A. Ratkus: „Galima atmesti mitą, esą anglų kalba paplito todėl, kad yra lengvesnė“
Bernardinai.lt
Turinį įkėlė
Savo galybės viršūnę pasiekusi XIX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje ši imperija įtvirtino anglų kalbą kaip pasaulinį standartą – bendrą kalbos įrankį, kitaip vadinamą lingua franca, kuris leidžia susikalbėti skirtingoms tautoms ir be kurio nebeįsivaizduojamas mokslas, verslas ar technologijų progresas.
„Įdomu ir iš dalies paradoksalu, kad anglų kalba kaip globalioji įsigalėjo jau subyrėjus Britų imperijai“, – dienraščiui „Bernardinai.lt“ pasakoja Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto mokslininkas dr. ARTŪRAS RATKUS.
Pokalbyje su A. Ratkumi aptariame Britų imperijos kalbinį palikimą, hierarchinės daugiakalbystės principus kolonijose ir tikrąsias anglų kalbos virtimo globalia lingua franca priežastis.
Anglų kalbos paplitimas pasaulyje yra vienas svarbiausių Britų imperijos palikimų. Nuo ko prasidėjo šis procesas ir ko siekė britai diegdami savo kalbą užimtose žemėse?
Maždaug nuo XVI a. Britanija pradėjo steigti užjūrio kolonijas. Tam, be abejo, pasitarnavo tai, kad XV ir XVI a. Britanija smarkiai pasistūmėjo kurdama pažangų laivyną, gebantį vykdyti misijas toli nuo Britanijos krantų. Nors kolonijų plėtra pradėta lėtai, XVIII–XIX a. ji smarkiai įsibėgėjo, o kartu su ja neišvengiamai išplito ir anglų kalba.
Britų laivai Kantone 1841 m. Picryl.com nuotrauka
Vis dėlto abejočiau, kad anglų kalbos skiepijimas ar diegimas, kaip jį įvardijate, visuomet buvo oficialus ir iš anksto suplanuotas imperijos tikslas. Kadangi bent dalyje Britanijos kolonijų dominavo vietinės kalbos, anglų kalba plito kaip šalutinis kolonijinės plėtros reiškinys, vyravęs tarp prekeivių, kolonijų naujakurių, vietinės valdininkijos, siauruose aukštuomenės sluoksniuose.
Vis dėlto šis kalbos politikos aspektas iš esmės pakito XIX a. pirmojoje pusėje Thomui Macaulay’ui išdėsčius savo mintis dėl kolonijinės politikos ir švietimo Indijoje savo garsiosiose 1835 m. „Pastabose“ (angl. Minute of the 2nd of February).
Thomas Babingtonas Macaulay. Visuotinės lietuvių enciklopedijos nuotrauka
XIX a. Indijoje minėtas lordas Macaulay’as teigė: „Turime stengtis suformuoti klasę, kuri galėtų būti vertėja tarp mūsų ir milijonų mūsų valdomų žmonių – klasę žmonių, kurie būtų indai krauju ir spalva, bet anglai pagal skonį, nuomonę, moralę ir intelektą.“ Ką reikėtų žinoti apie šį asmenį ir kiek toks požiūris buvo įprasta Britanijos politika kitose kolonijose?
Šis žymus istorikas ir valstybės veikėjas iš esmės suformulavo kolonijinės politikos ir kalbinės plėtros gaires, kuriomis iškėlė anglų kalbos, mokslo ir kultūros reiškinių vertybinį prioritetą, pastumdamas į šalį vietos kalbas, kultūros ir mokslo reiškinius.
Jūsų minimoje citatoje ganėtinai tobulai reziumuojami ne tik vertybiniai Macaulay’aus prioritetai, bet ir politiniai tikslai, ypač tikslas sukurti kolonizatoriams lojalų gyventojų sluoksnį, kuris, būdamas savotiškas tarpininkas, užtikrintų kolonijos tarnavimą Britanijos interesams.
Mano žiniomis, „Pastabose“ Macaulay’aus pateiktos gairės nebuvo tiesiogiai eksportuotos į kitas kolonijas kaip kolonijinės politikos formavimo įrankis. Nors jų poveikis juntamas Indijoje iki šiol, daugelis šio klausimo tyrėjų sutaria, kad jos turėjo netiesioginę reikšmę formuojant švietimo ir administracinę politiką kai kuriose kitose kolonijose.
Britanijos Indijos žemėlapis. Visuotinės lietuvių enciklopedijos nuotrauka
Kaip buvo bandoma užtikrinti, kad anglų kalba taptų pagrindinė kolonijų visuomenėse?
Manau, klausime glūdi ne visai korektiška prielaida, neva buvo siekiama, kad anglų kalba taptų vienintelė. Mano žiniomis, daugeliu atvejų anglų nebuvo vienintelė kolonijose vartojama kalba, todėl abejočiau teiginiu, kad britų kolonizatoriai visais atvejais bandė diegti ją kaip vienintelę. Daugelyje kolonijų egzistavo vienokia ar kitokia daugiakalbystės aplinka.
Vis dėlto būtų teisinga sakyti, kad anglų kalba egzistavo ne šiaip daugiakalbystės, o hierarchinės daugiakalbystės sąlygomis. Hierarchijoje ji užėmė pagrindinę vietą tam tikrose gyvenimo srityse, pavyzdžiui, teisės, administravimo ir biurokratijos, švietimo ir panašiai, bet tai nereiškia, kad visais atvejais buvo tyčia siekiama išstumti vietinių kalbų vartojimą kitose sferose. Tačiau reikia paminėti, kad vietinių kalbų likimas nebuvo vienodas visose kolonijose.
1886 m. pasaulio žemėlapis: raudonai pažymėtos britų kontroliuojamos teritorijos. Picryl.com nuotrauka
Kokios vietinės kalbos ir kultūros buvo labiausiai pažeistos?
Kalbant apie žalą vietinėms kalboms, pirmiausia į galvą ateina Australijos aborigenų kalbų atvejis, nes Australijoje dešimtys aborigenų kalbų išnyko dėl vykdomos anglakalbės švietimo politikos, taip pat dėl aborigenų vaikų prievartinės kalbinės asimiliacijos. Dešimtmečiais aborigenų vaikai buvo atskiriami nuo prigimtinės aplinkos, jiems buvo draudžiama kalbėti gimtąja kalba. Dėl to išnyko labai daug vietinių kalbų ir daugelis jų – be žymės, nes nebuvo užfiksuotos jokiu pavidalu.
XIX a. graviūra, vaizduojanti Australijos aborigenų protestą prieš leitenanto Jameso Cooko ekspedicijos išsilaipinimą 1770 m. Wikipedia.org nuotrauka
Po Antrojo pasaulinio karo imperija pradėjo byrėti. Kaip galima vertinti sprendimą, kurį priėmė nepriklausomybę atgavusios valstybės – palikti anglų kalbą kaip oficialią? Koks dabartinis buvusių kolonijų piliečių santykis su šia kalba?
Įdomu, kad daugelyje buvusių Britanijos kolonijų anglų kalba išlaikė arba oficialios, arba bent oficialioje aplinkoje pripažįstamos ar paplitusios kalbos statusą. Atvejų, kai anglų kalba buvo eliminuota iš oficialios vartosenos oficialų statusą suteikiant vietinėms kalboms, yra ne tiek daug.
Į galvą pirmiausia ateina Mianmaro, buvusios Birmos, ir Malaizijos pavyzdžiai. Net ir Malaizijoje anglų kalba išlieka reikšminga atskirose gyvenimo sferose. Daugelyje kitų buvusių kolonijų, pavyzdžiui, Nigerijoje, Kenijoje, Pakistane, Jamaikoje ir kitur, anglų kalba išliko oficialioje vartosenoje.
Britų karinė jūrų ekspedicija į Aukštutinę Birmą (1885 m.). Visuotinės lietuvių enciklopedijos nuotrauka
Akivaizdžiausia to priežastis – gyvenimo pragmatika, arba, kitaip tariant, praktiniai išskaičiavimai. Pavyzdžiui, tais atvejais, kai šalyje egzistuoja kelios vietinės kalbos, anglų kalba kaip oficiali leidžia neišskirti kurios nors vietinės kalbos kaip dominuojančios ar prestižinės. Taigi tokioje situacijoje buvusi kolonizatorių kalba vartojama kaip neutrali komunikacinė.
Kitas praktinis išskaičiavimas yra tai, kad anglų kalbos vartojimas oficialioje aplinkoje leidžia užtikrinti šalims svarbių sričių, pavyzdžiui, teisinės sistemos, mokslo ir pramonės, valdymo ir administracijos, funkcionavimo tęstinumą, taip išvengiant sudėtingo ir brangaus procesų perkėlimo į vietinę kalbą. Neretai vietinių kalbų leksikos resursai nėra pakankamai išsivystę, kad toks perėjimas būtų įgyvendintas greitai. Be to, reikia nepamiršti fakto, kad anglų kalbos vartojimas įvairiose oficialiose buvusių kolonijų srityse gali būti gana pravartus tarptautinių santykių aplinkybėmis.
Britų priklausomos teritorijos Malajoje ir Singapūre 1888 m. Wikipedia.org nuotrauka
Kaip atsirado kalbos variacijos ir dialektai, pavyzdžiui, pidžinų anglų kalba?
Kalbos variantiškumas yra natūralus prigimtinis kalbos dalykas. Jis toks pat natūralus, kaip ir pačių visuomenę sudarančių žmonių variantiškumas arba, kitaip tariant, įvairumas, nevienodumas. Matyt, pastebėjote, kad pasitaiko atvejų, kai net vienoje šeimoje gyvenantys broliai kalba ne visai vienodai. Šie skirtumai atsiranda dėl daugelio priežasčių: nuo žmogaus prigimtinio kalbos pojūčio, savitos anatomijos, individualių charakterio savybių iki amžiaus skirtumo ir skirtingos asmeninės gyvenimo patirties.
Vis dėlto sistemingus kalbos reiškinių variantus lemia ne tiek asmeniniai kalbėtojų skirtumai, kiek pačios kalbos raida, geografinio paplitimo ypatybės, socialinė visuomenės struktūra, religiniai ir etniniai veiksniai, kalbų kontakto reiškiniai, istoriniai įvykiai ir daugelis kitų priežasčių.
Pidžino anglų kalbos lankstinukas. Picryl.com nuotrauka
Įsivaizduokime, kad dviejų genčių atstovai, kalbantys skirtingomis kalbomis, ima prekiauti vieni su kitais. Neturėdami bendros kalbos, praktinėje pirkimo ir pardavimo situacijoje jie stengiasi susikalbėti vartodami elementarias, paprasčiausias savo kalbos priemones, neretai pasitelkdami gestus ir įvairias kitas pagalbines priemones. Tokia bendromis pastangomis sukurta mišri kalbos forma neturi sudėtingos gramatikos, turi tik ribotą iš abiejų kalbų perimtą leksiką. Taigi pidžinas yra iš esmės supaprastinta kalba, arba komunikacijos forma, kurią sukuria ir vartoja bendros kalbos, arba kitaip – lingua franca, neturintys kalbėtojai. Kartais pidžinas įsitvirtina tiek, kad net tampa kalbų kontakto aplinkoje gimusios ar augančios naujos kalbėtojų kartos gimtąja kalba. Tokia kalba vadinama kreolų.
Pidžinų yra ne vienas, gal net kelios dešimtys. Be to, gerai išstudijuoti yra ir kreolizuotieji pidžinai, kitaip tariant, pidžinai, virtę kreolų kalbomis. Vieni geriausiai žinomų anglų kalbos pidžinų yra tok pisin – viena iš Papua Naujosios Gvinėjos kalbų, kamtok – Kamerūno pidžinas, Nigerijos pidžinas, Jamaikos patva – Jamaikos pidžinas, istorinis kinų – pakrantės – pidžinas ir dar daug kitų.
Kaip anglų kalba išplito po pasaulį ir tapo pasauline lingua franca, kitaip tariant, bendra kalba?
Tai yra kompleksinis klausimas, nes tokius didelės reikšmės reiškinius lemia ne viena priežastis. Nors nėra abejonės, kad Britanijos kolonijinė plėtra buvo vienas iš anglų kalbos kaip globaliosios lingua franca įsigalėjimą lėmusių veiksnių, jis toli gražu ne vienintelis.
Įdomu ir iš dalies paradoksalu, kad anglų kalba kaip globalioji įsigalėjo jau subyrėjus Britų imperijai. Jau kalbėjome, kad, nepaisant Britų imperijos sunykimo, anglų kaip administracijos kalba išliko daugelyje imperijai priklausiusių šalių. Taigi akivaizdu, kad ji gan giliai įleido šaknis daugelyje pasaulio regionų. Vis dėlto suvokiamasis anglų kalbos prestižas siekia mažų mažiausiai britų pramonės revoliucijos laikus, tai yra maždaug nuo XVIII a. vidurio iki XIX a. vidurio, ir Britanijos kaip pasaulio pramonės ir mokslinių pasiekimų lyderės proveržį. Eksportuodama savo pramonės pasiekimus ir vykdydama prekybą globaliu mastu, Britanija kartu eksportavo ir kultūrinį bei kalbos prestižą.
Anglijos fabriko interjeras, pramonės revoliucija (Londonas, XVIII a. pabaiga; XIX a.). Visuotinės lietuvių enciklopedijos nuotrauka
XX a. JAV įsigalėjimas ekonomikos ir finansų, politikos, tarptautinių institucijų, karybos, pramonės ir kitose srityse, ypač išryškėjęs po Antrojo pasaulinio karo, tapo esminiu postūmiu anglų kalbai įgyti pasaulinės lingua franca statusą.
Neseniai esu skaitęs, kad šiuo metu net 95 procentai indeksuojamų pasaulio mokslinių publikacijų rengiamos anglų kalba. Dėl amžių sandūroje įvykusio ir su JAV siejamo technologijų proveržio, ypač kompiuterinių technologijų ir interneto suklestėjimo, kurio eroje mes gyvename, anglų kalba virto būtinu įrankiu tarptautinės komunikacijos, komercijos, mokslo ir kitose srityse.
Tad anglų kalba virto globaliąja istorinių, pramonės, mokslo ir technologijų, finansų ir komercijos, politikos, diplomatijos ir tarptautinių santykių priežastingumų sankirtoje. Kad ir koks būtų santykinis šių priežastingumų svoris, manau, galima iš karto atmesti liaudies mitą, esą anglų kalba paplito todėl, kad yra vienaip ar kitaip lengvesnė.
Anglų kalbos žodynas (1755 m.). Picryl.com nuotrauka
Ar, Jūsų nuomone, ateityje, augant Kinijos ir kitų šalių įtakai, anglų kalba liks dominuojanti? Ar yra ženklų, kad naujos technologijos, pavyzdžiui, vertimo programos, gali sumažinti anglų kalbos kaip lingua franca poreikį?
Prognozuoti ateitį visuomet sudėtingiau, nei aprašyti arba vertinti praeitį ar dabartį. Vis dėlto turime susimąstyti, kiek ir kokius iš mano minėtų priežastingumų įmanoma įveikti. Nėra abejonių, kad Kinija pajėgi tapti mokslo ir technologijų lydere. Vis dėlto tai tik vienas iš kelių reikšmingų faktorių.
Taip pat svarbu nepamiršti, kad anglų kalbai virtus globaliąja jos dominavimo pozicijų išlaikymas susijęs su paprasto patogumo klausimu. Kitaip tariant, kadangi daug kalbėtojų daugelyje pasaulio vietų yra įvaldę būtent anglų kalbą kaip tarptautinės komunikacijos priemonę, tai sukuria savotišką užburtą ratą, kai anglų kalbą keisti kita kalba netenka prasmės. Tad tiek privačioje aplinkoje, tiek tarptautinėse institucijose bandymas pereiti prie kitos įsivaizduojamos lingua franca dabartinėmis sąlygomis tampa nepraktiškas.
Anglų kalbos paplitimas pasaulyje. Wikipedia.org nuotrauka
Vis dėlto tai nereiškia, kad greta globaliosios lingua franca negali egzistuoti arba formuotis regioninės lingua franca. Pavyzdžiui, rusų kalba vis dar išlaiko tam tikrą lingua franca vaidmenį buvusioje Sovietų Sąjungos teritorijoje, o kinų mandarinų kalba ne tik vartojama, bet ir turi prielaidų stiprinti savo pozicijas Pietryčių Azijos regione.
Be to, atsakymas į šį klausimą priklauso ir nuo to, į kokią perspektyvą orientuojamės. Manau, visi sutiktų, jog trumpalaikėje perspektyvoje anglų kalbos kaip globaliosios įveikti ar pakeisti neįmanoma jau vien todėl, kad prireikia nemažai laiko išmokti užsienio kalbą. Dar daugiau laiko prireikia kalboms įsivyrauti tarptautiniu mastu.
Klausimas apie šiuolaikinių technologijų poveikį anglų kaip globaliosios kalbos statusui yra pats spekuliatyviausias. Šiuo metu gana aišku, kad elektroninės vertyklės ar dirbtinio intelekto įrankiai sudaro galimybę anglų kalbos nemokantiems asmenims įveikti pradinį barjerą lengvai išsiverčiant dokumentus, informacinį ar rašytinį turinį. Taip pat atsiranda įrankių, lengvinančių ir elementarų, paprasčiausią žodinį susikalbėjimą. Tik laikas parodys, ar tai paskatins valdžios ir administracijos atstovus daugiau turinio skelbti nacionalinėmis kalbomis, neteikiant pirmenybės turinio pateikimui anglų kalba.
Pexels.com nuotrauka
Šiaip ar taip, reikia nepamiršti, kad aukšto lygio politikos ar verslo pasaulyje tiesioginis bendravimas, geras kalbos mokėjimas ir gebėjimas įtikinti yra neatsiejami nuo žmogaus autoriteto ir kompetencijos vertinimo, o ką jau kalbėti apie bendraujant labai svarbius detalių pajutimo įgūdžius, žmogiškojo santykio ir humoro veiksnius. Tad manau, kad čia šiuolaikinėms technologijoms yra sunkiausia įsiterpti. Be to, kol kas vis dar išlieka ir pasitikėjimo šiuolaikinių technologijų patikimumu ar neklystamumu klausimas.
Projektą „Aktualijų kompasas: nuo kasdienių naujienų iki giluminių įžvalgų“ 2025 m. iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas.
Britų laivai Kantone 1841 m. Picryl.com nuotrauka
Vis dėlto abejočiau, kad anglų kalbos skiepijimas ar diegimas, kaip jį įvardijate, visuomet buvo oficialus ir iš anksto suplanuotas imperijos tikslas. Kadangi bent dalyje Britanijos kolonijų dominavo vietinės kalbos, anglų kalba plito kaip šalutinis kolonijinės plėtros reiškinys, vyravęs tarp prekeivių, kolonijų naujakurių, vietinės valdininkijos, siauruose aukštuomenės sluoksniuose.
Vis dėlto šis kalbos politikos aspektas iš esmės pakito XIX a. pirmojoje pusėje Thomui Macaulay’ui išdėsčius savo mintis dėl kolonijinės politikos ir švietimo Indijoje savo garsiosiose 1835 m. „Pastabose“ (angl. Minute of the 2nd of February).
Thomas Babingtonas Macaulay. Visuotinės lietuvių enciklopedijos nuotrauka
XIX a. Indijoje minėtas lordas Macaulay’as teigė: „Turime stengtis suformuoti klasę, kuri galėtų būti vertėja tarp mūsų ir milijonų mūsų valdomų žmonių – klasę žmonių, kurie būtų indai krauju ir spalva, bet anglai pagal skonį, nuomonę, moralę ir intelektą.“ Ką reikėtų žinoti apie šį asmenį ir kiek toks požiūris buvo įprasta Britanijos politika kitose kolonijose?
Šis žymus istorikas ir valstybės veikėjas iš esmės suformulavo kolonijinės politikos ir kalbinės plėtros gaires, kuriomis iškėlė anglų kalbos, mokslo ir kultūros reiškinių vertybinį prioritetą, pastumdamas į šalį vietos kalbas, kultūros ir mokslo reiškinius.
Jūsų minimoje citatoje ganėtinai tobulai reziumuojami ne tik vertybiniai Macaulay’aus prioritetai, bet ir politiniai tikslai, ypač tikslas sukurti kolonizatoriams lojalų gyventojų sluoksnį, kuris, būdamas savotiškas tarpininkas, užtikrintų kolonijos tarnavimą Britanijos interesams.
Mano žiniomis, „Pastabose“ Macaulay’aus pateiktos gairės nebuvo tiesiogiai eksportuotos į kitas kolonijas kaip kolonijinės politikos formavimo įrankis. Nors jų poveikis juntamas Indijoje iki šiol, daugelis šio klausimo tyrėjų sutaria, kad jos turėjo netiesioginę reikšmę formuojant švietimo ir administracinę politiką kai kuriose kitose kolonijose.
Britanijos Indijos žemėlapis. Visuotinės lietuvių enciklopedijos nuotrauka
Kaip buvo bandoma užtikrinti, kad anglų kalba taptų pagrindinė kolonijų visuomenėse?
Manau, klausime glūdi ne visai korektiška prielaida, neva buvo siekiama, kad anglų kalba taptų vienintelė. Mano žiniomis, daugeliu atvejų anglų nebuvo vienintelė kolonijose vartojama kalba, todėl abejočiau teiginiu, kad britų kolonizatoriai visais atvejais bandė diegti ją kaip vienintelę. Daugelyje kolonijų egzistavo vienokia ar kitokia daugiakalbystės aplinka.
Vis dėlto būtų teisinga sakyti, kad anglų kalba egzistavo ne šiaip daugiakalbystės, o hierarchinės daugiakalbystės sąlygomis. Hierarchijoje ji užėmė pagrindinę vietą tam tikrose gyvenimo srityse, pavyzdžiui, teisės, administravimo ir biurokratijos, švietimo ir panašiai, bet tai nereiškia, kad visais atvejais buvo tyčia siekiama išstumti vietinių kalbų vartojimą kitose sferose. Tačiau reikia paminėti, kad vietinių kalbų likimas nebuvo vienodas visose kolonijose.
1886 m. pasaulio žemėlapis: raudonai pažymėtos britų kontroliuojamos teritorijos. Picryl.com nuotrauka
Kokios vietinės kalbos ir kultūros buvo labiausiai pažeistos?
Kalbant apie žalą vietinėms kalboms, pirmiausia į galvą ateina Australijos aborigenų kalbų atvejis, nes Australijoje dešimtys aborigenų kalbų išnyko dėl vykdomos anglakalbės švietimo politikos, taip pat dėl aborigenų vaikų prievartinės kalbinės asimiliacijos. Dešimtmečiais aborigenų vaikai buvo atskiriami nuo prigimtinės aplinkos, jiems buvo draudžiama kalbėti gimtąja kalba. Dėl to išnyko labai daug vietinių kalbų ir daugelis jų – be žymės, nes nebuvo užfiksuotos jokiu pavidalu.
XIX a. graviūra, vaizduojanti Australijos aborigenų protestą prieš leitenanto Jameso Cooko ekspedicijos išsilaipinimą 1770 m. Wikipedia.org nuotrauka
Po Antrojo pasaulinio karo imperija pradėjo byrėti. Kaip galima vertinti sprendimą, kurį priėmė nepriklausomybę atgavusios valstybės – palikti anglų kalbą kaip oficialią? Koks dabartinis buvusių kolonijų piliečių santykis su šia kalba?
Įdomu, kad daugelyje buvusių Britanijos kolonijų anglų kalba išlaikė arba oficialios, arba bent oficialioje aplinkoje pripažįstamos ar paplitusios kalbos statusą. Atvejų, kai anglų kalba buvo eliminuota iš oficialios vartosenos oficialų statusą suteikiant vietinėms kalboms, yra ne tiek daug.
Į galvą pirmiausia ateina Mianmaro, buvusios Birmos, ir Malaizijos pavyzdžiai. Net ir Malaizijoje anglų kalba išlieka reikšminga atskirose gyvenimo sferose. Daugelyje kitų buvusių kolonijų, pavyzdžiui, Nigerijoje, Kenijoje, Pakistane, Jamaikoje ir kitur, anglų kalba išliko oficialioje vartosenoje.
Britų karinė jūrų ekspedicija į Aukštutinę Birmą (1885 m.). Visuotinės lietuvių enciklopedijos nuotrauka
Akivaizdžiausia to priežastis – gyvenimo pragmatika, arba, kitaip tariant, praktiniai išskaičiavimai. Pavyzdžiui, tais atvejais, kai šalyje egzistuoja kelios vietinės kalbos, anglų kalba kaip oficiali leidžia neišskirti kurios nors vietinės kalbos kaip dominuojančios ar prestižinės. Taigi tokioje situacijoje buvusi kolonizatorių kalba vartojama kaip neutrali komunikacinė.
Kitas praktinis išskaičiavimas yra tai, kad anglų kalbos vartojimas oficialioje aplinkoje leidžia užtikrinti šalims svarbių sričių, pavyzdžiui, teisinės sistemos, mokslo ir pramonės, valdymo ir administracijos, funkcionavimo tęstinumą, taip išvengiant sudėtingo ir brangaus procesų perkėlimo į vietinę kalbą. Neretai vietinių kalbų leksikos resursai nėra pakankamai išsivystę, kad toks perėjimas būtų įgyvendintas greitai. Be to, reikia nepamiršti fakto, kad anglų kalbos vartojimas įvairiose oficialiose buvusių kolonijų srityse gali būti gana pravartus tarptautinių santykių aplinkybėmis.
Klausimas apie emocinį santykį su anglų kalba gali atverti istorinės atminties žaizdą, bet galbūt ir pripažinti realybėje anglų kalbos suteiktas gyvenimo galimybes.Kalbant apie dabartinį santykį, manyčiau, kad atsakymas į šį klausimą priklauso ne tik nuo konkrečios šalies ar tautos patirties, bet ir nuo apklausiamų kalbėtojų amžiaus. Tikėtina, kad jaunosios kartos gali arba ne taip jautriai reaguoti į anglų kaip kolonizatorių kalbą, arba visai jos taip nevertinti. Vyresniosios kartos atstovams, ypač gyvenantiems Australijoje arba JAV (minėdamas JAV galvoju apie Amerikos indėnus), klausimas apie emocinį santykį su anglų kalba gali atverti istorinės atminties žaizdą, bet galbūt ir pripažinti realybėje anglų kalbos jiems suteiktas gyvenimo galimybes.
Britų priklausomos teritorijos Malajoje ir Singapūre 1888 m. Wikipedia.org nuotrauka
Kaip atsirado kalbos variacijos ir dialektai, pavyzdžiui, pidžinų anglų kalba?
Kalbos variantiškumas yra natūralus prigimtinis kalbos dalykas. Jis toks pat natūralus, kaip ir pačių visuomenę sudarančių žmonių variantiškumas arba, kitaip tariant, įvairumas, nevienodumas. Matyt, pastebėjote, kad pasitaiko atvejų, kai net vienoje šeimoje gyvenantys broliai kalba ne visai vienodai. Šie skirtumai atsiranda dėl daugelio priežasčių: nuo žmogaus prigimtinio kalbos pojūčio, savitos anatomijos, individualių charakterio savybių iki amžiaus skirtumo ir skirtingos asmeninės gyvenimo patirties.
Vis dėlto sistemingus kalbos reiškinių variantus lemia ne tiek asmeniniai kalbėtojų skirtumai, kiek pačios kalbos raida, geografinio paplitimo ypatybės, socialinė visuomenės struktūra, religiniai ir etniniai veiksniai, kalbų kontakto reiškiniai, istoriniai įvykiai ir daugelis kitų priežasčių.
Pidžinas yra savotiška kalbos atmaina, kurios atsiradimą lemia tiesioginis kalbų kontaktas.Dialektas yra kalbos atmaina, paprastai siejama su geografine vietove. Bendriausia prasme dialektai atsiranda todėl, kad kalba, nuolatos veikiama natūralių istorinės kaitos dėsnių, negali išlikti vientisa. Kalbėtojų grupėms geografiškai paplitus arba atitolus vienai nuo kitos, jų kalba ima gyventi autonomiškai, patiria palaipsniškus garsų sistemos kitimus, įgyja leksinių inovacijų, patiria įvairių gramatikos sistemos grandžių transformacijas, taip pat gali būti veikiama kalbų kontakto, tai yra greta egzistuojančių kalbų ar dialektų. Ilgainiui, jei tokios kalbėtojų grupės kalboje susikaupia pakankamai savitų požymių, ji laikoma dialektu. Pidžinas taip pat yra savotiška kalbos atmaina, bet jau tokia, kurios atsiradimą lemia tiesioginis kalbų kontaktas. Taip pat galima sakyti, kad tai yra ne šiaip atmaina, o naujai susiformavusi mišri kalba.
Pidžino anglų kalbos lankstinukas. Picryl.com nuotrauka
Įsivaizduokime, kad dviejų genčių atstovai, kalbantys skirtingomis kalbomis, ima prekiauti vieni su kitais. Neturėdami bendros kalbos, praktinėje pirkimo ir pardavimo situacijoje jie stengiasi susikalbėti vartodami elementarias, paprasčiausias savo kalbos priemones, neretai pasitelkdami gestus ir įvairias kitas pagalbines priemones. Tokia bendromis pastangomis sukurta mišri kalbos forma neturi sudėtingos gramatikos, turi tik ribotą iš abiejų kalbų perimtą leksiką. Taigi pidžinas yra iš esmės supaprastinta kalba, arba komunikacijos forma, kurią sukuria ir vartoja bendros kalbos, arba kitaip – lingua franca, neturintys kalbėtojai. Kartais pidžinas įsitvirtina tiek, kad net tampa kalbų kontakto aplinkoje gimusios ar augančios naujos kalbėtojų kartos gimtąja kalba. Tokia kalba vadinama kreolų.
Pidžinų yra ne vienas, gal net kelios dešimtys. Be to, gerai išstudijuoti yra ir kreolizuotieji pidžinai, kitaip tariant, pidžinai, virtę kreolų kalbomis. Vieni geriausiai žinomų anglų kalbos pidžinų yra tok pisin – viena iš Papua Naujosios Gvinėjos kalbų, kamtok – Kamerūno pidžinas, Nigerijos pidžinas, Jamaikos patva – Jamaikos pidžinas, istorinis kinų – pakrantės – pidžinas ir dar daug kitų.
Kaip anglų kalba išplito po pasaulį ir tapo pasauline lingua franca, kitaip tariant, bendra kalba?
Tai yra kompleksinis klausimas, nes tokius didelės reikšmės reiškinius lemia ne viena priežastis. Nors nėra abejonės, kad Britanijos kolonijinė plėtra buvo vienas iš anglų kalbos kaip globaliosios lingua franca įsigalėjimą lėmusių veiksnių, jis toli gražu ne vienintelis.
Įdomu ir iš dalies paradoksalu, kad anglų kalba kaip globalioji įsigalėjo jau subyrėjus Britų imperijai. Jau kalbėjome, kad, nepaisant Britų imperijos sunykimo, anglų kaip administracijos kalba išliko daugelyje imperijai priklausiusių šalių. Taigi akivaizdu, kad ji gan giliai įleido šaknis daugelyje pasaulio regionų. Vis dėlto suvokiamasis anglų kalbos prestižas siekia mažų mažiausiai britų pramonės revoliucijos laikus, tai yra maždaug nuo XVIII a. vidurio iki XIX a. vidurio, ir Britanijos kaip pasaulio pramonės ir mokslinių pasiekimų lyderės proveržį. Eksportuodama savo pramonės pasiekimus ir vykdydama prekybą globaliu mastu, Britanija kartu eksportavo ir kultūrinį bei kalbos prestižą.
Anglijos fabriko interjeras, pramonės revoliucija (Londonas, XVIII a. pabaiga; XIX a.). Visuotinės lietuvių enciklopedijos nuotrauka
XX a. JAV įsigalėjimas ekonomikos ir finansų, politikos, tarptautinių institucijų, karybos, pramonės ir kitose srityse, ypač išryškėjęs po Antrojo pasaulinio karo, tapo esminiu postūmiu anglų kalbai įgyti pasaulinės lingua franca statusą.
Neseniai esu skaitęs, kad šiuo metu net 95 procentai indeksuojamų pasaulio mokslinių publikacijų rengiamos anglų kalba. Dėl amžių sandūroje įvykusio ir su JAV siejamo technologijų proveržio, ypač kompiuterinių technologijų ir interneto suklestėjimo, kurio eroje mes gyvename, anglų kalba virto būtinu įrankiu tarptautinės komunikacijos, komercijos, mokslo ir kitose srityse.
Tad anglų kalba virto globaliąja istorinių, pramonės, mokslo ir technologijų, finansų ir komercijos, politikos, diplomatijos ir tarptautinių santykių priežastingumų sankirtoje. Kad ir koks būtų santykinis šių priežastingumų svoris, manau, galima iš karto atmesti liaudies mitą, esą anglų kalba paplito todėl, kad yra vienaip ar kitaip lengvesnė.
Anglų kalbos žodynas (1755 m.). Picryl.com nuotrauka
Ar, Jūsų nuomone, ateityje, augant Kinijos ir kitų šalių įtakai, anglų kalba liks dominuojanti? Ar yra ženklų, kad naujos technologijos, pavyzdžiui, vertimo programos, gali sumažinti anglų kalbos kaip lingua franca poreikį?
Prognozuoti ateitį visuomet sudėtingiau, nei aprašyti arba vertinti praeitį ar dabartį. Vis dėlto turime susimąstyti, kiek ir kokius iš mano minėtų priežastingumų įmanoma įveikti. Nėra abejonių, kad Kinija pajėgi tapti mokslo ir technologijų lydere. Vis dėlto tai tik vienas iš kelių reikšmingų faktorių.
Taip pat svarbu nepamiršti, kad anglų kalbai virtus globaliąja jos dominavimo pozicijų išlaikymas susijęs su paprasto patogumo klausimu. Kitaip tariant, kadangi daug kalbėtojų daugelyje pasaulio vietų yra įvaldę būtent anglų kalbą kaip tarptautinės komunikacijos priemonę, tai sukuria savotišką užburtą ratą, kai anglų kalbą keisti kita kalba netenka prasmės. Tad tiek privačioje aplinkoje, tiek tarptautinėse institucijose bandymas pereiti prie kitos įsivaizduojamos lingua franca dabartinėmis sąlygomis tampa nepraktiškas.
Anglų kalbos paplitimas pasaulyje. Wikipedia.org nuotrauka
Vis dėlto tai nereiškia, kad greta globaliosios lingua franca negali egzistuoti arba formuotis regioninės lingua franca. Pavyzdžiui, rusų kalba vis dar išlaiko tam tikrą lingua franca vaidmenį buvusioje Sovietų Sąjungos teritorijoje, o kinų mandarinų kalba ne tik vartojama, bet ir turi prielaidų stiprinti savo pozicijas Pietryčių Azijos regione.
Be to, atsakymas į šį klausimą priklauso ir nuo to, į kokią perspektyvą orientuojamės. Manau, visi sutiktų, jog trumpalaikėje perspektyvoje anglų kalbos kaip globaliosios įveikti ar pakeisti neįmanoma jau vien todėl, kad prireikia nemažai laiko išmokti užsienio kalbą. Dar daugiau laiko prireikia kalboms įsivyrauti tarptautiniu mastu.
Klausimas apie šiuolaikinių technologijų poveikį anglų kaip globaliosios kalbos statusui yra pats spekuliatyviausias. Šiuo metu gana aišku, kad elektroninės vertyklės ar dirbtinio intelekto įrankiai sudaro galimybę anglų kalbos nemokantiems asmenims įveikti pradinį barjerą lengvai išsiverčiant dokumentus, informacinį ar rašytinį turinį. Taip pat atsiranda įrankių, lengvinančių ir elementarų, paprasčiausią žodinį susikalbėjimą. Tik laikas parodys, ar tai paskatins valdžios ir administracijos atstovus daugiau turinio skelbti nacionalinėmis kalbomis, neteikiant pirmenybės turinio pateikimui anglų kalba.
Pexels.com nuotrauka
Šiaip ar taip, reikia nepamiršti, kad aukšto lygio politikos ar verslo pasaulyje tiesioginis bendravimas, geras kalbos mokėjimas ir gebėjimas įtikinti yra neatsiejami nuo žmogaus autoriteto ir kompetencijos vertinimo, o ką jau kalbėti apie bendraujant labai svarbius detalių pajutimo įgūdžius, žmogiškojo santykio ir humoro veiksnius. Tad manau, kad čia šiuolaikinėms technologijoms yra sunkiausia įsiterpti. Be to, kol kas vis dar išlieka ir pasitikėjimo šiuolaikinių technologijų patikimumu ar neklystamumu klausimas.
Projektą „Aktualijų kompasas: nuo kasdienių naujienų iki giluminių įžvalgų“ 2025 m. iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas.
Autorius: Austina Pakalnytė
Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama
