unikalumą, galbūt reikia tuo pasinaudoti ir žmonėms, kurie yra šio pasaulio piligrimai, Dievo ieškotojai, pasiūlyti būtent tokį variantą. Ramintoja žinoma dėl įvairios sielovados veiklos. Ar rekonstravę pastatą planuojate išplėsti bažnyčios veiklos sritis? Manau, rekonstravus pastatą galimybės atsivers dar labiau, nes erdvės bus geriau sutvarkytos ir pritaikytos. Tikiu, kad atsiras daugiau galimybių panaudoti ir pirmą, ir antrą aukštus. Tai leis dar plačiau išskleisti vaizduotę, nors ir dabar čia vyksta labai daug dalykų, kartais visi tiesiog nebetelpame. Taip būna Alfa kurso metu, kai ateina 80 žmonių, dar 30 žmonių komanda – ir jau turime 110 asmenų. Kai visi pasidalija į mažesnes grupeles aptarimams, bažnyčia būna pilna, o kartais ir šventoriuje nebetelpame. Kai gyvenimas užverda, tie namai labai greitai prisipildo. Alfa kurso susitikimas Vilniaus Švč. Mergelės Marijos Ramintojos bažnyčioje. Ramintojos bendruomenės archyvo nuotrauka Ne taip svarbu, ar rekonstrukcija bus vienokia, ar kitokia. Svarbiausia, kad namai kvepėtų namais, kad čia būtų gera ir jauku, o atėjusieji galėtų panaudoti savo talentus. Alfa kurso fenomenas – kad kursas pasiekia žmones, kurie yra toliau nuo Bažnyčios, kurių įžvalgos gali duoti naujų idėjų, praturtinti. Kartais man atrodo, kad mes gal pernelyg rūpinamės sienomis. Gal per daug investuojame į tvarką ir savo energiją nukreipiame į svarstymus, kaip padaryti viena ar kita, bet per mažai laiko skiriame Dievo dovanai – gyvajai Bažnyčiai, kuri yra visai šalia. Kunige, kiek jūs pats laukiate šių pokyčių ir ką jums reiškia šios bažnyčios prikėlimas antram ar trečiam gyvenimui? Žinoma, laukiu pokyčių. Mes ilgai iki to keliavome. Visko laukiu ir džiaugdamasis, ir nerimaudamas, nes nežinau, kaip viskas seksis. Tai didelės statybos. Neįsivaizduoju, kaip tai atsilieps bendruomenės gyvenimui, kiek užims laiko, kaip greitai viską pavyks įgyvendinti ir ką reikės daryti, kai nebus galima naudotis patalpomis. Klausimų yra visokių, bet suprantu, kad tam, jog vyktų virsmas, kartais reikia pakentėti nepatogumus, nes kitaip to nebus. Dabar neįsivaizduoju, kaip viską reikės spręsti. Žinoma, reikia sulaukti, kol viskas prasidės, tada ir ieškosime išeičių. Nežinau – gal statysime palapinę kieme, gal eisime pas pranciškonus į Bernardinus prašyti kokio nors Mišių laiko. Jeigu nepriims, belsimės kitur, kaip šventasis Pranciškus. Kartais didžiausias džiaugsmas būna tada, kai pasibeldi pas brolius, o jie sako: „Dinkit iš čia, žinome mes jus – visus žmones patrauksite“ (juokiasi). Kartais didžiausias džiaugsmas būna tada, kai tave nustumia kaip paskutinę šiukšlę, o tu, užuot įsižeidęs, eini ir šlovini Viešpatį. Galbūt taip Dievas veda per dykumą į Pažadėtąją žemę? Juk ir Ramintoja nėra galutinis tikslas. Mes esame piligrimai. Niekur negalime per stipriai įsikibti.

Autorius: Tomas Kemzūra, Juozas Ruzgys

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama