Kunigas R. Doveika: tremtyje išsaugotą tikėjimą dabar riboja 1,2 procento paramos bažnyčiai blokavimas
Bernardinai.lt
Turinį įkėlė
Vilniaus šv. Juozapo parapijos klebonas kunigas RIČARDAS DOVEIKA skeptiškai žiūri į tai, jog dabar religinės bendruomenės negali pagal anksčiau galiojusią tvarką gauti iki 1,2 procento gyventojų pajamų mokesčio.
„Šiandien, matydamas pokyčius, prisimenu šviesaus atminimo popiežiaus Pranciškaus žodžius apie Europoje atsirandančias „mandagaus krikščionių persekiojimo“ formas. Tai subtilūs, rafinuoti sprendimai, kurie mažina religinių bendruomenių galimybes veikti ir visavertiškai dalyvauti visuomenėje“, – dienraščiui „Bernardinai.lt“ kalba dvasininkas.
Pagal dabartinę tvarką 1,2 procento paramą norinčios gauti religinės bendruomenės turi steigti atskirą fondą paramai. Panašiai pasielgusi ir Šv. Juozapo parapijos bendruomenė, tačiau jai vadovaujantis kunigas R. Doveika tai vadina papildoma biurokratija be pridėtinės naudos.
Kunige, Seimas nepritarė siūlymui grąžinti anksčiau galiojusią tvarką, kad gyventojai galėtų pervesti savo pajamų mokesčio 1,2 procento religinėms bendruomenėms ir mokykloms. Kiek jums ir kitoms religinėms bendruomenėms svarbus šis paramos gavimo būdas?
Atgavus nepriklausomybę, religinės bendruomenės, kaip ir visa visuomenė, pradėjo kvėpuoti laisve.Reikėjo atkurti pastatus, bendruomenes, struktūras. Tuo metu valstybė ir religinės bendruomenės ieškojo būdo paskatinti pačius tikinčiuosius aktyviai dalyvauti savo bendruomenės gyvenime. Taip atsirado galimybė skirti du, vėliau – 1,2 procento savo mokesčių. Šių procentų esmė visada buvo ne tik pinigai. Tai pilietinės visuomenės, demokratijos ir atsakomybės išraiška. Žmogus pats sprendžia, kam skirti dalį jau sumokėtų mokesčių. Tai pasitikėjimo bendruomene ir jos vienybės, atsakomybės ženklas.
Vilniaus Šv. Juozapo bažnyčia. Parapijos feisbuko nuotrauka
Religinėms bendruomenėms ši parama tampa konkrečiais darbais: apmokėtomis sąskaitomis, šildymu, pastatų priežiūra, bažnyčių remontu, vaikų stovyklomis, sielovados veikla, pagalba šeimoms, senjorams, vaikams. Tai leidžia bendruomenėms gyventi, kurti darbo vietas, mokėti atlyginimus ir mokesčius valstybei. Šie procentai taip pat yra pasitikėjimo mandatas. Žmonės, net ir netikintys, matydami darbus skiria paramą. Jie mato, kad tvarkomos šventovės, priimami turistai, vyksta bendruomeninis gyvenimas, ir tuo džiaugiasi.
Šiandien, matydamas pokyčius, prisimenu šviesaus atminimo popiežiaus Pranciškaus žodžius apie Europoje atsirandančias „mandagaus krikščionių persekiojimo“ formas. Tai subtilūs, rafinuoti sprendimai, kurie mažina religinių bendruomenių galimybes veikti ir visavertiškai dalyvauti visuomenėje. Ypač skaudu, kad religines teises tenka ginti laisvoje valstybėje, kur tikėjimas buvo išsaugotas tremtyje, partizanų maldose, spaudžiant sovietmečiui. Šiandien persekiojimas tampa subtilesnis, bet egzistuoja.
Svarbu ir tai, kad religinės bendruomenės yra visiškai atskaitingos. Kiekvienais metais teikiamos ataskaitos Valstybinei mokesčių inspekcijai, deklaruojamos lėšos, mokami mokesčiai, kuriamos darbo vietos. Parapijos tampa darbdaviais – moka atlyginimus, motinystės išmokas, pensijų įmokas. Tai realus indėlis į valstybės ekonomiką. Todėl kalbos apie skaidrumo stoką dažnai atrodo kaip argumentaipateisinti sprendimus, kurie riboja bendruomenių veikimą.
Šią paramą religinės bendruomenės gali gauti, jeigu yra įsteigusios atskirą fondą, į kurį keliauja parama. Jūs taip pat tai padarėte, todėl tokią paramą galite gauti. Kiek atsirado papildomo darbo ar jo galbūt kaip tik sumažėjo?
Papildomo darbo atsirado labai daug. Viešąją įstaigą steigti užtruko kelis mėnesius – dokumentai, teisinė bazė, konsultacijos. Religinės bendruomenės tikrinamos labai griežtai – tarsi pinigų plovimo ar kitų rizikų aplinkybėmis. Visa tai teko pereiti. Tačiau iš esmės niekas nepakito – galioja tos pačios ataskaitos, tie patys reikalavimai, tik atsirado dar viena biurokratinė struktūra.
Šios lėšos leidžia bendruomenėms vykdyti daug veiklos. Pavyzdžiui, Pilaitės bendruomenės nupirktas bažnyčios altorius, grindys ir paveikslai buvo sukurti Ukrainoje. Taip religinė bendruomenė padėjo karo sąlygomis gyvenantiems žmonėms – užsakė darbus, suteikė pragyvenimo šaltinį šeimoms, kurių artimieji kariauja ar žuvo. Bažnyčios taip pat tampa kultūros erdvėmis, pagalbos centrais, savanorystės vietomis, paramos Ukrainai centrais. Jeigu tai nėra solidarumas ir demokratija – tuomet kas tai?
Mes, krikščionys, esame įpratę gyventi spaudimo ir persekiojimo sąlygomis. Bažnyčia nėra šventųjų bendruomenė – tai šventėjantys nusidėjėliai. Mes mokomės, valomės, augame. Būtent dėl to Bažnyčia išlieka gyva. Man, kaip kunigui, tai yra atsakomybė bendruomenei ir vyskupui. Jei neieškočiau sprendimų ir nebandyčiau užtikrinti bendruomenės gyvenimo, kas tada būtų mano pašaukimas?
Kai kurie seimūnai pasigenda religinių bendruomenių skaidrumo. Kaip jūs, kunige, užtikrinate, kad 1,2 procento parama būtų naudojama skaidriai?
Didžiausias skaidrumas – matomi darbai. Apmokėtos sąskaitos, darbuotojų atlyginimai, vykdomi projektai, bendruomenės veikla, organizuojamos stovyklos, remontai. Bendruomenė mato, kas vyksta.Taip pat kasmet teikiamos ataskaitos Valstybinei mokesčių inspekcijai. Deklaruojama visa gauta parama – tiek fizinių, tiek juridinių asmenų. Tai vyko anksčiau, vyksta dabar ir vyks ateityje. Todėl skaidrumąužtikrina valstybės kontrolė ir matomas bendruomenės pasitikėjimas.
Vilniaus Šv. Juozapo bažnyčia. Parapijos feisbuko nuotrauka
Jūsų nuomone, kaip šie ribojimai – kad vieniems paramą galima skirti, o kitiems ne – paveiks tai darančių žmonių aktyvumą?
Manau, žmonės tai priima kaip teisių ir pasirinkimo apribojimą. Religinės bendruomenės nėra nevyriausybinės organizacijos – tai atskiras juridinis vienetas, turintis savo teises ir atsakomybę.Religinės bendruomenės išgyvena iš tikinčiųjų sąmoningo dalyvavimo. Jei kitos organizacijos gali gauti 1,2 procento paramą, kyla klausimas, kodėl religinės bendruomenės išskiriamos. Šios lėšos nėra tokios, kurios sugriautų valstybės biudžetą. Priešingai – jos padeda kurti darbo vietas, mokėti mokesčius ir stiprinti pilietinę visuomenę.
Šios paramos sistema atsirado būtent siekiant įgalinti pilietinę visuomenę, remiantis kitų Europos šalių patirtimi. Ji veikė sklandžiai, nekilo klausimų dėl skaidrumo. Tikiuosi, kad dialogas su valstybės institucijomis leis išsklaidyti abejones ir rasti sprendimą, kad religinės bendruomenės galėtų visavertiškai gyventi, o piliečiai – laisvai reikšti savo religinius įsitikinimus ir atsakomybę už bendruomenę.
Sužinokite, kaip galite skirti 1,5 proc. gyventojų pajamų mokesčio Vilniaus šv. Juozapo parapijai.
Autorius: Tomas Kemzūra, Juozas Ruzgys
Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama
