Politologas E. Račius apie svarbiausius metų įvykius Artimuosiuose Rytuose: „Reikia pripažinti realybę – palestiniečių valstybės nebus“

Izraelis birželį Irane atakavo branduolinius ir karinius objektus, taip pat gyvenamąsias teritorijas ir taip sukėlė dvylika dienų trukusį karą. Smūgiai buvo paleisti dėl Irano siekio pasigaminti branduolinį ginklą. Irane per atakas žuvo daugiau kaip tūkstantis žmonių, tarp jų – aukšti karo vadai ir branduolinių ginklų mokslininkai. Per Irano smūgius Izraelyje žuvo dešimtys žmonių.

Per prasidėjusius Izraelio karo veiksmus Gazos Ruože, „Hamas“ valdomos Gazos sveikatos apsaugos ministerijos duomenimis, jau žuvo daugiau nei 66 tūkstančiai žmonių.

2025 metų spalio 8 dieną JAV prezidentas Donaldas Trumpas paskelbė, kad Izraelis ir „Hamas“ pasiekė paliaubų susitarimą. Grupuotė grąžino visus gyvus įkaitus, o Izraelis paleido beveik du tūkstančius palestiniečių.

Jungtinės Valstijos per savo smūgius Irano branduoliniams kompleksams Forde, Natanze ir Isfahane panaudojo keturiolika bunkerius griaunančių bombų GBU-57.

Svarbiausius 2025-ųjų įvykius Vidurio ir Artimųjų Rytų valstybių gyvenime dienraščiui „Bernardinai.lt“ komentuoja profesorius E. Račius.

Kokie šių metų įvykiai lėmė ryškius poslinkius Vidurio ir Artimųjų Rytų valstybių gyvenime?

Manau, daugeliui žmonių, kurie bent kiek seka pasaulio įvykius, akivaizdu, kad kone visi reikšmingi įvykiai, nutikę šiais metais, vienaip ar kitaip susiję su žydų valstybe – Izraeliu. Pirmiausia kalbame apie karus ir ginkluotus konfliktus. Nesvarbu, ar tai būtų Izraelio ir Palestinos santykiai, Izraelio konfliktai su Libanu ar Sirija, ar Izraelio ir Irano santykiai, kuriuos kai kas net pavadintų vyšnia ant torto.

Visų šių karų visuma, galima sakyti, yra vienas didelis įvykis, turintis daugybę epizodų. Tai nėra nauji konfliktai – neįvyko nieko visiškai netikėto, o kai kurių dalykų net buvo galima tikėtis. Todėl šiuos atskirus įvykius labiau vertinčiau kaip skirtingus to paties ilgalaikio proceso epizodus, o ne kaip išskirtinai tik šių metų reiškinį.

Protestas prieš Izraelį „Leiskit Gazai gyvent“. Andriaus Ufarto / ELTA nuotrauka

Po 2025 metų birželio tiesioginių Izraelio oro pajėgų smūgių Iranui ir pastarojo atsakomųjų veiksmų ar galime teigti, kad regiono saugumo padėtis negrįžtamai pasikeitė?

Nebūčiau toks radikalus. Sakyčiau, kad Iranas suprato, jog tam tikras laikotarpis ar veikimo formatas baigėsi. Ką turiu omenyje? Izraelio ir Irano vadovai dešimtmečius atvirai niekino vieni kitus. Ši neapykanta buvo nuolat reiškiama tiek Jungtinių Tautų tribūnose, tiek nacionalinio lygmens renginiuose. Valdžia keitėsi ir Irane, ir Izraelyje, tačiau šis priešiškumas yra nuolatinis.

Svarbiausia, kad visa tai vyko be tiesioginės atviros konfrontacijos. Taip, šalys tiesiogiai nebendraudavo, tačiau priešiškumas buvo demonstruojamas įvairiais gestais, žemėlapiais, simboliniais veiksmais. Žinoma, kas nors pasakys: „Juk Izraelis per dešimtmečius nužudė daugybę Irano mokslininkų ir specialistų.“ Tai tiesa – Izraelis vykdė karines operacijas, kurias galime vertinti įvairiai. Jų metu nukentėjo ne tik kariai, bet ir civiliai.

Tačiau dabar jau matome tikrą karą. Taip, jis buvo trumpas, suplanuotas kaip žaibiška operacija. Galima teigti, kad didelės strateginės naudos Izraeliui tai nedavė – galbūt tai labiau buvo Jungtinių Valstijų iniciatyva, tačiau bet kuriuo atveju rezultatas nebuvo esminis. Todėl teigti, kad visa regiono saugumo architektūra pasikeitė, būtų per stipru. Ji iš esmės liko tokia pati: Izraelis buvo, yra ir, tikėtina, bus besąlygiškai remiamas Jungtinių Valstijų. JAV pozicija Izraelio atžvilgiu gali šiek tiek svyruoti keičiantis valdžios administracijoms, tačiau pati konsteliacija išlieka.

EPA-ELTA nuotrauka EPA-ELTA nuotrauka

Vis dėlto drįsčiau teigti, kad Izraelio ir Irano konfliktas nublanksta prieš tai, ką Izraelis padarė suverenios Kataro valstybės sostinėje. Štai čia jau matome kai ką iš tiesų reikšmingo. Kataras niekada nebuvo Izraelio priešas – jis nebuvo ir artimas draugas, tačiau veikė kaip tarpininkas tarptautinėse derybose. Toks veikimo modelis nėra naujas. Vis dėlto bombarduoti suverenios valstybės teritoriją, kurioje vyksta taikos derybos, yra itin rimtas precedentas.

Kalbant apie Iraną – didelio šoko gal ir nebuvo, tačiau Iranas tikrai patyrė stiprų smūgį. Dabar jam tenka apsispręsti, kaip elgtis toliau. Atrodo, kad Iranas suprato, jog pereinama į kitą lygmenį ir vien simbolinės neapykantos deklaracijos nebeveikia. Tai pavojinga ir grėsminga situacija, tačiau kol valdžioje yra racionalūs žmonės, matome tik simbolines atsakomąsias atakas. Iranas nesiėmė masinių neadekvačių veiksmų, tokių kaip karių siuntimas pėsčiomis pulti Izraelį. Vis dėlto klausimas išlieka atviras: kiek ilgai Iranas išliks pasyvus?

EPA-ELTA nuotrauka

O jeigu bandytume šiek tiek prognozuoti: ar ši įtampa tarp Izraelio ir Irano išliks ir ar valdžios pasikeitimas galėtų lemti stipresnius veiksmus?

Artimiausioje ateityje prognozuočiau kiek kitaip: valdžios gali keistis, tačiau iš esmės niekas nesikeis. Užsienio politikoje pokyčiai vyksta labai lėtai.

Tačiau Izraelyje matome tam tikrą slinktį. Negaliu garantuoti, kad taip nutiks, bet nenustebčiau, jei per kitus rinkimus į valdžią ateitų dar radikalesnės jėgos. Ne tik tos, kurios atvirai kalba apie fizinį palestiniečių sunaikinimą, bet ir tos, kurios nuspręstų, jog reikia imtis aktyvesnių veiksmų prieš Iraną. Logika čia paprasta: mes jų nemylime, jie nemyli mūsų – vadinasi, reikia kažką daryti.

Todėl, jei po rinkimų Izraelyje susiformuotų itin radikali vyriausybė, visiškai realu, kad vieną rytą pabustume su žinia apie dar intensyvesnius Izraelio smūgius Iranui. Tačiau scenarijus, kad Irane po rinkimų į valdžią ateitų visiškai neadekvačios, neracionaliai besielgiančios jėgos, man kol kas atrodo sunkiai įsivaizduojamas. Tai galėtų įvykti nebent tolimoje ateityje.

Valstybinės maždaug 60-ies per karą su Izraeliu žuvusių asmenų, įskaitant kariuomenės vadus ir branduolinės energetikos mokslininkus, laidotuvės. Teheranas, Iranas, 2025 m. birželio 28 d. EPA-ELTA nuotrauka

Kaip Jūs vertinate 2025-aisiais spalį pasiektą Izraelio ir „Hamas“ susitarimą dėl ugnies nutraukimo – ar tai tik pauzė prieš kitą audrą, ar realus žingsnis Palestinos valstybingumo klausimo sprendimo link?

Manau, kad atsakymas yra gana akivaizdus. Jeigu beveik visos pagrindinės Izraelio vyriausybėje šiuo metu esančios partijos ir jų lyderiai aiškiai ir viešai – ne užkulisiuose ar privačiuose pokalbiuose, o tiesiogiai eteryje – sako, kad bus padaryta viskas, jog Palestinos valstybė nesusikurtų, tuomet pirmoji klausimo dalis tampa beveik makabriška. Apie ką mes apskritai kalbame?

Kai viešai deklaruojama, jog mes padarysime viską, kad Palestinos valstybės nebūtų, tuomet paliaubos ar bet koks jų formatas tampa antraeiliu dalyku. Taip, daugelis vis tiek tai vertina ir sako: žiūrėkite – masinės žudynės, kai kasdien žūdavo šimtai žmonių, sustojo. Dabar per dieną žūsta, tarkime, iki dešimties palestiniečių. Tačiau tai nereiškia, kad paliaubos realiai veikia, nes humanitarinė pagalba arba apskritai neįleidžiama, arba labai smarkiai ribojama.

Todėl negalima sakyti, kad šios paliaubos yra sėkmingos. Vis dėlto reikia pripažinti ir tai, kad per šiuos mėnesius galėjo žūti dar dešimtys tūkstančių žmonių. Kol kas kalbama apie maždaug tūkstantį aukų. Šiuo požiūriu galima bent minimaliai pasidžiaugti.

Paprasčiausiai reikia pripažinti realybę – palestiniečių valstybės nebus.

Tačiau jeigu kas nors vis dar drįstų viešai svajoti ar kalbėti, kad šios paliaubos galėtų vesti į Palestinos valstybės susikūrimą, tuomet tenka pasakyti: arba tas žmogus visiškai nesuvokia realybės, arba sąmoningai ją ignoruoja dėl savų interesų. Taip elgiasi daugelis politikų – pradedant Lietuvos aukščiausio lygio politikais, kurie ir toliau kalba apie dviejų valstybių sprendimą kaip gerą variantą. Tai daroma ne todėl, kad jie nesuprastų realybės, nežinotų, jog palestiniečių valstybės greičiausiai nebus, o todėl, kad diplomatiškai reikia kalbėti gražiai.

Tačiau žvelgdami analitiškai, o ne diplomatiškai, kalbame ne apie proceso pradžią, galinčią atvesti į Palestinos valstybingumą, bet, priešingai, apie proceso, kuris tą valstybingumą naikina, pradžią. Kalbant apie Palestinos valstybingumą, čia jau net žodis „naivumas“ tampa per švelnus. Paprasčiausiai reikia pripažinti realybę – palestiniečių valstybės nebus.

Gaza, Gazos Ruožas, 2025 m. spalio 26 d. EPA-ELTA nuotrauka Sugriauti pastatai, matomi paliaubų tarp Izraelio ir „Hamas“ metu. Rafahas, Gazos Ruožo pietūs. EPA-ELTA nuotrauka

Kaip reikėtų vertinti JAV panaudotas specialiąsias bombas prieš Irano branduolinio kuro sodrinimo laboratorijas?

Nesu karo specialistas, tačiau akivaizdu, kad Jungtinės Valstijos turi itin įvairią ginkluotę ir ją naudoja. Kai kuriamas ginklas, natūralu, kad ateina momentas, kai norima jį panaudoti – priešingu atveju kyla klausimas, kam jį apskritai kurti.

Tačiau esmė čia – ne vien ginklų technologijos. Natūralu, kad visiems būtų baugu, jeigu ginklus turėtų tie, kuriuos laikome nedraugais. Šiandien Jungtinės Valstijos mums yra draugai, bet kas žino, kaip viskas klostysis ateityje. Gal vieną dieną pabudę sužinosime, kad, pavyzdžiui, amerikiečiai užėmė Grenlandiją, kaip kadaise Saddamas Husseinas užėmė Kuveitą, – ir visi būsime apstulbę. Tai, žinoma, hipotetinis scenarijus, tačiau esmė aiški: kai ginklus turi tie, kurie gali juos panaudoti prieš tave, tai visada kelia egzistencinę grėsmę. Dėl to abejonių nėra.

Tačiau čia kyla kitas – tarptautinės teisės – klausimas. Mes kalbame apie neišprovokuotus karo veiksmus. Tad ar tokio tipo bombų naudojimas pateisinamas tarptautinės teisės požiūriu ir kokiomis aplinkybėmis jis galėtų būti laikomas teisėtu?

Iranas. EPA-ELTA nuotrauka

JAV prezidentas Donaldas Trumpas ir jo administracija 2025-aisiais aktyviai siekė keisti JAV įsitraukimą į įvykius Artimųjų Rytų regione. Kaip šis įsitraukimas reiškėsi ir ar jis buvo sėkmingas?

Per pirmąją savo kadenciją Donaldas Trumpas aiškiai deklaravo, kad Jungtinės Valstijos turėtų trauktis iš šio regiono ir kad JAV nesivels į karo veiksmus. Vietoj to buvo pasirinkti diplomatiniai veiksmai arba, drąsiai galime sakyti, diplomatinis šantažas.

Tam tikra prasme tai buvo sėkminga strategija: kelios arabų valstybės pripažino Izraelį. Net nepaisydamos Izraelio veiksmų Palestinoje, tos kelios valstybės nenutraukė diplomatinių santykių su Izraeliu.

Tačiau jeigu kalbame apie tai, kas vyko ir tebevyksta 2025 metais, jokios sėkmės čia nematau. Nebent ją matuotume makabriškai – pavyzdžiui, Jungtinių Valstijų karinės galios panaudojimu. Tam, kad kariai neužsisėdėtų, kad būtų palaikomas karinis pasirengimas, juk reikia kur nors kariauti ir tuos karus reikia susikurti.

Jungtinės Valstijos jau dešimtmečius yra nemėgstamos Vidurio Rytuose, jų įvaizdis – nepriklausomai nuo administracijų ar prezidentų – nuosekliai prastėjo.

Tai, ką daro dabartinis JAV prezidentas, yra grįžimas prie karinio, smurtinio įsitraukimo regione, ir jis ten neabejotinai vertinamas labai neigiamai. Čia svarbus politologinis aspektas: kalbėdami apie arabų valstybių vyriausybes ir jų visuomenes, turime suprasti, kad tarp jų nėra tokio socialinio kontrakto, koks egzistuoja demokratinėse valstybėse. Net jei mes protestuojame prieš valdžią, suvokiame tai kaip demokratinį procesą: valdžia išrinkta, partijos susitarė, ir tai tenka priimti.

JAV prezidentas Donaldas Trumpas (centre) pagyrė savo kolegą iš Egipto Abdelą Fattahą al-Sisi (kairėje) už jo vaidmenį derybose dėl Gazos Ruožo. Šarm el Šeichas, Egiptas, 2025 m. spalio 13 d. EPA-ELTA nuotrauka

Arabų šalyse demokratija dažnai yra chroniško deficito būklės. Valdantieji dažnai būna nelegitimūs arba dar dažniau visiškai neatskaitingi visuomenei, nes nėra renkami. Todėl tai, ką Jungtinių Valstijų administracijai pavyksta pasiekti dirbant su valstybių vadovais – pavyzdžiui, Saudo Arabijoje – visiškai nereiškia, kad tam pritaria visuomenė.

JAV ne tik blogina savo įvaizdį ir stumia save į kampą, bet ir kartu provokuoja visuomenes nebesitaikstyti su savo vyriausybių veiksmais, kurie palankūs Jungtinėms Valstijoms.

Labai iškalbingas buvo pompastiškas, kone teatrališkas Donaldo Trumpo priėmimas Saudo Arabijoje. Ten net nereikėjo kurti meninių filmų – visas šou jau buvo parodytas. Šie politiniai žaidimai, mano akimis, nėra niekiniai, tačiau visiškai nedera su visuomenės nuotaikomis.

Galima sakyti: tos visuomenės nėra demokratiškos, tad kam į jas apskritai kreipti dėmesį – jas galima ignoruoti. Tačiau – ne prognozuodamas, o tik leisdamas sau spėti – sakyčiau, kad po to, ką Jungtinės Valstijos daro dabar, galimas antrasis arabų pavasaris – gal rudenį, gal kiek vėliau. Dėl to nenustebčiau. JAV ne tik blogina savo įvaizdį ir stumia save į kampą, bet ir kartu provokuoja visuomenes nebesitaikstyti su savo vyriausybių veiksmais, kurie palankūs Jungtinėms Valstijoms.

JAV prezidento Donaldo Trumpo kelionė į Persijos įlankos regioną. Abu Dabis, Jungtiniai Arabų Emyratai, 2025 m. gegužės 15 d. EPA-ELTA nuotrauka

Kaip vertinate stiprėjančią Kinijos ir Rusijos diplomatinę ir karinę įtaką šiame regione? Ar ji reiškia, kad Vakarų dominavimas Vidurio Rytuose baigėsi?

Tai labai platus klausimas. Pirmiausia reikia apsibrėžti, kaip mes apskritai matuojame galią. Ar Rusija yra galinga valstybė bendra prasme? O tuomet – kokia jos reali galia Vidurio Rytuose?

Drįsčiau teigti, kad Rusija kadaise turėjo daugiau įtakos nei dabar. Tačiau nėra taip, kad ji jos niekada neturėjo. Lygiai taip pat netiesa, kad Vakarai kada nors visiškai dominavo Vidurio Rytuose. Taip, Jungtinės Valstijos nuvertė Saddamo Husseino režimą, ilgą laiką buvo okupavusios Iraką, tačiau tai nereiškia, kad naujoji valdžia tapo provakarietiška ar proamerikietiška – iš esmės ji visus tuos dešimtmečius buvo proiranietiška.

Taigi Vakarai regione niekada nebuvo visur ir visada dominuojantys. Tai nėra Šaltojo karo laikai, kai viskas buvo aiškiai padalyta. Šiandien nematome tokių esminių lūžių. Sirijoje vienu momentu atrodė, kad Rusija bus išstumta, tačiau dabar matome, jog jai buvo leista likti.

Ekonominė Kinijos įtaka didėja, bet ji dar neturi tokios politinės reikšmės, ir neatrodo, kad ji tuo piktnaudžiautų.

Aš nematau didelių Rusijos laimėjimų, kurie atsvertų Jungtinių Valstijų patirtas nesėkmes. Taip, JAV patyrė ne vieną nesėkmę, tačiau tai dar nereiškia, kad Rusija pasiekė ką nors iš esmės reikšmingo. „Wagner“ samdiniai pasiautėjo Sirijoje, Libijoje – ir tuo viskas iš esmės baigėsi.

Kalbant apie Kiniją, čia matome tęstinį ekonominį įsitraukimą. Kinija siūlo pigias paskolas, stato infrastruktūrą. Tačiau ar tai jau perauga į tiesioginę politinę galią, kad ši šalis galėtų diktuoti balsavimus ar politinius sprendimus Vidurio Rytuose? Kol kas to nematau.

Nesakau, kad taip negali nutikti ateityje, tačiau šiuo metu tai atrodo per ankstyva. Ekonominė Kinijos įtaka didėja, bet ji dar neturi tokios politinės reikšmės, ir neatrodo, kad ji tuo piktnaudžiautų.

Jeruzalė, 2025 m. lapkričio 2 d. EPA-ELTA nuotrauka

Pastebima, kad Artimųjų Rytų šalys viena kitai nereiškia palaikymo. Kas lemia arabų šalių susipriešinimą?

Reikėtų pastebėti, kad Arabijos pusiasalio šalys šiuo metu sparčiai gerina tarpusavio santykius ir integruojasi. Netgi būtų neblogas magistrinio darbo objektas – ištirti, ar Persijos įlankos bendradarbiavimo taryba ilgainiui netaps sėkmingesniu integracijos pavyzdžiu nei Europos Sąjunga, nepaisant visų pastarosios iššūkių. Ten integracija yra labai stipri: kalbame ne tik apie visuomenių tarpusavio simpatijas, bet ir apie realius vyriausybių veiksmus bei glaudų bendradarbiavimą.

Žinoma, problemų buvo su Kataru. Tam tikru laikotarpiu jis pernelyg artimai bendradarbiavo su Iranu, taip pat rėmė Musulmonų broliją. Tai kėlė įtampą. Tačiau jei klausiame, kodėl, tarkime, Marokas mažai bendrauja su Omanu, galime paklausti ir kitaip: kodėl Lietuva nebendrauja su Filipinais? Atstumai didžiuliai, kultūros visiškai skirtingos. Net religiniai skirtumai čia svarbūs: Omanas laikosi ibadizmo tradicijos, o Maroke dominuoja malikizmo teisės mokykla su sufizmo elementais. Tai visiškai skirtingi pasauliai, kurie vienas kito tiesiog neatpažįsta.

Tad koks čia turėtų būti mūsų lūkestis? Kodėl mes tikimės, kad Marokas palaikys Omaną? Marokui Omanas paprasčiausiai nėra svarbus. Jam kur kas svarbiau spręsti santykius su Alžyru, kuris remia Vakarų Sacharos separatistus. Marokas ir Alžyras gyvena nuolatinėje įtampoje ir bando spręsti savo kaimynines problemas.

Visa tai tampa suprantama, kai šiek tiek geriau pažįstame ne tik regiono istoriją, bet ir dabartines realijas. Reikia suvokti, kad tai pokolonijinės valstybės, kurių teritorijos dažnai buvo suformuotos didžiųjų valstybių susitarimais. Alžyro teritorija tokia, kokia yra šiandien, atsirado todėl, kad taip nusprendė prancūzai. Ispanams pasitraukus iš Vakarų Sacharos, Marokas nusprendė, kad tai jo teritorija, bet Mauritanija taip pat turėjo savų pretenzijų. Taip ir pradeda virti didesnis ar mažesnis konfliktų katilas.

Todėl tas įsivaizduojamas arabų vieningumas dažnai yra butaforinis. Ypač aktyviai jį XX amžiaus viduryje bandė kurti tuometinis Egipto prezidentas Gamalis Abdelis Nasseris, kalbėjęs apie arabų vienybę. Tačiau kyla paprastas klausimas: kodėl arabai turėtų būti vieningi? Vienybė gali egzistuoti esant bendram tikslui, tačiau ji nėra savaime suprantama.

Net pažvelgę į Jordanijos monarchijos istoriją matome tam tikrą paradoksą: Jordanijos valdovų dinastija kilusi iš Saudo Arabijos, tačiau kai Saudo Arabijos įkūrėjas Ibn Saudas išstūmė Mekos šerifą, britai jo sūnums suteikė sostus Jordanijoje. Todėl nenuostabu, kad Jordanijos monarchas nejaučia jokio dėkingumo dabartinės Saudo Arabijos valdovų protėviams. Ir tai tik vienas iš daugelio pavyzdžių, kokie istoriškai sudėtingi ir prieštaringi yra arabų šalių tarpusavio santykiai.

Meka, Saudo Arabija. EPA-ELTA nuotrauka

Ankstesniame mūsų interviu Jūs atkreipėte dėmesį, kad islamiškasis paveldas, pavyzdžiui, Turkijoje, vėl iškeliamas kaip šlovinga praeitis. Kaip šis reislamizacijos procesas 2025-aisiais veikia šalių užsienio politiką?

Čia nėra paradokso, tačiau matome tam tikrą lūžio momentą. Pavyzdžiui, Saudo Arabija iš esmės buvo sukurta remiantis islamiškuoju paveldu ir religiniu patosu, tačiau šiandien ji sparčiai bando tapti panaši į Jungtinius Arabų Emyratus – modernią valstybę, leidžiančią tai, kas anksčiau buvo laikoma antiislamiška, pradedant alkoholio vartojimu.

Nežinau, ar tai reikėtų laikyti tiesiogine užsienio politikos dalimi, tačiau tai neabejotinai yra įvaizdžio, minkštosios galios ir patrauklumo aspektas. Saudo Arabija greitai suprato, kad investicijų prasme ji pralaimi Jungtiniams Arabų Emyratams: investuotojai mato panašias ekonomines galimybes, tačiau Emyratuose gyvenimo sąlygos yra gerokai liberalesnės. Todėl Saudo Arabija pradėjo keisti savo vidaus taisykles – šios tapo ypač palankios užsieniečiams ir aukštos kvalifikacijos specialistams.

Turkija šiuo požiūriu išlieka ryški išimtis – čia reislamizacija iš viršaus vyksta ne atsargiai ar pamažu, bet kryptingai ir nuosekliai.

Jeigu kalbame apie ryškią islamiškąją viziją, kurią Saudo Arabija aktyviai skleidė dar devintajame ir net dešimtajame dešimtmečiuose – per ambasadas, religines institucijas, bandydama pritraukti musulmonus Europoje ir kitur, – šiandien šio projekto beveik nebeliko. Negalima sakyti, kad jis visiškai išnyko, tačiau akivaizdu, jog Saudo Arabija šią iniciatyvą arba pralaimėjo, arba sąmoningai perdavė Turkijai.

Šiandien būtent Turkijos aktyvumas šiame lauke itin matomas. O kitose valstybėse dauguma islamistinių politinių projektų yra nutraukti arba išsikvėpę – nesvarbu, kalbėtume apie Sudaną ar apie specifinius Libijos atvejus. Islamizacija, žinoma, nėra galutinai išstumta į paraštes, tačiau jos dinamika šiandien gerokai susilpnėjusi. Atvirai pasakius, jeigu dabar toliau tyrinėčiau islamizacijos projektus, jausčiausi labiau kaip istorikas, o ne dabarties procesų analitikas, nes empirinės medžiagos tiesiog trūksta.

Todėl tiek vidaus, tiek užsienio politikoje islamizacijos veiksnio šiandien yra mažiau, bet Turkija šiuo požiūriu išlieka ryški išimtis – čia reislamizacija iš viršaus vyksta ne atsargiai ar pamažu, bet kryptingai ir nuosekliai.

Projektą „Aktualijų kompasas: nuo kasdienių naujienų iki giluminių įžvalgų“ 2025 m. iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas.

Autorius: Inga Bartulevičiūtė

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama