Diakono šventimais besidžiaugiantis S. Skomantas: labiausiai patinka teikti palaiminimą

Iš Alytaus kilęs jaunuolis pašaukimą būti dvasininku atrado gana anksti – būdamas šešiolikmetis. Tuo metu jis turėjo ir kitų pomėgių, su kuriais galėjo sieti ateitį, tačiau nugalėjo kunigystė. Vaikino neišgąsdino ir celibatas – šiuo klausimu jis sako pasitikintis Bažnyčia, jeigu ji mano, kad kunigai neturėtų tuoktis.

Dienraščiui „Bernardinai.lt“ diakonas S. Skomantas pasakoja apie šios tarnystės džiaugsmą, dalijasi lengviau pašaukimą atpažinti padedančiais patarimais ir sako nekantraujantis tapti kunigu.

youtube.com video

Neseniai tapai diakonu. Ar jau spėjai paragauti diakono duonos?

Taip, spėjau paragauti šio džiaugsmo, tik galbūt kiek mažiau nei kiti, tačiau tai, su kuo teko susidurti, tikrai teikia džiaugsmą. Turbūt įspūdingiausia patirtis – laiminimai. Mano paties gyvenime tai yra labai svarbus dalykas. Prieš reikšmingus gyvenimo momentus visada prašydavau tėvų palaiminimo, o kunigų seminarijoje – vyskupo, kunigų, dvasios tėvų. Dabar įstabus jausmas, kai žmonės manęs prašo palaiminti. Dar nuostabiau yra jausti, kad tai ne mano palaiminimas jiems – aš, priėmęs šventimus, galiu Kristaus vardu perteikti jiems Kristaus palaiminimą.

Ką jauti laimindamas kitą žmogų?

Tai įspūdingas jausmas ir taip pat daug laimės, džiaugsmo teikiantis man pačiam, nes suprantu, kad tokiu būdu palaiminimą priimantis žmogus artėja prie Kristaus.

Kaip jautiesi būdamas diakonu?

Jaučiuosi nuostabiai, nes šio dalyko labai troškau. Be abejo, kunigystės laukiu dar labiau, bet diakono etapas yra svarbus žingsnelis to link.

Kodėl egzistuoja toks dalykas kaip diakonystė? Ir ko diakonas negali daryti, ką gali kunigai?

Pagrindinis skirtumas – diakonai negali būti pagrindiniai šv. Mišių aukos aukotojai, negali teikti Atgailos ir sutaikinimo sakramento – klausyti išpažinčių ir teikti išrišimo, Ligonių sakramento. Tačiau tai, ką jie gali daryti, jau yra nemažai. Diakonai gali krikštyti, laiminti santuokas, laidoti žmones. Tokie patarnavimai žmonėms yra ne pareigų siekimo būdas ar noras šventimais užsitarnauti titulus, bet bandymas gyventi panašiau į Kristų, kad į Jį būtų panaši pati gyvenimo forma.

Šventajame Rašte parašyta, jog Kristus atėjo tam, kad pats tarnautų, o ne atvirkščiai. Man diakonija yra būdas būti arčiau Kristaus, altoriaus, Dievo žodžio, ir kartu tai galimybė būti grandimi, per kurią žmonės ateina arčiau Dievo.

Diakonas Saulius Skomantas. Dariaus Kučio nuotrauka

Vieni į kunigų seminariją stoja prieš tai baigę kokias nors kitas studijas, kiti – kartais dirbę įvairius darbus, bet tavo istorija kitokia – į seminariją stojai vos baigęs mokyklą.

Tikrai taip, stojau iš karto baigęs dvyliktą klasę. Aš jau nuo šešiolikos rimtai svarsčiau apie kunigystę ir tikrai to norėjau. Įstojęs į seminariją įsitikinau, kad taip ir yra. Noriu būti kunigu, manęs neviliojo mintis išbandyti ką nors kita. Turėjau pomėgių, patiko informatika, šiek tiek domino teisė – dėl tėvų profesinės veiklos, bet visgi nuo pat pradžių apsisprendžiau eiti kunigystės keliu.

Būdamas šešiolikos pradėjai galvoti apie kunigystę ar jau buvai tvirtai apsisprendęs stoti į seminariją?

Šešiolikos ir septyniolikos metų tai jau buvo tvirtas apsisprendimas. Žinoma, tvirtas tiek, kiek tokiame amžiuje įmanoma. Manau, būdami paaugliai visi turėdavome tokių „tvirtų“ apsisprendimų, kurie galiausiai virsdavo rūku, bet maniškis tvirtai išsilaikė.

Esi iš tikinčios šeimos?

Taip, tikėjimas įskiepytas šeimos. Kartais juokauju, kad jau nuo lopšio buvau bažnyčioje, nes tėvai tikintys, ir visada per šventes bei sekmadieniais lankydavomės šv. Mišiose. Aš nuo pat vaikystės į tai įsigyvenau – be šv. Mišių nemačiau savo gyvenimo.

Diakonas Saulius Skomantas. Dariaus Kučio nuotrauka

Mūsų mokyklose ypač tarp paauglių paplitusi patyčių kultūra. Ar teko susidurti su nemalonia draugų reakcija, kai jie sužinojo, kad svarstai stoti į kunigų seminariją?

Mano situacija turbūt kitokia, nes aš turėjau galimybę ir dovaną mokytis šiek tiek kitaip suformuotoje klasėje. Mano klasiokai ir norėjo, ir galėjo gerai mokytis, ko nors siekti – į mokyklą ėjome dėl konkrečių tikslų, o ne todėl, kad reikia ją lankyti. Todėl ir bendraklasių reakcija buvo atitinkama, nes mes nuo dešimtos klasės turėjome aiškų tikslą, ko siekiame, ir vienas kito tikslus gerbėme, kad ir kokie skirtingi jie buvo.

Jeigu gerai suprantu, tau neteko susidurti su patyčiomis ar nemaloniu požiūriu?

Buvo keistų žvilgsnių, esą žmonės nesupranta mano pasirinkimo, nes aš galiu pasirinkti neva geriau. Bet džiaugiuosi, kad pasakęs, jog taip noriu, nesulaukdavau tvirtos prieštaraujančios nuomonės.

Tada esi sėkmingas vaikinas, nes taip būna ne visiems.

Na va, Dievas dovanojo tokią dovaną.

Renkantis kunigystę kiek svarbus buvo tėvų palaikymas?

Man buvo labai svarbus tėvų palaikymas, džiaugiuosi, kad niekada nesulaukiau jų spaudimo būtinai rinktis tą ar aną kelią. Labai džiaugiuosi turintis pasirinkimo laisvę. Taip, tėvai mano pasirinkimu džiaugiasi. Mama ypač visada laimino, o sužinojusi skatino. Mano noras būti kunigu atėjo savaime ir su tėvų palaiminimu. Pabrėžiu – ne spaudimu, o palaiminimu.

O kaip reagavo tėvai, pirmą kartą sužinoję, kad svarstai apie kunigų seminariją?

Mama patylėjo, bet labai apsidžiaugė. Tėtis iš pradžių sakė nesuprantantis mano pasirinkimo, bet, jeigu aš būsiu laimingas, bus laimingas ir jis.

Diakonų Kristijono Gusčiaus, Arturo Martyniuko, Sauliaus Nojaus Skomanto, Igno Šopagos, Audriaus Sargelio šventimai Vilniaus arkikatedroje bazilikoje. Vilniaus šv. Juozapo kunigų seminarijos nuotrauka

Kaip apskritai reikėtų atpažinti savo pašaukimą? Nekalbu konkrečiai apie kunigystę – kaip tiesiog atrasti tai, kam žmogus yra šiame pasaulyje?

Manau, tai kiekvieno asmeninė gyvenimo kelionė. Tikinčiam žmogui, be abejo, pirma rekomenduočiau maldą ir tiesiog būti tyloje su Viešpačiu, bandyti išsigryninti dalykus. Nereikėtų bijoti ir bandyti. Kunigų seminarijoje yra propedeutinis kursas – parengiamasis ugdymas, kurio metu išmėgini, ar toks gyvenimas tau tiks, ar nori tęsti šį kelią, o gal jau pakaks ir norėsi žengti į kitą pusę, pavyzdžiui, šeimos pašaukimo keliu.

Ar žvelgdamas į savo gyvenimą gali įvardyti priežastį, kuri leido atrasti pašaukimą būnant šešiolikos?

Kaip sakiau, bažnyčioje patarnauti pradėjau priėmęs Pirmąją Komuniją. Manau, kad anksti atrastą pašaukimą lėmė artumas su Bažnyčia, gal ne tiek su kunigo asmeniu, kiek tiesiog buvimas toje pačioje aplinkoje, patarnaujant ir matant, kad žmonėms to reikia, o aš galiu būti grandis, kuri padeda gauti, ko jiems reikia, – nešti Kristų. Žinoma, tuo metu nebūčiau sugebėjęs viso to taip įvardyti. Dabar tai yra viso pasiruošimo ir gyvenimo patirties padarinys.

Kita vertus, žmonės dažnai ilgai ieško savojo kelio ir neretai sulaukę garbaus amžiaus vis tiek nežino savo pašaukimo. Tai gal net ne visi jį turi?

Manau, Dievas kiekvienam yra davęs pašaukimą. Ar mes jį atrandame? Tai yra mūsų pastangų ir Dievo dovanos dalykas, tačiau būna, kad tarsi suvoki, kur tave Dievas šaukia, bet nenori to pripažinti arba tiesiog galvoji, kad padarysi, kaip atrodo geriau, o tu, Viešpatie, su savo planu palauk... Tada ne visada viskas įvyksta taip, kaip būtų geriausia.

Tokiose situacijose patari pasitikėti, ką sako širdis?

Kad ir kaip tai kartais būtų sunku, bet taip – Dievo planas vis dėlto yra geresnis.

Diakonas Saulius Skomantas. Dariaus Kučio nuotrauka

Į kunigų seminariją atvykai iš Alytaus. Kiek teko matyti, tavo kursiokai yra iš įvairių Lietuvos vietų. Kaip sekasi visiems sutarti?

Trinties tarp mūsų nėra. Galiu džiaugtis vieningos Bažnyčios kaip bendruomenės vaizdiniu mūsų kurse. Pats paminėjai, kad yra daug skirtumų tarp žmonių kaip asmenybių – tai yra milžiniškas grožis, nes parodo – kad ir kokie skirtingi esame, mus vis tiek kas nors jungia. Bažnyčia ir Kristus mūsų skirtingumą padaro vieningą.

Iš savo patirties galiu pasakyti, kad kursiokai dažnai konkuruoja. O kaip tarp jūsų? Ar apskritai įmanoma konkurencija tarp besirengiančių būti kunigais?

Kaip Šventajame Rašte parašyta, konkuruoti galime nebent gerais dalykais ir tuo, kuris bus panašesnis į Kristų. Blogosios konkurencijos mes tikrai neturime. Kiekvienas stengiasi ir kiekvienas yra palaikomas. Šia prasme tai galėčiau įvardyti kaip saugią oazę.

Jūs visi dalyvaujate bendrose paskaitose, o kiek laiko su kursiokais praleidi po paskaitų?

Šalia paskaitų mums kasdien yra maldos, šv. Mišių, Švenčiausiojo Sakramento adoracijos laikas, kuris kartais yra bendruomeninis, kartais – asmeninis. Turime įsirengę jaukų kampelį – kavos kambarį. Už jo įrengimą dėkojame ekscelencijai Dariui Trijoniui, kuris dovanojo kavos aparatą, kad tame kambaryje būtų dar jaukiau. Be abejo, dėkojame seminarijos vadovybei už tai, kaip jis dabar yra įrengtas ir kaip ten gera būti. Turime tokią bendrystės vietą, kur galime susitikti ir išgerti kavos per paskaitų pertrauką, galbūt popietiniu atsipūtimo laiku ar per sunkią egzaminų sesiją pravėdinti galvą šauniais pokalbiais.

Laukia finišo tiesioji – kunigystė. Dažnai pagalvoji apie tai?

Taip, ir kuo toliau, tuo dažniau. Be abejo, kuo toliau, tuo labiau jos laukiu, nes, kaip ir sakei, tai tarsi finišas, seminarijos baigimo taškas ir visai kito etapo, mokinystės, kuri truks visą gyvenimą, pradžia.

Imkime paprastą pavyzdį – kas yra celibatas? Tai nepadalytos širdies dovana. Mums tai nėra priesaika, kurią duotume nenoriai, ar pareiga, kuri būtų karti ir sunki. Mes tai priimame kaip dovaną, kad mūsų širdies centras būtų Kristus.

Kai kalbame apie kunigystę ir kunigų seminariją, daugelis iškelia celibato klausimą ir sako, kad jeigu nebūtų celibato, daugiau jaunuolių norėtų tapti kunigais. Ar sutinki su tokiu teiginiu?

Ne, su tokiu teiginiu asmeniškai nesutinku, bet jį girdėjau ne kartą. Galbūt tai įvardyčiau kaip ne visai gerai įsigilinusių žmonių nuomonę. Imkime paprastą pavyzdį – kas yra celibatas? Tai nepadalytos širdies dovana. Mums tai nėra priesaika, kurią duotume nenoriai, ar pareiga, kuri būtų karti ir sunki. Mes tai priimame kaip dovaną, kad mūsų širdies centras būtų Kristus.

Esu girdėjęs ir tokių nuomonių – žmogus galėtų turėti šeimą ir būti geru kunigu. Vėlgi, į ką mes remiamės? Galėtų... Kur yra ta riba, kurią pasiekęs mylintis tėvas savo šeimoje vaikams galėtų pasakyti, kad viskas – brėžiu ribą, ir jums mano meilės gana. Lygiai taip pat ir kunigystėje. Ko būtų verta kunigystė, jeigu kunigas, atidirbęs tam tikrą valandų skaičių, nubrėžtų ribą, kad daugiau žmonėms yra nepasiekiamas, tarsi atsitrauktų nuo savo darbo (jeigu tai jam būtų darbas), ir grįžtų namo į šeimą?

Teoriškai jis visur spėtų, bet praktiškai širdis būtų padalyta. Visos tavo širdies ir tikrumo nebūtų nė vienoje sferoje. Kaip minėjau pradžioje, būtina, kad širdies centras būtų Kristus ir kad galėtume visus mylėti neribotai.

Diakonas Saulius Skomantas (centre) su bendrakursiais. Dariaus Kučio nuotrauka

O kai stojai į seminariją, celibatas kiek nors gąsdino?

Gąsdinti jis manęs negąsdino, tik tada nebūčiau galėjęs to paaiškinti, kaip tai suvokiu dabar. Supratau, kad tai reikalinga. Pasitikėjau Bažnyčia, kad ji linki gero, kad jei kas nors yra reikalinga, tai tikrai reikalinga, net jeigu to ir nesuprantu.

Ar bent kada svarstei, ką rinktis – kunigiškąją tarnystę ar šeimą?

Be abejo, tokių svarstymų buvo, nes pašaukimo klausimas vieną naktį atsibudus nenukrito iš dangaus. Tai yra kelionė, kelias su permainomis, pokyčiais, tam tikrais įvykiais. Šeimos troškimas, be abejo, buvo. Būtų keista, jeigu jo nebūtų buvę, nes tai natūralu ir žmogiška, bet tiesiog renkamės gyvenime tai, ko labiau norime ir kas mums atrodo svarbiau. Kai pasirenkame vieną dalyką, tai nereiškia, kad nenorime kito, tai reiškia, kad tas dalykas mums yra svarbiausias.

Esi tikras, kad gerai pasirinkai?

Taip, galiu visiškai ramia širdimi pasakyti, kad esu laimingas, kur dabar esu.

Prieš pokalbį juokavome, ir sakiau, kad esi dar jaunas, bet jau tuoj būsi vyskupu, o tu atsakei „Neduok Dieve“. Kodėl?

Būti vyskupu – begalinė atsakomybė. Esi atsakingas jau ne tik už žmones kaip ganytojas, bet taip pat ir už kunigus. Kiekvienam kunigui turi būti ganytojas, kaip kunigas parapijoje visiems žmonėms yra ganytojas. Tai beprotiškai didelė atsakomybė, sunki našta, nors labai reikalinga.

Kaip įsivaizduoji tolesnį savo kunigystės kelią? Esi svarstęs galbūt vykti kur nors studijuoti ar likti tarnauti Lietuvoje?

Anksčiau daugiau norėjau likti Lietuvoje, bet, kaip sakiau, pasitikėjimas Bažnyčia ragina mąstyti atviriau, ir suprantu, kad tai, ko reikalauja vyresnieji arba ko reikia Bažnyčiai, yra gerai ir man pačiam. Ar studijos, ar paskyrimas – pokytis mano gyvenime galiausiai išeis į gera. Ir pačios studijos būtų ne vien dėl savęs, o dėl visos Bažnyčios gėrio, nes aš taip galėčiau geriau pasitarnauti visiems žmonėms ir turbūt savo asmeniniam santykiui su Kristumi.

Projektą „Aktualijų kompasas: nuo kasdienių naujienų iki giluminių įžvalgų“ 2025 m. iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas.

Autorius: Tomas Kemzūra

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama