Didžiųjų šešėlyje: prof. V. Sinkevičius – apie valstybės kūrimą ir neblėstančią Kovo 11-osios šviesą

Vienas iškiliausių Lietuvos teisininkų, Mykolo Romerio universiteto profesorius dr. VYTAUTAS SINKEVIČIUS naujausia savo knyga „Didžiųjų šešėlyje“ atveria mūsų valstybės kūrimo užkulisius.

Jo rankos lietė svarbiausius atkurtos Lietuvos valstybės dokumentus dar tada, kai rašalas ant jų nebuvo išdžiūvęs. Jis stovėjo šalia valstybės architektų ir savo žiniomis padėjo užtikrinti, kad teisinis mūsų laisvės pamatas būtų nepajudinamas.

Pasak profesoriaus, per visą savo gyvenimą jis nėra regėjęs tokio tyro džiaugsmo protrūkio, koks užliejo salę priimant Kovo 11-osios aktą.

Gerbiamas profesoriau, Jūsų knyga yra apie procesus, kurie šiandien atrodo savaime suprantami, bet tuo metu reikalavo milžiniškos drąsos ir precizikos. Norėčiau mūsų pokalbį grįsti trimis fundamentaliais stulpais, kuriais rėmėsi naujoji Lietuva. Pradėkime nuo pirmojo. Kas rengiant Kovo 11-osios aktą kėlė didžiausią teisinę įtampą?

Buvo labai daug sudėtingų klausimų. Pagrindinis iš jų – iš kur atsiranda atkurta nepriklausoma Lietuvos valstybė? Ar tai modifikuota Lietuvos TSR? Principinė Sąjūdžio pozicija buvo ta, kad tai yra tarpukario Lietuvos Respublikos, kuri egzistavo nuo 1918 iki 1940 metų, tąsa. Reikėjo rasti teisines formuluotes, kaip atsiriboti nuo LTSR ir užtikrinti, kad nebūtų interpretacijų, esą Lietuvos TSR buvo valstybė. LTSR nebuvo jokia valstybė, nebuvo jokia Lietuvos valstybingumo forma. Ją sukūrė ne Lietuvos tauta, o okupacinė valdžia – Sovietų Sąjunga, kuri 1940-aisiais okupavo, aneksavo Lietuvą. Tai štai nuo visų šių terminijų, nuo LTSR, reikėjo atsiriboti.

Prisiminkime, kad 1990-ųjų vasario 24 dieną vyko rinkimai į Lietuvos TSR Aukščiausiąją Tarybą. Ir pirmas klausimas buvo – ar ši Lietuvos TSR Aukščiausioji Taryba gali atkurti nepriklausomybę? Jeigu ji atkuria nepriklausomybę, atsiranda galimybė interpretuoti, kad LTSR buvo valstybė. O jeigu LTSR – valstybė, tada ji yra atsakinga už gyventojų trėmimus, gamtos niokojimą, kultūros paminklų naikinimą, rusifikaciją, Bažnyčios persekiojimą. Kitaip tariant, LTSR kaip valstybė už viską pati atsakinga – kuo čia dėta Sovietų Sąjunga?

Tad reikėjo atsiriboti pirmiausia nuo LTSR. Kaip tai padaryti? Priimamas pirmas dokumentas – deklaracija dėl Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos deputatų įgaliojimų. Ir štai vienas iš pagrindinių nuostatų – kad ši LTSR Aukščiausioji Taryba nuo 1990 metų kovo 11 dienos vadinama Lietuvos Aukščiausiąja Taryba. Ir Vytautas Landsbergis, kuris buvo išrinktas Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos pirmininku, tampa Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos pirmininku.

Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos – Atkuriamojo Seimo vadovai 1990 m. kovo 11 d. po Akto dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo paskelbimo Vilniuje. Pauliaus Lileikio / Lietuvos centrinio valstybės archyvo nuotrauka

Tačiau yra tokia teritorija: Lietuvos TSR sovietinėje Konstitucijoje parašyta – Lietuvos TSR socialistinė valstybė. Kaip nuo to atsiriboti? Priimamas įstatymas dėl valstybės pavadinimo ir herbo, nustatoma, kad Konstitucijoje ir kituose teisės aktuose reikia vartoti vienintelę sąvoką – pavadinimą Lietuvos Respublika arba sutrumpintai – Lietuva. Taigi Lietuvos Aukščiausioji Taryba tapo Lietuvos Respublikos Aukščiausiąja Taryba, o Vytautas Landsbergis – Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos pirmininku.

Štai ši Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba galėjo priimti Nepriklausomybės Atkūrimo Aktą, kuris jau buvo parengtas.

Dabar pereikime prie Konstitucijos. Koks Konstitucijos kūrimo momentas jums įsiminė kaip didžiausias kompromisas tarp skirtingų politinių vizijų, padėjęs stabilizuoti valstybę?

Konstitucijos rengimo procesas buvo labai sudėtingas, sunkus. Pirmiausia pradėta rengti ne Konstitucija, o jos koncepcijos metmenys. Juos rengė komisija, sudaryta iš politikų ir žymiausių to meto teisininkų. Buvo daug diskusijų, daug ginčų. Viskas pasibaigė, kai Vytautas Landsbergis pasakė: „Aš matau kompromiso paieškas, jau matau projektą, dėl kurio galima kalbėtis. Ieškokime to konsensuso.“

Jūs klausiate, kas labiausiai įsiminė. Įsiminė tai, kad politikai pakilo virš asmeninių ambicijų, partinių, grupinių interesų. Jie išskyrė prioritetą suprasdami, kad Lietuva turi turėti Konstituciją. Jie suvokė turintys susitarti, suprato – jeigu nesusitars, Lietuva neturės Konstitucijos. Ir jie sugebėjo susitarti – tai buvo labai svarbu.

Dabar pereikime prie trečiojo stulpo. Kokia buvo didžiausia juridinė ir diplomatinė mina, kurią teko neutralizuoti derinant Rusijos kariuomenės išvedimo sutartis?

Tai buvo labai sudėtingas procesas. Derybos pradėtos 1992 metų pavasarį, kai Vytautas Landsbergis susitiko su Borisu Jelcinu (Rusijos prezidentu – aut. past.) ir sutarė, kad kariuomenė bus išvesta. Aišku, buvo aktualus laiko klausimas – kada bus išvesta? Derybos buvo labai sudėtingos. Kariuomenės išvedimas kelis kartus buvo stabdomas, stengiantis palaužti Lietuvos poziciją – kad ši sutiktų, jog čia nėra jokio tarptautinio nusikaltimo, kad Rusija čia niekuo dėta, nepadarė jokios žalos.

Signataro Gedimino Šerkšnio fotoarchyvas. Kosto Kajėno videomedžiagos kadras

Įvyko stebuklas, didžiausias stebuklas – Kovo 11-oji, ir šį stebuklą turime labai saugoti. O dabar turime savo kariuomenę – stiprią, turime sąjungininkų.

1990 metais kūrėme taisykles, kad išliktume. 2050-aisiais mums reikės tų pačių vertybių – galbūt teisinės valstybės, žmogaus teisių – kad nepasiklystume technologijų ir globalizacijos amžiuje. Ar pamatiniai mūsų dėsniai, apie kuriuos kalbėjote, yra pakankamai tvarūs, kad atlaikytų 2050-ųjų iššūkius: dirbtinį intelektą, demografinius pokyčius?

Mes remiamės savo istorija, praeitimi, tautos mentalitetu, gebėjimu išlikti net sudėtingiausiomis sąlygomis. Jokios technologijos žmogaus nepakeis. Konstitucijoje įtvirtinome vertybes, kurių laikosi visas civilizuotas pasaulis: tai žmogaus orumas, tikėjimo apsauga, valdžios pareiga tarnauti žmonėms. Pagrindinis dalykas – kokia bus visuomenė, kiek mes būsime pajėgūs, stiprūs, susikaupę, kiek suprasime, kad privalome saugoti nepriklausomą ir laisvą Lietuvą.

Mes privalome turėti žemės lopinėlį, kuriame tauta gali gyventi, skleistis. Nėra kitos vietos tautai, Lietuvai išlikti. Kartais pagalvoju – iš kur apskritai atsirado galimybė mūsų šaliai išlikti? Turbūt iš meilės Lietuvai, jos žmonėms. Manau, kad 2050-aisiais meilės Lietuvai bus dar daugiau nei dabar.

Autorius: Vytautas Markevičius

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama